Kasmet žieminių rapsų pasėliuose brendimo pabaigoje aptinkama 70-100 proc. fomozės pažeistų augalų, iš kurių, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, maždaug pusė būna intensyviai pažeisti šaknies kaklelio srityje. Tokie augalai subręsta anksčiau laiko, o sėklos būna smulkios.

Rudenį žaliuojančiuose žieminių rapsų pasėliuose galima aptikti augalų ne tik su fomozės (Leptosphaeria maculans, L. biglobosa), bet ir su juodosios dėmėtligės (Alternaria brassicae) bei netikrosios miltligės (Peronospora parasitica) pažeidimais. Tačiau fomozė žieminiams rapsams ypač žalinga. Juolab, kad ji plinta per visą rapsų vegetaciją.

Žala kartojasi kasmet

Kasmet daug žalos pridaranti fomozė patvirtina teiginį, kad ligos sukėlėjo vystymosi ciklas yra ilgas ir kur kas sudėtingesnis, negu kitų rapsuose plintančių grybinių ligų. Todėl labai svarbu žinoti ligos plitimo ypatumus, kad kuo tiksliau būtų galima nustatyti augalų apsaugos produktų nuo fomozės optimaliausią naudojimo laiką.

Fomozę sukelia grybo Leptosphaeria maculans ir Leptosphaeria biglobosa rūšių kompleksas, iš kurių svarbiausia ir žalingiausia rūšis yra L. maculans. Įdomu tai, kad šio grybo  sukelti ligos požymiai ant rapsų augalų skiriasi.

Grybo L. maculans sukeliamus ligos požymius lengva atpažinti iš ant lapų susidariusių dėmių su smulkiais juodais taškeliais. Tai grybo nelytinės stadijos vaisiakūniai - piknidžiai. Grybo L. biglobosa sukeltos dėmės ant lapų perpus smulkesnės (iki 10 mm) ir netaisyklingos formos, piknidžių jose beveik nėra. Jos labai panašios į Alternaria grybo sukeltas dėmes, todėl ligos sukėlėją atpažinti lauke nėra lengva.

Iš lapų dėmių grybo sukėlėjai per lapų gyslas ir lapkočius pasiekia stiebą ir vystosi augale iki pat derliaus nuėmimo. Fomozės požymiai stiebo apatinėje dalyje pasirodo praėjus maždaug 6 mėnesiams po pirmųjų ligos simptomų pasirodymo ant lapų. Dėmėse ant stiebo, taip pat, kaip ir ant lapų, susidaro daug juodų taškelių - piknidžių. Vėliau dėmės didėja, apjuosia stiebą, fomozės pažeistose vietose susidaro sausas puvinys, stiebo audiniai lupasi, stiebai pažeidimo vietose lūžta. Augalai bręsta anksčiau laiko, pasėliai išgula.

Pavojingas laikotarpis - visas ruduo

Pavojingiausias fomozės infekcijos laikotarpis žieminiams rapsams yra visas ruduo, nuo skilčialapių tarpsnio iki kol laikosi palankios sąlygos askosporoms plisti. Mat tik nuo rudenį užsikrėtusių lapų išsivysto labai žalingas puvinys stiebo apatinėje dalyje, šaknies kaklelio srityje.

Po rapsų derliaus nuėmimo fomozė pradeda sparčiai vystytis ant ražienų - plečiasi ligos dėmės, taip pat intensyviai dėmėse formuojasi dideli grybo piknidžių kiekiai. Vyraujant drėgniems orams, vietoj piknidžių (nelytinių vaisiakūnių) išsivysto pseudoteciai (lytiniai vaisiakūniai), iš kurių pasklinda askosporos ir užkrečia naujos sėjos jaunų žieminių rapsų augalų lapus.

