Žemdirbiai, vos tik pamatę virš kopūstų pasėlių skraidančius drugelius, puola juos purkšti. Tačiau tai - dar netikras pavojus augalams. Grėsmė kyla tik tada, kai pasirodo vikšrai.

Pirmosios pasirodo kopūstinės kandys, po jų - kopūstiniai ir ropiniai baltukai, vėliausiai - kopūstiniai pelėdgalviai.

Kopūstinės kandys

Kopūstinės kandies žemdirbiai paprastai nelinkę laikyti drugeliu. Bet vis tik tai drugelis, kurio vikšrai padaro daug žalos. Ypač žalingi jauniems augalams. Vikšrai graužia kopūstų lapus, sėklojų žiedus ir ankštaras. Lapuose matomi išgraužti „langeliai" - taip vikšrai išėda lapo minkštimą, palikdami tik viršutinį epidermį. Išdžiūvęs epidermis ištrupa ir lieka skylės.

Kopūstinės kandies drugelis nedidelis, išskleistais sparnais - 17 mm ilgio, rusvai pilkos spalvos. Pirmosios generacijos drugiai skraido gegužę-birželį, antrosios - liepą-rugpjūtį. Anksčiau buvo manoma, kad kandys skraido tik vakarais, bet pastaraisiais metais nustatyta, kad jos skraido ir apsiniaukusiomis dienomis, ypač prieš lietų. Be to, kandys migruoja vyraujančių vėjų kryptimi.

Ant apatinės lapų pusės, dažniausiai išilgai gyslų, pavieniui ar nedidelėmis krūvelėmis kandys deda sunkiai įžiūrimus smulkius (0,5 mm) ovalius, suplotus kiaušinius. Ką tik padėti jie būna gelsvi, vėliau patamsėja. Žemutinė kopūstinės kandies vystymosi riba yra 7° C. Esant nelietingam orui ir 15 °C temperatūrai, vikšrai išsirita po 8, esant 20 °C - po 5, o esant 25 °C - jau po 3 dienų.

Vikšrai būna apie 10 mm ilgio, verpstiški, apaugę retais ilgais plaukeliais, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai gelsvi, o suaugę ryškiai žali. Vikšrai kenkia tam tikrą periodą: esant 15 °C temperatūrai - apie 20 dienų, 20 °C - apie 13, o esant 25 °C - apie 9 dienas. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų susiraito ir voratinklio siūlu leidžiasi žemyn. Užaugę vikšrai pasigamina retus, voratinklinius verpstės formos kokonus ir juose virsta lėliukėmis. Po 11-14 dienų išskrenda drugys.

Per metus išsivysto 2-3 kopūstinės kandies generacijos. Pastaraisiais metais pirmoji kopūstinės kandies generacija būna labai gausi ir žalinga, pradeda kenkti jau birželio viduryje. Nenupurškus ar insekticidui nesuveikus, birželio pabaigoje kandžių vikšrų prisiveisia po 5-11 ant augalo. Jie aptraukia augimo kūgelį voratinkliu, o po kiek laiko gali jį visiškai sunaikinti. Žiemoja lėliukės augalų liekanose, ant piktžolių, medžių žievėje. Kopūstų lapus graužiančių vikšrų gausumas skaičiuojamas pasirodžius pirmiesiems vikšrams. Žalingumo riba - 6 vikšrai ant 10 augalų. Kopūstinė kandis atspari daugeliui insekticidų, o kai kurie insekticidai apsaugo augalą nuo šio kenkėjo trumpesnį laiką negu turėtų.

Ropinis ir kopūstinis baltukai

Po kopūstinės kandies pasirodo ropinis ir kopūstinis baltukai. Ropinis baltukas - tai vienas iš labiausiai paplitusių kopūstinių daržovių kenkėjų. Vikšrai taip pat minta bastutinių (anksčiau ši šeima vadinta kryžmažiedžių) piktžolių lapais. Kenkėjai išgraužia lapuose netaisyklingos formos skyles, palikdami tik gyslas ir dalį minkštimo prie jų. Gūžėse, žiedynuose išgraužia landas, užteršia jas savo išskyromis, ir daržovės pradeda pūti.

Ropinio baltuko drugelis panašus į kopūstinio, tik mažesnis (40-50 mm ilgio). Priekiniai sparnai gelsvai balti, jų viršūnė pilka. Ant patelės sparnų yra dvi juodos dėmelės, ant patino - viena. Užpakaliniai sparnai iš viršaus balti, priekiniame jų pakraštyje yra juoda dėmelė. Gali išsivystyti 2-3 generacijos.

Pirmos kartos drugiai pradeda skraidyti gegužės pradžioje. Kiaušiniai geltoni, sunkiai pastebimi, sudėti pavieniui. Viena patelė padeda vidutiniškai apie 150 kiaušinių. Šaltas ir lietingas oras drugelių skraidymo metu apsunkina kiaušinėlių dėjimą. Per daug sausu oru kiaušinėliai sunkiai prisitvirtina prie lapo paviršiaus, nubyra žemėn.

