Daugumai vartotojų pienas asocijuojasi visų pirma su karvėmis, kurios duoda apie keturis penktadalius pasaulio pieno. Likusį penktadalį sudaro buivolių, ožkų, avių ir kupranugarių pienas. Tarptautinės organizacijos prognozuoja nuolatinį pieno paklausos augimą pasaulyje, o lyderės pozicijas, aplenkusi Europos Sąjungą, turėtų užimti Indija.

Net 68 proc. pasaulyje pagaminto buivolių pieno 2012 m. buvo primelžta Indijoje, 24 proc. - Pakistane ir 3 proc. - Kinijoje. Šiose trijose valstybėse pagamintas beveik visas pasaulinis buivolių pieno kiekis, tai yra 95 proc. Ožkų pieno daugiausia primelžta Indijoje (27 proc.), Bangladeše (15 proc.) ir Pakistane (4 proc.). Šiose trijose valstybėse buvo pagaminta beveik pusė pasaulinio ožkų pieno. Avių pieno daugiausia primelžta Kinijoje (16 proc.) ir Turkijoje (10 proc.). Sirijoje, Graikijoje ir Rumunijoje šios rūšies pieno primelžta po 7 proc. nuo viso pasaulinio kiekio. Kupranugarių pienas populiariausias Afrikos ir Arabų šalyse. Didžiausi šios rūšies kiekiai primelžiami Somalyje (39 proc.), Kenijoje (34 proc.), Etiopijoje (6 proc.) ir Saudo Arabijoje (4 proc.).

Kaip jau minėta, daugiausia pasaulyje pagaminama karvių pieno. 2012 metais šios rūšies pieno pagaminta 625,8 mln. tonų.

Karvių pieno daugiausia pagaminama Europoje. Į pirmaujančių žemyno šalių penketą patenka Vokietija, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Lenkija. Tačiau pienininkystės tradicijos ir pieno ūkių struktūra Europos šalyse skiriasi. Į Rytus nuo Europos Sąjungos (ES) daug stambių žemės ūkio įmonių, tačiau daug pieno pagaminama ir smulkesniuose ūkiuose. Stambiuose ūkiuose (200-1200 karvių) karvės laikomos tvartuose, neganomos. Pašarai dažniausiai ruošiami pačiame ūkyje. Rusija ir Baltarusija skatina investicijas į tokius stambius pieno ūkius. Pagrindinės problemos - pašarų kokybė ir ūkių valdymas, o investuotojams dažnai trūksta žinių. Šiose šalyse pieną perdirba daug nacionalinių įmonių, tačiau ir tarptautinės korporacijos (pavyzdžiui, „Nestle", „Danone") vis dažniau investuoja į tas įmones. Pieno gaminiai dažniausiai suvartojami šalies viduje. Tačiau Rusija importuoja labai daug pieno produktų, ypač sūrių.

Vakarų Europoje dominuoja šeimos ūkiai. Karvių skaičius juose gali priklausyti nuo to, kiek ūkininko šeima išgali jų prižiūrėti be samdomų darbuotojų. ES šalyse ūkio dydžiui didelės įtakos turėjo pieno kvotos (jas pirkti buvo brangu, o už perviršį grėsė baudos). Dalis pašarų gaminama ūkiuose, dalis perkama. Vasarą gyvuliai ganomi. Gamybos kaina aukšta, nes žemė ir darbas brangūs. Ūkiai gerai valdomi. Pieno kaina, palyginti su kitomis pasaulio šalimis, aukšta, tačiau nepakankama didelėms investicijoms padengti. Panaikinus kvotų sistemą (nuo 2015 m.), prognozuojamas pieno gamybos augimas, ypač Airijoje ir Nyderlanduose.

Pienas perdirbamas daugelyje Vakarų Europos įmonių, tačiau dominuoja „Friesland Campina", „Arla" ir „Danone". Daugelis gamintojų gamina aukštos pridėtinės vertės produkciją. Kai kurios šalys labai orientuotos į pieno gaminių eksportą (pvz., Airija, Nyderlandai). Vidaus vartojimo augimo nesitikima.

