Šių metų vasara bitininkų nedžiugina, nes permainingi  orai sutrukdė geram medunešiui. Jurbarko r.  Šilinės  kaime įsikūrusio „Medaus slėnio" šeimininkas, profesionalus bitininkas Ovidijus Jasinskas tokių prastų metų, kaip šie, neatsimena. Jei ne liepos pradžioje sugrįžusi šiluma, šviežio medaus aviliuose būtų užtekę tik bitėms ir „Medaus slėnio" turistams.

Daugiau kaip prieš 25-erius metus Kauno I. Mičiūrino technikume įgijęs bitininko specialybę Ovidijus Jasinskas iki šiol nesiskiria su bitėmis - Skirsnemunės seniūnijos apylinkėse laiko ir prižiūri apie 90 bičių šeimų. Skirsnemuniečio bitininkystės ūkis specializuojasi natūralaus medaus gamyboje, kuris gaunamas iš Nemuno lankose besidriekiančių natūralių pievų ir aplinkinių miškų. Bitininkas medų rūšiuoja pagal augalų žydėjimo laiką, todėl jo bityne galima įsigyti labai vertinamo natūralaus monoflorinio (iš vienos rūšies augalų surinkto) medaus.

Metai be rimto medunešio

Tai, kad šiais metais medunešis bus menkas, bitininkai nesitikėjo. Po žiemos apžiūrėjęs avilius O. Jasinskas, kaip ir daugelis jo pažįstamų bitininkų, liko patenkintas. „Bitės peržiemojo puikiai, gyvų išliko daugiau nei 95 procentai. Atrodo, viskas turėjo eiti kaip per sviestą, bet koją pakišo ankstyvas pavasaris, - pasakoja bitininkas. - Pavasariniai augalai sužydo dviem savaitėmis anksčiau įprasto laiko, bitėms nespėjus kaip reikiant išsibudinti ir sustiprėti."

Pasak Ovidijaus, pirmiausia medunešį sustabdė per patį pirmųjų augalų žydėjimą smogusios kelios stiprios šalnos, vėliau, žydint pienėms, kelias dienas stipriai lijo. Vieni žiedai nušalė, kitus - lietus išplovė. Pavasarinio medaus bitininkas beveik neišsuko - ką bitės sunešė, sunaudojo pačios, kad sustiprėtų.

„Medaus šiek tiek gavo tie, kurių bitynai  buvo šalia rapsų lauko arba netoliese žydėjo gudobelės, šermukšniai", - sako O. Jasinskas apgailestaudamas, kad dėl šaltų naktų nektaro nedavė nei avietės, nei dobilai. Geriausias medunešis tada, kai naktį lyja, o dieną kaitina saulė, tačiau tokio oro šiemet gamta pagailėjo.

Bitininkas aiškina, jog naktimis turi būti bent 15-16 laipsnių šilumos, kad dobilai išskirtų nektarą. Ankstyviems augalams vėsios naktys nekliudo, tačiau vasarą žydintiems reikia šilumos.

Paklaustas, kiek iki vidurvasario prisuko medaus, bitininkas juokauja,  kad pusę sezono pratingėjo.  Ką išsukdavo, iškart parduodavo. „Kai metai palankūs, kasdien suki medų. Važiuoji iš vieno bityno į kitą ir dirbi.  O šią vasarą esu priverstas tinginiauti. Kai jau nebeturiu skysto medaus, einu ne sukti, o ieškoti, gal kuri bičių šeima bus kiek įnešusi", - šypteli bitininkas ir apgailestauja, kad rimto medkopio šią vasarą taip ir nebuvo. 