Po 7-10 dienų išsirita vikšrai. Pirmosios generacijos vikšrai maitinasi ant bastutinių  šeimos piktžolių lapų, o daržovėms kenkia antrosios generacijos vikšrai, kurie pasirodo liepos mėnesį. Jie užauga iki 20-24 mm ilgio, turi 8 poras kojų, juda lėtai. Jų kūnas žalsvas, apaugęs trumpučiais aksominiais plaukeliais. Per nugarą eina gelsva juostelė. Vikšrai kenkia apie 20 dienų, po to virsta lėliukėmis. Žiemoja lėliukės ant medžių kamienų, tvorų, pastatų sienų ir ant piktžolių. Daugiausiai žalos padaro šiltą, ne per daug lietingą vasarą. Žalingumo riba - 1-3 vikšrai ant 10 augalų.

Kopūstinio baltuko vikšrai kenkia gūžiniams ir žiediniams kopūstams: graužia lapus apėsdami iš pakraščių lapų minkštimą, palikdami tik stambesnes gyslas. Be kopūstų, vikšrai minta krienų, garstyčių, rapsų, bastutinių piktžolių lapais. Pirmosios kartos vikšrai daugiau kenkia laukiniams augalams. Didžiausią žalą padaro antrosios kartos vikšrai.

Kopūstinio baltuko drugelis išskleistais sparnais yra 55-60 mm ilgio. Priekinių sparnų viršūnės juosvos, užpakalinių priekiniame pakraštyje yra juoda dėmelė. Patelės ant priekinių sparnų dar turi dvi juodas dėmeles. Dalis žiemojančių lėliukių žūsta, todėl pavasarinė populiacija nėra gausi.

Pirmosios kartos drugiai pradeda skraidyti gegužės mėnesį. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis deda kiaušinius. Lizduose jų gali būti nuo kelių dešimčių iki 100. Šaltas ir lietingas oras drugelių skraidymo metu apsunkina kiaušinėlių dėjimą. Per daug sausu oru kiaušinėliai sunkiai prisitvirtina prie lapo paviršiaus, nubyra žemyn.

Po 6-13 dienų išsirita vikšrai, pradžioje laikosi krūvelėmis, vėliau išsiskirsto po visą augalą. Jie gelsvai žalsvi, su juodomis dėmelėmis ir taškeliais, su 8 poromis kojų, užauga iki 45 mm ilgio. Kūno šonais eina šviesiai gelsva juostelė. Kenkia 15-30 dienų, vėliau virsta lėliukėmis. Po 10-17 dienų išsirita drugiai, kurie skraido nuo liepos pabaigos iki rudens. Baigę vystytis vikšrai ropoja į laukų pakraščius, lipa ant medžių kamienų, tvorų, pastatų, virsta lėliukėmis, kurios lieka žiemoti. Žalingumo riba - 3-4 kiaušinių lizdai ant 10 augalų.

Kopūstiniai pelėdgalviai

Kopūstinis pelėdgalvis pasirodo vėliausiai - liepos pabaigoje-rugpjūtį. Vikšrai išgraužia lapuose stambokas ovalias skyles. Kopūstų gūžėse išgraužia daug gilių landų, užteršia jas savo išskyromis. Pažeistos gūžės dažnai pūva.

Kopūstinio pelėdgalvio drugelis vidutinio dydžio, išskleisti sparnai yra apie 40 mm ilgio, pilkai rusvas, priekiniai sparnai išmarginti tamsesnėmis dėmėmis ir juostelėmis. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis (po 10-40) deda melsvai pilkus kiaušinius. Po 15-20 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie užauga iki 50 mm ilgio, yra stori, beveik pliki, nelabai judrūs, su 8 poromis kojų.

Jauni vikšrai būna žali, užaugę - pilkšvai rudai žali su gelsva juosta kūno šonuose. Kenkia maždaug 30-50 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų, susiraito. Maitinasi tik naktimis, o dieną slapstosi po lapais, todėl juos aptikti yra sunku, paprastai pamatome jau skylėtą kopūsto gūžę. Žiemoja lėliukės žemėje. Daugiausia žalos padaro šiltą, sausą vasarą. Žalingumo riba - 4-5 vikšrai ant 100 augalų (ankstyvųjų veislių kopūstams) ir 8-9 vikšrai ant 100 augalų (vėlyvųjų veislių kopūstams).

Purkšti reikėtų ne tada, kai pasirodo drugeliai, o po 1-3 savaičių, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, kai jau išsirita vikšrai. Jauni vikšrai yra insekticidams jautresni negu suaugę. Praėjęs stiprus lietus sumažina ne tik ką tik išpurkštų insekticidų poveikį (turi praeiti mažiausiai 2 valandos nuo purškimo iki lietaus; jei užlijo anksčiau, reikia perpurkšti!), bet ir nuplauna dalį drugelių kiaušinių ir ką tik išsiritusių vikšrų, kurie dar neprisitvirtinę prie lapų. Bet jei vikšrai įsigraužę į gūžę, lietus jiems jau neturi didesnės įtakos.

Laisvūnė DUCHOVSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/08