Azijoje stambiausia pieno gamintoja yra Indija: 2012 m. šalyje pagaminta 9 proc. pasaulio karvių pieno kiekio (antra vieta pasaulyje), nors dominuoja buivolių pieno gamyba ir jo primelžiama daugiau negu karvių. Kitos didžiausios karvių pieną gaminančios šalys Azijoje yra Kinija, Turkija, Pakistanas ir Japonija. Kinija pagal pagaminto pieno kiekį užima trečią vietą pasaulyje. Ši šalis ūkininkavimo požiūriu labai įvairi, o tradiciškai vyrauja „pieno kaimai", kuriuose visi gyventojai savo kieme laiko po keletą karvių. Karvės šeriamos tuo, ką ūkininkams pavyksta išauginti savo mažuose žemės sklypeliuose. Dažniausias karvių pašaras - kukurūzų burbuolės (tiksliau, tai, kas iš jų lieka, nes grūdus žmonės jau būna suvartoję maistui). Kaimo viduryje paprastai yra melžimo punktas, į kurį ūkininkai atveda savo karves melžti du kartus per dieną. Ūkininkai neturi tiesioginių reikalų su perdirbėjais, jiems tarpininkauja supirkėjai. Pamažu tokie „pieno kaimai" išauga į „pieno rajonus", t. y. didesnius ūkius, laikančius iki 200-300 karvių viename ar keliuose tvartuose. Smulkieji ūkininkai į juos atveda savo karves ir kartais ten dirba. Tokius ūkius dažniausiai finansuoja perdirbėjai, nes taip lengviau užsitikrinti nuolatinį žaliavos tiekimą. Stambiausios Kinijos pienininkystės investuotojos yra perdirbimo kompanijos „Nestle", „Fonterra".

Pagrindinė problema, su kuria susiduria pieno gamintojai Kinijoje, yra kokybiškų pašarų stoka. Kadangi nėra privačios žemės nuosavybės, kinų ūkininkai negali turėti daug žemės ir užsiauginti užtektinai pašarų. Žemė yra padalyta mažais ploteliais ir nuomojama daugeliui pavienių žmonių. Dėl to ūkininkai karves šeria koncentruotaisiais pašarais. Kinija importuoja didelius kiekius pašarų, ypač liucernos (iš JAV). Pašarų kaina yra gana aukšta, o darbo ir pastatų - žema. Vidutinė pieno kaina irgi žema. Tačiau taip yra dėl prastos pieno kokybės. Geros kokybės pienas kainuoja palyginti brangiai.

Pieno vartojimas šalyje auga, bet jis vis tiek yra labai mažas. Nors vyriausybė skatina pieno gamybą, Kinija priversta importuoti labai daug pieno produktų. Šalyje pieną perdirba dvi stambios pieno perdirbimo įmonės („Yili", „Mengniu"), bet yra ir daug smulkių. Gyventojų pasitikėjimas vietinių pieno produktų kokybe sumažėjo po melamino skandalo 2008 metais, kai apsinuodijimas pienu sukėlė kūdikių mirtį. Turtingesni gyventojai perka užsienyje pagamintus pieno produktus, ypač skirtus vaikams. Nors vyriausybė skatina gamybą, tačiau negali užtikrinti geros produktų kokybės. Tam įtakos turi ir pienininkystės krypties ūkininkavimo tradicijų (bandos valdymo, kokybiškos produkcijos) stoka.

Šiaurės Amerikoje didžiausios pieną gaminančios šalys yra JAV, Meksika ir Kanada. JAV pirmauja pagal gamybos apimtis pasaulyje. Meksika ir Kanada patenka tarp dvidešimties didžiausių pasaulio pieno gamintojų. JAV pagaminama 15 proc. viso pasaulio karvių pieno. Čia dominuoja stambūs pieno ūkiai. Dažniausiai juose pašarai neruošiami, o perkami. Tokių ūkių savininkai yra tik vadovai, o samdomi darbuotojai atlieka visus ūkio darbus.