Pseudotecių brendimas ir askosporų gausumas labai priklauso nuo kritulių kiekio ir dažnumo rudens mėnesiais. Askosporos su vėju gali plisti dideliais atstumais. Joms sudygti ant rapsų lapų tereikia, kad lapai mažiausiai 4 valandas būtų drėgni. Esant 20 ºC, ligos simptomai ant lapų išsivysto per 5 dienas, tačiau vėsesniu oru (4-5 ºC) simptomai ant lapų gali pasirodyti tik po 30 dienų.

Augalo dydis taip pat yra labai svarbus faktorius ligos vystymosi cikle, kadangi iš lapų dėmių grybas auga per lapkotį ir pasiekia stiebą. Esant žemai temperatūrai, grybas per dieną užauga tik apie 1 mm, todėl augaluose su ilgais lapais ir lapkočiais grybui reikia daugiau laiko, kad pasiektų stiebą, negu augaluose su mažais lapais.

Askosporos plinta ore, ir augalai fomoze gali užsikrėsti rudenį, rugsėjo-gruodžio mėnesiais. Ankstyvos ar optimalios sėjos augalams pavojingiausia yra rugsėjo ir spalio mėnesių infekcija, o vėlyvos sėjos mažiems augalams ši infekcija grėsminga ir lapkritį, nes tuo metu vėlyvos sėjos augalai dar yra mažais lapeliais, trumpais lapkočiais, ir grybui pasiekti stiebą yra lengviau.

Fomoze rapsų augalai paprastai užsikrečia oru plintančiomis askosporomis, ir tai laikoma pagrindiniu šios ligos sukėlėjo infekcijos šaltiniu. Pirmiausia užkrečiami augalų lapai, vėliau ilgą laiką grybas vystosi augale latentiškai (nematomai) ir tik brendimo tarpsniu išryškėja ligos požymiai stiebo apatinėje dalyje ar aukščiau ant stiebo.

Ką rodo daugiamečiai tyrimai

Daugiamečių Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto tyrimų duomenimis, per 1990-2003 metų laikotarpį žieminių rapsų pasėliuose prieš derliaus nuėmimą fomozė pažeisdavo iki 40 proc. rapsų stiebų. Dauguma atvejų ligos intensyvumas buvo nedidelis, nes pažeidimai būdavo paviršiniai. Palyginti mažą ligos žalingumą lėmė ilgi šalti ir su gausia sniego danga užsitęsę žiemos periodai, kai oras atvėsdavo jau spalio mėnesio antroje pusėje ir fomozės plitimas bei vystymasis sustodavo.

Spartus fomozės šuolis žalingumo linkme įvyko 2004 metais. Nuo tada iki šių dienų mes turime labai ilgus ir šiltus rudens periodus bei švelnias ir drėgnas žiemas. Šios sąlygos labai palankios grybo infekcijai plisti, nes susidaro palyginti ilgas laiko tarpas grybo užkratui iš rapsų lapų peraugti į lapkotį ir stiebą, subrandinti askosporas ir jas išbarstyti.

Žemdirbystės institute atlikti epidemiologiniai tyrimai, kurių metu nustatyta oru plintančių askosporų koncentracijos dinamika rudens periodo metu, siejant tai su pagrindiniais meteorologiniais rodikliais: vidutine paros oro temperatūra, kritulių kiekiu ir santykine oro drėgme. Šių tyrimų duomenimis, maksimalus askosporų kiekis viename kubiniame metre oro pasiekiamas rugsėjo-spalio mėnesiais.

Tuo metu žieminių rapsų pasėliuose randama gausiausiai fomozės dėmių ant rapsų lapų. Askosporų kiekis ore priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo infekcijos šaltinio. Nedideli atstumai nuo naujai pasėtų žieminių rapsų laukų iki laukų su neužartomis rapsų augalų liekanomis sudaro itin palankias sąlygas askosporoms plisti ir naujiems augalams užsikrėsti fomoze.

Oro sąlygos grybo Leptosphaeria maculans pseudoteciams bręsti ir askosporoms išbarstyti bei žieminių rapsų augalams užsikrėsti rudenį yra daug palankesnės negu pavasarį.