„Medaus slėnį" supanti akacijų alėja šiais metais medumi taip pat nekvepėjo. Kaip ir daugelį pavasario augalų, jas pakando šalna. Bityno savininkas įsitikinęs, kad šiltos ir saulėtos dienos jau nepakeis to, kas prarasta. Bitės medaus neprineš tiek, kiek galėjo prinešti, nes daugelis augalų nužydėjo dar iki vidurvasario. Pasak Ovidijaus, bityną nuo bankroto išgelbėjo paskutiniai pievų ir liepų žiedai, kuriuose kiek ilgiau dūzgė bitės.  O pernai, prisimena jis, po liepų žydėjimo bitės medų nešė dar gerą savaitę, o paskui - kaip kirviu nukirsta - baigėsi medunešis.

Vertingesnis yra rūšiuotas medus

O. Jasinsko bityno specializacija - natūralus miško ir pievų medus, kiek įmanoma kruopščiau surūšiuotas pagal augalų žydėjimo laiką. Norėdamas patraukti klientus savo pusėn, jis nesivaiko kiekio, o stengiasi pagaminti gerą, kokybišką medų. Ovidijus pripažįsta, kad natūralaus medaus bitės prineša mažiau nei kultūrinio, o rūšiuodamas jį sugaišta daug laiko, tačiau tokio medaus pageidauja pirkėjai, jį lengviau realizuoti už geresnę kainą.

„Kuo daugiau rūšių, tuo geriau. Jeigu turėčiau vienos rūšies medaus, kam būčiau įdomus?"  - klausia bitininkas, rodydamas savo rankomis sukurtą „Medaus slėnio" stovyklavietę, kurioje jis ne tik prekiauja medumi, bet ir rengia medaus degustacijos bei pažintines programas turistams. Daugelis jų net neįsivaizduoja, koks stiprus  monoflorinio medaus poveikis mūsų organizmui ir kiek gydomųjų savybių jis turi.

„Kiaulpienių medus rekomenduojamas nuo skausmo, grikių - nuo mažakraujystės, aviečių ir  liepų medumi gydomos peršalimo ligos, viržių medumi - inkstų ir šlapimo pūslės negalavimai", -vaistines rūšiuoto medaus savybes vardija bitininkas.

Nors šiemet augalų rūšių pasirinkimas mažesnis, ligoniui reikiamo medaus bitininkas stengiasi surasti. Jei vienais metais medaus prisuka daugiau, pasilieka šiek tiek nepardavęs. „Jeigu žmogus pas mane negaus tokio medaus, kokio jam reikia, nuvažiuos į kitą bityną. Negaliu nuvilti savo klientų", - sako O. Jasinskas.

Pasak jo, gerą medų galima atpažinti pagal skonį, kvapą ir spalvą. Kai išsuki, jis po truputį pradeda kristalizuotis ir stingti, o ant viršaus formuojasi puta. Tai ženklas, kad medus šviežias, o ne pakaitintas.

Ankstesniais metais šviežią medų parduodavęs po 16-18 litų už kg, šiemet bitininkas už jį gauna 20-24 litus. Šoktelėjusi kaina jo neguodžia, nes iš avilio išsuka vidutiniškai 20 kilogramų medaus, dvigubai mažiau nei per praėjusį sezoną. O. Jasinskas medų pardavinėja pats, be tarpininkų ir prekybininkų - taip mažiau išlaidų, mažesnė savikaina. Didžiąją dalį medaus jis parduoda „Medaus slėnyje" apsistojusiems turistams. Tarp jų nemažai užsieniečių, kuriems lietuviškas medus - ir suvenyras, ir egzotika.

Ovidijus su pirmaisiais medaus pardavimo sunkumais susidūrė iširus „Aušros" kolūkiui, kurio bitininkystės ūkį jis privatizavo. „Tada nebeliko nei kolūkiečių, nei pirkėjų. Reikėjo kažkaip suktis, prekiauti. Per daugelį metų išbandžiau visus pardavimo būdus: vežiau į parduotuves, prekiavau turguje, mugėse. Įsigijęs gražų kampelį Šilinės pašonėje, sugalvojau medaus realizavimą susieti su turizmu. Vienas vokietis man patarė čia įrengti kempingą, nes tai strategiškai patogi vieta.  Dabar galiu sakyti, kad planas pavyko", - džiaugiasi O. Jasinskas, pusę pelno skaičiuojantis iš bitininkystės, kitą pusę - iš turizmo.

