Pasaulyje daug metų avižos pagal auginamų augalų plotą buvo ketvirtoje - po kviečių, kukurūzų ir ryžių - vietoje. Avižos laikomos lengvų dirvožemių augalu, kadangi jų šaknų sistema išvystyta geriau negu miežių ir kviečių, jos mažiau reiklios dirvožemiui, priešsėliams, geriau pasisavina maisto medžiagas.

Avižos (Avena sativa L.) priklauso seniausiems žemės ūkio augalams. Pirmasis avižas savo raštuose paminėjo Plinijus, gyvenęs I m. e. amžiuje. Manoma, kad Europoje avižos buvo žinomos 1 500-1 700 metų prieš mūsų erą ir laikytos kviečių ir miežių piktžolėmis. Vėliau, išsiaiškinus jų vertingumą, pradėtos auginti atskiruose plotuose. Lietuvoje avižos auginamos nuo pirmųjų mūsų eros metų.

Avižos auga įvairiuose, netgi vidutinio rūgštumo dirvožemiuose. Be to, jos yra pagrindinis mišinių su vikiais ir žirniais komponentas žaliajam pašarui. Kadangi avižų sėkloms sudygti reikia daug drėgmės, negalima suvėlinti sėjos laiko. Anksti pasėjus, jų šaknys išauga stiprios, augalai geriau panaudoja iš po žiemos dirvoje sukauptą drėgmę, maisto medžiagas, geriau krūmijasi, geriau dera.

Avižas galima sėti anksti, jos nebijo žemų temperatūrų. Neilgai trunkančios šalnos iki -5 ^oC joms nekenkia, todėl avižas galima sėti iš karto, kai tik pradedami lauko darbai. Sėjos vėlinimas neigiamai veikia sėklų dygimą, nes brinkdami avižų grūdai sunaudoja 65 proc. vandens nuo grūdo masės, o pritrūkus drėgmės, augalai silpniau auga, labiau nukenčia nuo rūdžių.

Norint gauti didelį avižų derlių, jas reikia tręšti mineralinėmis trąšomis. Lengvose dirvose visą azoto trąšų normą geriausia išberti prieš sėją, o sunkesnėse avižos geriau auga patręštos per du kartus. Pagal Lietuvoje atliktų tyrimų duomenis apskaičiuota, kad vienam hektarui reikėtų skirti 40-60 kg ha^-1 azoto, fosforo ir kalio veikliosios medžiagos, o normą galima didinti iki 80-90 kg ha^-1.

Esant sausrai ir karščiui, lėtėja avižų generatyvinių organų vystymosi procesai, dėl to sumažėja grūdų skaičius šluotelėje, atitinkamai ir derlius. Remiantis Perlojos bandymų stoties tyrimų duomenimis, nustatyta, kad karštomis ir sausringomis vasaromis avižos auga silpnai, mažai krūmijasi, todėl derlius būna nedidelis. Latvijos tyrėjai teigia, kad avižų derlingumas 65 proc. priklauso nuo meteorologinių sąlygų, o nuo veislės genotipo tik 32 proc. Per pastaruosius tris dešimtmečius avižų derlingumas pastebimai padidėjo. Didele dalimi tai priklauso nuo selekcijos pasiekimų. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkai nustatė, kad, tinkamai tręšiant ir prižiūrint pasėlius, esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, galima užauginti gerą avižų derlių - net 4-6 t ha^-1.

Kuo ypatingos belukštės (plikosios) avižos

Avižos būna lukštagrūdės (tradicinės) ir plikagrūdės (belukštės). Lietuvoje plačiau auginamos tradicinės avižos. Pagrindinė išskirtinė belukščių avižų savybė - daugiažiedė varputė su plikais, be lukštų, grūdais. Tradicinių avižų derlių iki 25 proc. sudaro lukštai, o belukščių - grūdo žiedažvynis nėra pritvirtintas kaip paprastųjų avižų, ir grūdas laisvai iš jo kuliant iškrinta. Žiedų skaičius varputėje kinta nuo trijų iki dvylikos, vidutiniškai jų būna apie septynis. Stiebai ir lapai panašūs į paprastųjų avižų, nors stiebai dažnai būna trumpesni ir silpnesni, tad augalai lengviau išgula. Kaip ir paprastųjų avižų, taip ir belukščių, yra veislių su skėstašakėmis ir vienašonėmis šluotelėmis, nors vienašonių yra mažiau.

Patraukli belukščių avižų išvaizda suteikia joms komercinės vertės, o geba prisitaikyti prie įvairių augimo sąlygų duoda augintojams galimybę išauginti geros kokybės baltymingų pašarų visuose auginimo regionuose - ir gerose, ir prastesnėse dirvose. Laikoma, kad belukštės avižos padeda įdiegti geresnes grūdinių javų rotacijas, todėl naudingos neariamojoje žemdirbystėje.

