Po šiltos žiemos, margaspalvio pavasario, permainingos vasaros pradžios buvo tikėtasi sunkios ligų kontrolės ir įvairių kenkėjų antplūdžio. Spėjimai pasitvirtino. Be to, soduose ir uogynuose pastebima ir naujų, mūsų šaliai nebūdingų kenkėjų.

Šiemet daugelis aviečių augintojų pastebėjo vabaliukus, kurie smarkiai apgraužė aviečių lapus. Tai grikinukai (Phyllopertha horticola), kitaip vadinami sodiniais grambuoliukais. Lapuose matyti išėstos stambokos, netaisyklingos skylės. Vabalai polifagai, kenkia vidurvasarį. Apgraužia obelų, vyšnių, aviečių, gervuogių, erškėčių ir kitų lapuočių žiedus, lapus, jaunus vaisius. Grikinuko lervos minta įvairių augalų šaknimis, jos ypač pavojingos daigynuose, medelynuose. Vabalai būna 8-12 mm ilgio (be straublelio), jų kūnas žalsvai ar melsvai juodas, antsparniai rudi. Lervos žiemoja dirvoje, iki 20 cm gylyje. Pavasarį virsta lėliukėmis. Vabalai skraido šiltomis saulėtomis dienomis gegužę ir rugpjūtį. Kiaušinius deda į žemę. Per metus išsivysto viena generacija. Insekticidai naudojami vabalų intensyvaus skraidymo metu, apsauga nuo lervų pažeidimo tokia pat, kaip ir nuo paprastojo grambuolio lervų.

Remontantinėse avietėse labai greitai pradėjo plisti stiebų žievėplaiša. Ji pažeidžia jaunus ūglius, pumpurus, lapkočius, kartais lapus. Ryškiausi ligos požymiai matyti ant jaunų stiebų: prie lapų prisegimo vietos atsiranda didelės, rudai violetinės dėmės, apjuosiančios stiebą, jos vėliau plinta į viršų ir žemyn. Remontantinėms avietėms būdinga stiebų lūžinėjimas dėl žievėplaišos pažeidimo. Dėl drėgmės pertekliaus ir saikingos temperatūros gali atsirasti ir mišri žievėplaišos, ir kekrinio puvinio sukėlėjų infekcija. Kekerinis puvinys šiuo atveju pasireiškia ne kaip puvinys, o kaip degligė. Apsaugai būtina naudoti fungicidus jau aviečių augimo pradžioje, kai jos paauga iki 10-15 cm aukščio, ir atlikti 2-3, o kartais ir 4 purškimus, priklausomai nuo oro sąlygų ir veislės jautrumo ligai.

Pastaraisiais metais labai aktyvūs tampa įvairių rūšių gumbauodžiai. Naujiena - obelinis lapinis gumbauodis (Desyneura mali). Jo pažeidimai atpažįstami iš siaurai užlenktų lapų kraštų, kurie būna sukietėję, o po jais slepiasi rausvos spalvos lervos. Kenkėjas palyginti naujas - anksčiau duomenų apie šio kenkėjo plitimą šalyje nebuvo. Dabar gumbauodžių vis dažniau aptinkama jaunuose ir intensyviai auginamuose versliniuose obelų soduose. Specifinių insekticidų nėra. Obelų apsaugą nuo šio kenkėjo komplikuoja tai, kad jo lervos greitai užlenkia lapo kraštą ir insekticidai ten sunkiai patenka. Uodeliai mažučiai, apie 2 mm ilgio, tamsiai rudi, permatomais sparnais, ilgomis kojomis ir antenomis. Skraido obelų lapams sprogstant. Kiaušinius deda ant viršūninių jaunų neišsiskleidusių lapų ir ūglių. Lervos maitinasi ir vystosi užlenktame lapo pakraštyje, ant vieno lapo būna keliolika lervų. Per metus išsivysto 2-3 generacijos. Insekticidai efektyviausi tada, kai lapai dar nėra sukietėję. Vėliau apsauga rezultatų neduoda.

Serbentinis lapinis gumbauodis (Dasyneura tetensi) paplitęs visuose didesniuose jaunuose, gerai tręšiamuose ir prižiūrimuose serbentynuose. Kenkėjai žiemoja kokonuose dirvoje po krūmais, suaugėliai pradeda skraidyti žydint serbentams. Suaugę uodeliai - apie 1,5 mm ilgio, gelsvai rudos spalvos. Patelės kiaušinėlius deda į neišsiskleidusius lapus viršūniniuose ūgliuose. Išsiritusios lervos gyvena susisukusiuose lapuose. Pažeisti lapai nustoja augti, deformuojasi, kartais nudžiūsta. Per metus išsivysto kelios kenkėjų generacijos. Tai vienas iš žalingiausių kenkėjų dideliuose derančiuose serbentynuose.

Alma VALIUŠKAITĖ

Mano ūkis, 2014/08