Tačiau šiuose ūkiuose neužtikrinamas ekonominis gyvybingumas. Pašarų kaina gali sudaryti daugiau kaip pusę produkcijos gamybos išlaidų. Kitos išlaidos yra palyginti nedidelės, nebent pieno kaina aukšta, o pašarų žema, tada pajamos didelės. Tačiau pastaraisiais metais pašarų kaina augo (dėl konkurencijos žaliavos srityje su biodegalų pramone), o pieno - krito. Taigi tokio tipo ūkiai yra labai pažeidžiami dėl pieno ir pašarų kainų svyravimo. Tada kyla šių ūkių vertės klausimas. Turtą čia sudaro tik pastatai ir karvės, o jų vertė gali labai smarkiai kristi, jeigu sumažėja pieno gamybos marža. Ekonominio nuosmukio metu bankai labai atidžiai vertino tokių rizikingų ūkių finansavimą.

Aplinkosauginiai reikalavimai ūkiui daugiausia susiję su vandeniu. Vandens kokybė ir prieinamumas yra nemenka kai kurių JAV regionų problema. Nevyriausybinės organizacijos smarkiai kritikuoja tokią pramoninę pieno gamybos sistemą, kartais jos net elgiasi šiurkščiai ir agresyviai, tačiau didelės įtakos pieno vartojimui tai nedaro.

JAV pieno perdirbimo pramonė nėra koncentruota, veikia daug įmonių. Nemaža pieno dalis perdirbama į miltelius. Šalis beveik apsirūpina pieno produktais. Jeigu kainos pasaulinėje rinkoje būna palankios, dalis produkcijos eksportuojama.

Pietų Amerikoje pagal pagamintą pieno kiekį dominuoja Brazilija - 2012 m. ji pagamino 5 proc. viso pasaulinio pieno. Kitos didžiausios pieno gamintojos Pietų Amerikoje yra Argentina, Kolumbija, Ekvadoras ir Čilė. Brazilijoje daug smulkių ūkių, kurie gamina nekokybišką pieną, todėl šios žemės ūkio šakos tarptautiniam konkurencingumui svarbūs dideli specializuoti ūkiai. Tokiuose ūkiuose dažniausiai naudojami savos gamybos ir pirkti pašarai. Tačiau ne visoje Brazilijoje klimatas palankus pienininkystei. Šiaurinėje šalies dalyje per karšta, bet pietinėje dalyje sąlygos gyvulininkystės plėtrai yra palankios. Dar viena nepalanki pienininkystės plėtrai aplinkybė yra tai, jog pagal pelningumą ji nusileidžia augalininkystei. Brazilijoje auginamos cukranendrės, apelsinmedžiai ir sojos. Argentinoje būtent sojų auginimas labiausiai konkuruoja su pienininkyste.

Argentinoje dominuoja ūkiai, kuriuose gyvuliai ganosi ištisus metus arba yra šeriami savos gamybos pašarais. Tokio tipo ūkiuose gamybos išlaidos labai mažos, darbo jėgos kaina taip pat nedidelė.

Pietų Amerikoje ūkininkai nesulaukia didelio visuomenės dėmesio dėl pieno gamybos sistemos. Toleruojami genetiškai modifikuoti pašarai, leidžiama naudoti net augimą skatinančius hormonus.

Tiek Brazilijoje, tiek Argentinoje yra daug pieno supirkėjų. Visa pagaminta produkcija sunaudojama vietinėje rinkoje. Eksportuojama mažai, nes gaminiai neatitinka tarptautinių kokybės reikalavimų. Tik stambūs ūkiai pajėgūs gaminti kokybišką produkciją ir pasinaudoti eksporto privalumais.