Atliktų tiksliųjų lauko bandymų duomenimis, nuo fomozės rudenį purkštuose laukeliuose ligos išplitimas buvo 2 kartus mažesnis, palyginti su nepurkštais laukeliais. Esminiai skirtumai tarp laukelių buvo gauti įvertinus fomozės intensyvumo indeksą, t. y. fungicidais purkštuose laukeliuose ligos intensyvumo indeksas buvo daugiau kaip 4 kartus mažesnis, negu nepurkštuose laukeliuose.

Kada efektyviausia purkšti

Vis dėlto geriausias augalų apsaugos produktų veiksmingumas pasiekiamas, kai produktai naudojami optimaliu laiku. Fungicidai efektyvūs nuo fomozės tik užsikrėtimo metu ir pasirodžius ligos požymiams ant lapų. Vėliau, ligos infekcijai patekus iš lapų į lapkotį ar stiebą, galimybės apsaugoti žieminius rapsus nuo fomozės, naudojant fungicidus, gerokai sumažėja.

Žieminiuose rapsuose efektyviausia fungicidus nuo fomozės naudoti rudenį, kai pasėlyje 10-15 proc. augalų yra su fomozės požymiais ant lapų. Dažniausiai vienu purškimu galima ne tik apsaugoti rapsus nuo fomozės, bet ir sureguliuoti žieminių rapsų augalų vystymąsi rudenį.

Fomozės prevencijai būtina sąlyga - tinkama augalų sėjomaina. Rapsai į tą patį lauką neturėtų sugrįžti ankščiau negu po 4 metų. Labai svarbu užarti rapsų augalų liekanas. Taip pat reikėtų rinktis mažiau jautrias fomozei žieminių rapsų veisles.

Šiuo metu Lietuvoje registruota 40 žieminių rapsų veislių, jų sėklas platina įvairios kompanijos. Nemaža dalis auginamų žieminių rapsų veislių yra sukurtos kitose šalyse (šiltesnio klimato zonose), todėl atskirais metais šių veislių žiemojimas Lietuvos sąlygomis tampa sudėtingas.

Kas priklauso nuo veislės

Vienas iš efektyviausių apsaugos nuo ligų būdų yra įvairiems patogenams atsparių veislių auginimas. Mūsų šalies sąlygomis auginamų rapsų veislių jautrumas vietinėms, įvairias grybines ligas sukeliančioms grybų populiacijoms gali būti skirtingas.

2013/2014 metais Žemdirbystės institute buvo atlikti 21 žieminių rapsų veislės palyginamieji tyrimai. Siekta palyginti įvairių žieminių rapsų veislių jautrumą žalingiausioms mūsų šalies sąlygomis paplitusioms grybinėms ligoms (ypač fomozei ir sklerotiniam puviniui) ir išsiaiškinti jų reakciją į įvairių apsaugos priemonių nuo ligų naudojimą bei žieminių rapsų skirtingų veislių žiemojimo ypatumus.

Pastarosios žiemos periodas buvo tikras išbandymas žieminiams rapsams. Dėl nepalankių žiemojimo sąlygų (plona sniego danga, šalčiai ir kiti veiksniai) net tos veislės, kurios turi ypač geras žiemkentiškumo savybes, sunkiai žiemojo.

Kovo pradžioje žieminių rapsų veislės vizualiai atrodė gerai ir buvo sunku įvertinti peržiemojimo skirtumus tarp jų. Balandį jau išryškėjo žiemojimo skirtumai tarp tirtų žieminių rapsų veislių. Tyrimų duomenimis, iš tirtų žieminių rapsų veislių jautriausios ligoms buvo šios veislės: Rumba H, Kolumb H, Petrol H, Triangle H, Troy H ir Galileo L. Derlingiausios 2014 m. buvo žieminių rapsų veislės Remy L, Komando L, Belana H, Carlo H, Kolumb H, Abakus H.

Eglė PETRAITIENĖ

Mano ūkis, 2014/10