Papildomų bičių produktų gamybos bitininkas atsisakė, nes naudos buvo mažiau nei įdėto darbo. „Už pikio kilogramą pirkėjas šiandien moka juokingą sumą - 100-140 litų. O pririnkti tokį kiekį sunku. Jei renki žiedadulkes, prasideda kitos problemos: rinktuvai kenkia bičių sparneliams. Renkant pienelį, bitės nebeneša medaus. Visur greta pliusų randi minusų", - sako bityno šeimininkas.

Gera vieta - sėkmė bitynui

Ovidijaus Jasinsko bitynams nuosavos žemės nereikia. Bitės keliauja iš vieno panemunės krašto į kitą, kol atranda gausiausiai medumi kvepiančią vietą. Sunkiausias darbas bitininkui - rasti arti miškų ir pievų gyvenančių žmonių, kurie sutiktų į savo valdas įsileisti bites.

„Ieškau medunešiui tinkamų vietų ir prašau žmonių, kad leistų pastatyti avilius arčiau miško. Kelerius metus reikia laukti, kol įsitikini, ar ta vieta tinkama bitėms, ar geras medus. Nelengva rasti žmonių, kuriems bitės netrukdo. Dauguma purtosi tokios kaimynystės, bijo, kad sugels gyvulius ar juos pačius", - sako O. Jasinskas. Išvežus bitynus toliau kaip už 15 km, padidėja medaus savikaina ir mažėja pelnas, tad bitininkas gerų žmonių ieško kuo arčiau namų.

Kartą jį nustebino moteris, lengvai įsileidusi bites į savo sodybą. Pasirodo, mirus jos motinai, laidotuvių dieną visos bitės suskrido į namą. „Sako, kad kitą dieną po laidotuvių jos visos išskrido, palikusios tuščiuose aviliuose perus ir medų. Man, kaip bitininkui, tai nesuvokiama, bet džiaugiausi radęs žmogų, norintį, kad bitės vėl apsigyventų sodyboje", - pasakoja Ovidijus.

Pasitaiko atvejų, kai gerą vietą šalia miško vienu metu nusižiūri du bitininkai, o čia, pasak Ovidijaus, tas pats, kaip dvi karves vienai skirtu šienu išmaitinti. Jo teigimu, jeigu esi tikras bitininkas, turi gerai apsižiūrėti ir nelįsti į svetimą teritoriją. Aišku, įstatymas to nedraudžia, bet tokia bitininko etika.

Pasak O. Jasinsko, medus brangsta dėl visame pasaulyje plintančio viruso, kuris naikina bičių atsparumą ligoms. Pasaulyje masiškai bites žudo į AIDS panašus virusas. Bitės praranda imunitetą įvairioms ligoms ir žūva. Dėl viruso ir kitų ligų plitimo, bitininko įsitikinimu, iš dalies kaltas ir bitininkų godumas, kai stengiamasi parsivežti kuo produktyvesnių,  geresnių bičių veislių, pamirštant, kad su jomis kartu atkeliauja ir naujos ligos. Didžiausias Lietuvos bitininkų rūpestis - varozės erkės, kurios platina virusines bičių ligas.

O. Jasinskas, saugodamas savo bityną nuo ligų, pats užsiaugina bičių motinėlių, kad jų nereikėtų pirkti. „Mano bityne puikiausiai dirba Karnikos veislės bitės, ir aš nesiruošiu jų keisti. Jei visi drąsiai pirksime ir vešimės motinines bites iš svetur, tai neišvengsime naujų ligų", - tikina profesionalus bitininkas.

Rasa MURAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/08