Draudimas leidžia ūkininkams bent iš dalies sumažinti galimus nuostolius, kuriuos galėtų patirti dėl pasėlių ar gyvulių praradimo, nes rizika perduodama draudimo bendrovei (draudikui). Įvykus nelaimei draudikas ūkininkui išmoka draudimo išmoką.  Ūkininkas už šią apsaugą turi sumokėti draudimo įmoką. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad draudimo sutartis yra specifinė. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, kai įvyksta draudimo sutartyje aptartas draudžiamasis įvykis ir nėra kitų pagrindų šios išmokos nemokėti.

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (pavyzdžiui, ūkininkui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis (pavyzdžiui, bankui), įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Ši išmoka apskaičiuojama įstatymuose ar draudimo sutartyse nustatyta tvarka, jeigu įvyksta draudžiamasis įvykis, numatytas šiuose dokumentuose.

Verta žinoti, kad draudimo sutartį paprastai sudaro ne vienas, o keletas dokumentų, t. y. standartinės, bendrosios sąlygos, išdėstytos draudimo taisyklėse, kurios taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, ir individualios sąlygos (aptartos draudimo polise), kuriose nurodomos sutarties šalys, naudos gavėjas, kas yra apdraudžiama, draudimo įmokos dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis ir kt. Šios sutartį individualizuojančios sąlygos daugiausia priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, jei tai neprieštarauja įstatymams ir leidžia draudiko nustatytos taisyklės.

Draudimo polise aptartos sąlygos yra ypač svarbios, kadangi jose gali būti nustatyta papildomų reikalavimų. Pavyzdžiui, draudžiant gyvulius nuo ugnies gali būti papildomai reikalaujama, kad patalpose, kuriose laikomi gyvuliai, nuolat veiktų priešgaisrinė sistema; draudžiantis nuo vagystės gali būti reikalaujama užtikrinti, kad patalpos būtų nuolat stebimos. Šių sąlygų nepaisymas gali tapti draudimo išmokos nemokėjimo ar sumažinimo priežastimi.

Draudžiamasis įvykis - pagrindinė draudimo išmokos mokėjimo sąlyga

Nustatant draudimo įmonės pareigą mokėti draudimo išmoką būtina įvertinti, ar įvyko draudžiamasis įvykis - draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas iš principo privalo mokėti draudimo išmoką (nebent yra kitų draudimo sutarties pažeidimų, kurie aptariami žemiau). Draudžiamuoju įvykiu galėtų būti pasėlių iššalimas, sausra, audros padaryta žala, gyvulių susirgimas, vagystė ir pan. Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai ūkininkai apsigauna vertindami, ar, pavyzdžiui, gyvulio susirgimas yra draudžiamasis įvykis. Antai, bendrosiose gyvulių draudimo sutarčių sąlygose gali būti nurodyta, kad gyvulio susirgimas nelaikomas draudžiamuoju įvykiu, jeigu gyvulys susirgo dėl sanitarinių, veterinarinių sąlygų nepaisymo, netinkamo gyvulių laikymo ar šėrimo. Be to, įprasta, kad draudimo įmonė gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jeigu ūkininkas nepateikia išsamios prašomos informacijos apie draudžiamąjį įvykį ir tuo neleidžia draudimo įmonei įvertinti, ar visgi draudžiamasis įvykis įvyko.

Įstatymai ar draudimo sutartys gali numatyti ir kitas sąlygas, kurioms esant draudimo įmonė gali atsisakyti mokėti ūkininkui draudimo išmoką. Civilinio kodekso 6.1014 straipsnyje nurodyta, kad draudimo įmonė atleidžiama nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Taigi, ir apsidraudęs ūkininkas turi veikti rūpestingai ir sąžiningai. Siekimas tyčia gauti draudimo išmoką laikomas absoliučiu pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Pareiga atskleisti informaciją ir pranešti apie draudžiamąjį įvykį

 Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl draudimo išmokos priteisimo, ne kartą nurodė, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudimo įmonė perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką. Ši sutartis grindžiama jos šalių didžiausiu tarpusavio pasitikėjimu, todėl draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Taigi, prieš sudarydamas draudimo sutartį, ūkininkas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai). Jeigu ūkininkas neatskleidė visos informacijos (tyčia ar dėl neatsargumo), draudimo įmonė gali sumažinti draudimo išmoką, o tam tikrais atvejais - visai jos nemokėti). Pavyzdžiui, ūkininkas, apdrausdamas savo pasėlius, žinojo, kad dalis jų jau yra pažeista (liūties, audros, sausros), todėl išaiškėjus šiai aplinkybei draudimo išmoka jam gali apskritai nepriklausyti.