Naujoji Zelandija užima aštuntą vietą tarp didžiausių pasaulio pieno gamintojų - šalyje pagaminama 3 proc. viso pasaulio ir 68 proc. Okeanijos karvių pieno. Naujajai Zelandijai, kaip ir Australijai, būdinga ganyklinė melžiamų karvių laikymo sistema. Karvės ganomos visus metus. Primilžiai iš karvių nedideli, nes jos gauna nedaug grūdų ar koncentruotųjų pašarų. Australijoje ūkininkai dažniau šeria karves grūdais ir koncentratais negu Naujojoje Zelandijoje. Kai kuriose Australijos vietovėse taikoma ir karvių laikymo tvartuose sistema.

Naujosios Zelandijos pieno ūkiai anksčiau garsėjo kaip mažų sąnaudų ūkiai. Tačiau dėl augančių žemės kainų, brangios darbo jėgos bei nuolatinio intensyvinimo sąnaudos nuolat auga. Šiuo metu išlaidos Argentinoje jau yra mažesnės negu Okeanijos šalyse.

Aplinkosaugos reikalavimai daro didelę įtaką pienininkystei. Naujosios Zelandijos pieno ūkiuose šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetama daugiausia. Vyriausybė ieško būdų, kaip tai sumažinti. Planuojama nustatyti karvių laikymo kvotas. Pieno sektoriaus atstovai investuoja į mokslinius tyrimus ir inovatyvias technologijas, kurios padėtų sumažinti dujų emisiją.

Vandens kokybė ir prieinamumas taip pat yra labai svarbūs klausimai. Vasarą naudojamos irigacinės ganyklų laistymo sistemos. Kai kuriose šalies vietovėse ūkininkai priversti pirkti „vandens kvotas", kad užsitikrintų vandens tiekimą vasarą.

Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pienas gaminamas daugiausia eksportui. Naujoji Zelandija eksportuoja 95 proc. savo produkcijos, daugiausia - pieno miltelių. Rinka šiose šalyse labai koncentruota. Pagrindinis supirkėjas yra kooperatyvas „Fronterra", perdirbantis apie 90 proc. šalyje pagaminamo pieno. Auganti pasaulinė paklausa suteikia naujų galimybių, ypač besiplečianti Azijos rinka. Pelningumą gali mažinti tik nepalankūs valiutos kurso svyravimai.

Afrikoje pagal pieno gamyba pirmauja Sudanas, Etiopija, Kenija, Pietų Afrikos Respublika ir Egiptas. Šio žemyno pienininkystės sektorius labai margas: nuo daugybės smulkių karvių laikytojų iki stambių, kelis tūkstančius karvių laikančių ūkių. Gamtinės sąlygos taip pat labai nevienodos. Kai kuriose Pietų Afrikos vietovėse yra galimybė ganyti gyvulius ištisus metus. Tačiau labai dažnai pienininkystės plėtrai trukdo politinė situacija šalyse.

Remiantis tarptautinių organizacijų (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros - OECD bei Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio - FAO) prognozėmis, iki 2023 metų pieno paklausa pasaulyje nuolat augs. Tikimasi, kad besivystančiose šalyse pieno suvartojimas augs apie 2 proc. per metus. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse prognozuojamas vos 1 proc. augimas per metus. Manoma, jog pieno gamyba pasaulyje 2023 metais išaugs trečdaliu, palyginti su 2012 metais.

Sparčiausio augimo tikimasi besivystančiose šalyse. Didžiausia pieno gamintoja, aplenkusi ES, bus Indija. Ji taps nugriebto pieno miltelių eksportuotoja. Prognozuojama, kad pasaulyje sūrių ir nugriebto pieno miltelių gamyba augs po 2 proc. kasmet. Sviesto ir nenugriebto pieno miltelių gamybos augimas lėtesnis, atitinkamai 0,7 ir 1,7 proc. per metus. Kadangi pasaulinės pieno produktų kainos 2013 metais buvo gana aukštos, ilgalaikėje perspektyvoje prognozuojamas jų mažėjimas maždaug iki 2011 metais buvusių kainų.

Aldona STALGIENĖ

Mano ūkis, 2014/08