Ūkininkui verta žinoti, kad jis gali negauti draudimo išmokos tuo atveju, jeigu laiku nepranešė apie draudžiamąjį įvykį. Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad apsidraudęs asmuo turi imtis visų galimų priemonių žalai sumažinti ir laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį. Pavyzdžiui, gyvulių draudimo atveju ūkininkui per draudimo sutartyje nurodytą terminą nepranešus, kad gyvulys ar jų banda yra susirgę užkrečiamąja liga, ir toliau elgiantis neapdairiai,  gali susirgti visi gyvuliai, tuomet draudimo įmonė turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdama į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo. Tiesa, draudimo įmonė privalo įrodyti, jog pavėluotas pranešimas apie draudžiamąjį įvykį turėjo įtakos nuostolių didėjimui ar sumenko galimybė juos sumažinti.

Draudimo įmonės ne visada teisios

Aukščiausiasis Teismas pažymi sutarčių teisėje galiojantį principą, jog sutartis visų pirma turi būti aiškinama pagal tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos sprendžiama dėl sutarties esmės. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų pažodinį skaitymą, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyviąją nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Draudimo įmonė laikoma stipresniąja draudimo sutarties šalimi, todėl, kilus neaiškumams dėl sutarties sąlygų, jai tenka pareiga įrodyti, jog ji turi teisę sumažinti draudimo išmoką arba jos apskritai nemokėti. Tokiu būdu siekiama, kad draudikas sutarties vykdymo metu negalėtų išaiškinti sutarties sąlygas tokia linkme, jog būtų pakeisti draudimo įmonės išankstiniai įsipareigojimai. Tačiau praktikoje ne visada lengva rasti atsakymą, kaip reikėtų vertinti vieną ar kitą draudimo sutarties teiginį. Kartais draudimo įmonės neteisėtai sumažina ar atsisako mokėti draudimo išmoką.

Pavyzdžiui, draudimo įmonė gali netinkamai apskaičiuoti draudimo išmoką. Vienoje Vilniaus apygardos teismo byloje kilo ginčas, ar draudimo įmonė turėjo teisę kritusių galvijų kainą paskaičiuoti pagal žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintas biologinio turto normatyvines kainas. Draudimo įmonė teigė, kad normatyvais pagrįsta kaina yra teisinga draudimo išmokos suma, o ūkininkas reikalavo, kad draudimo išmoka atitiktų draudimo sutartyje nustatytą galvijo kainą. Teismas patenkino ūkininko ieškinį, priteisdamas didesnę draudimo išmokos sumą. Teismas sprendė, jog draudimo įmonės nurodomas draudimo išmokos skaičiavimo būdas nėra sąžiningas, kadangi jis iš esmės įtvirtina prieštaringą taisyklę, jog draudikui nepalankus draudimo išmokos dydis gali būti laikomas pagrindu mažinti draudimo išmoką.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėta atvejai, kai draudimo įmonė nepagrįstai reikalavo draudimo įmokos iš draudėjo, t. y. praleidus senaties terminus ir neturėdama teisės reikalauti draudimo įmokos. Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas nustatė, kad draudimo įmonė sutiko, jog dalį draudimo įmokos gaus iš draudimo įmokų kompensavimo programos, todėl ūkininkas turėjo būti atleistas nuo pareigos šią dalį įmokėti. Kompensacijos negavusi, įmonė kreipėsi į ūkininką. Teismas nusprendė, kad draudimo įmonė savo laisva valia ir apsisprendimu susitarė su ūkininku, kad jis neturi pareigos mokėti dalies draudimo įmokos, todėl draudimo įmonė neturi teisės to reikalauti. Be to, šioje byloje teismas pažymėjo, kad Civilinis kodeksas numato sutrumpintą vienų metų senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš draudimo sutarties, pareikšti. Šis terminas buvo praleistas, todėl draudimo įmonė nebeturėjo reikalavimo teisės.

Ūkininkų kritika ir valstybės paramos galimybės

Galima išskirti dvi pagrindines ūkininkų nenoro draustis pasėlių ar gyvulių draudimu priežastis: griežtos draudimo sutarčių sąlygos ir per didelė draudimo įmokų kaina. Gyvulių draudimo paslaugą teikia daugelis Lietuvoje veiklą vykdančių draudimo kompanijų, todėl aktyvus ūkininkas gali susitarti dėl palankių gyvulių draudimo sąlygų, taip pat patrauklesnės kainodaros. Tačiau rasti tinkamą sprendimą daug sudėtingiau pasėlių draudimo atveju. Kaip žinia, pasėlius draudžia tik viena draudimo kompanija, jos veikla dažnai nėra pelninga, todėl derybos dėl draudimo sutarčių sąlygų vyksta sudėtingiau. Sudėtingos derybos skatina vienus ūkininkus kooperuotis, o kitus - rizikuoti ir atsisakyti pasėlių draudimo. Tačiau tikimasi kad toliau galiojanti valstybės parama pasėlių draudimui pagyvins šią draudimo rinką[1].

Vadovaujantis dabartinėmis žemės ūkio ministro patvirtintomis Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklėmis, kompensuojama 50 procentų draudimo įmokų sumos, neviršijant kompensuojamų draudimo įmokų sumos dydžių 1 ha deklaruoto ploto pagal augalų rūšis. Tikėtina, kad dalį draudimo įmokų už deklaruotų žemės plotų pasėlių draudimą bus galima susigrąžinti ir ateityje. Neseniai Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos siūlymui dėl draudimo įmokų pakeitimo, kuriuo, siekiant ūkininkams sumažinti draudimo įmokas, bus remiamos draudimo įmonės, draudžiančios žemės ūkio subjektus nuo stichinės sausros. Ši priemonė buvo suderinta su Europos Komisija iki 2013 m. liepos 1 d., todėl Žemės ūkio ministerija pasiūlė pratęsti augalų draudimo paramos sistemos stichinės sausros atveju galiojimą iki 2020 m. Vyriausybės nutarimu kartu bus laipsniškai mažinamas paramos lygis draudimo įmonėms bei didinama rizikos valdymo atsakomybė ūkio subjektams. Tikimasi, kad tokia valstybės paramos sistema ragins ūkininkus mažiau kliautis nuostolių kompensavimu vien tik iš valstybės, bet ir patiems drausti pasėlius.

Patarimai norintiems draustis

Draudimo teisiniuose santykiuose privalo egzistuoti rizikos veiksnys. Numatyti, ar įvyks draudžiamasis įvykis, neįmanoma, todėl draudimo įmonės, prisiimdamos pareigą atlyginti ūkininko nuostolius, rizikuoja patirti nuostolių. Kita vertus, ūkininko įmokėta draudimo įmoka neįvykus draudimo įvykiui neatsipirks. Taigi, prieš sudarydamas draudimo sutartį, ūkininkas turėtų įvertinti, kokius maksimalius nuostolius jis galėtų patirti neapsidraudęs ir koks šių nuostolių santykis lyginant su draudimo įmoka.

Nusprendus draustis ypač svarbu tiksliai išsiaiškinti, kas yra laikoma (ir kas nelaikoma) draudžiamuoju įvykiu. Susipažinti su draudimo sutartimi vertėtų skirti bent keletą valandų. Kilus klausimams, reikėtų kreiptis į draudimo įmonę ir išsiaiškinti, ar tikrai apdraudžiama tai, ko ūkininkas tikisi. Tai padėtų išvengti netikėtumų atsitikus nelaimei.

Vytautas ŠENAVIČIUS
Mano ūkis, 2014/08