Belukštės avižos - pačios maistingiausios iš visų varpinių javų grūdų. Jų kilmė nėra žinoma, tačiau manoma, kad jos kilo iš Centrinės ir Rytų Azijos. Šios avižos buvo auginamos Anglijoje dar iki 16 a. vidurio. Dabar natūraliai augančių belukščių avižų randama sausose Tibeto Himalajų aukštikalnėse, Rusijoje, Šiaurės bei Vakarų Kinijoje. Yra požymių, kad jos tose pasaulio dalyse buvo auginamos daug amžių, o grūdai buvo naudojami žmonių maistui. Ekologiškos belukštės avižos itin mėgstamos auginti biodinaminiuose ūkiuose Pietų Vokietijoje.

Vienas iš svarbiausių avižų grūdų panaudojimo gyvulių pašarui trūkumų yra didelis jų lukštingumas, sumažinantis grūdų energines savybes. Be to, dėl mažesnio negu kitų grūdinių augalų natūrinio svorio padidėja transportavimo ir sandėliavimo išlaidos. Belukštės avižos šiuo požiūriu pranašesnės, nes gali būti panaudotos ir kaip pašaras neatrajojantiems gyvuliams, ir žmonių maistui. Sėjant didesnius belukščių avižų plotus, būtų apsirūpinta pigesniais pašariniais grūdais, nes jos nereikalauja daug investicijų trąšoms ir kitiems chemikalams, kaip kiti grūdiniai javai. Belukščių avižų grūdų riebalai yra 2,25 karto kaloringesni, todėl gali pakelti arklių raciono energinę vertę ir padidinti darbinių bei lenktyninių arklių ištvermę.

Belukščių avižų auginimu Lietuvoje pradėta domėtis prieš keliolika metų. 1998 m. buvo registruota veislė Beloruskij golozernyj, 2000-aisiais - Čekijos „Selgen" sėklininkystės firmos veislė Abel. Belukščių avižų selekcijos ir jų auginimo srityje pirmaujanti šalis Europoje yra Čekija. Mina DS - plikųjų (belukščių) avižų veislė, sukurta LAMMC Žemdirbystės institute. 2010 m. ši veislė įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą ir į ES Bendrąjį Žemės ūkio augalų veislių katalogą. Jos derlingumas kinta nuo 4,5 iki 6,0 t ha^-1, 1 000 grūdų masė vidutiniškai siekia 28,5 g, natūrinis svoris - 538,8 g, lukštingumas kinta nuo 2 iki 11 procentų. Mina DS grūduose randama 7,5 proc. riebalų, 15,2 proc. baltymų, 55,0 proc. krakmolo.

Kitų javų grūduose riebalų yra daug mažiau: kukurūzų - iki 5,8 proc., miežių - 4,6, kviečių - 3,8 procento. Didesnis riebalų kiekis grūduose kelia papildomų sunkumų juos sandėliuojant. Šiam rodikliui įtakos turi ir klimato veiksniai, ir genotipo savybės. Daugiau riebalų turintys grūdai, jei jie dar ir nukulti didesnio drėgnio, greičiau genda, atsiranda palankesnė terpė plisti mikroskopiniams grybams ir jų gaminamiems mikotoksinams.

DĖMESIO! Sandėliuoti belukštes avižas reikėtų ne didesnio kaip 13 proc. drėgnio, nes kitu atveju jos greitai genda ir gali būti nedaigios.

Agrotechnika - kaip ir kitų vasarinių augalų

Belukščių avižų auginimo agrotechnika nesiskiria nuo kitų vasarinių augalų auginimo. Dirva joms ruošiama, kaip ir visiems vasariniams javams. Vengiant avižų išgulimo, pavasarį rekomenduojama tręšti ne didesne kaip 60 kg ha^-1 azoto norma. Vegetacijos metu, pagal pasėlio vešlumą pastebėjus azoto trūkumą, verta patręšti papildomai dar 30 kg ha^-1. Sėjama kuo anksčiau, nes suvėlinus sėją, avižas labiau puola vainikuotosios rūdys ir sumažėja derlius.

Viename hektare sėjama 5 mln. daigių sėklų. Esant geram sėklos daigumui ir 1 000 grūdų svoriui apie 29 g, rekomenduotina sėklos norma būtų 150-160 kg ha^-1. Pasėjus laukas suvoluojamas. Herbicidai naudojami tokie pat, kaip ir miežiuose, fungicidai ir insekticidai - kaip ir paprastosioms avižoms.

Avižos pradedamos kulti, kai šluotelėje daugiau kaip pusė grūdų yra kietosios brandos. Grūdai turi būti džiovinami jų neperkaitinant. Siekdami pagerinti belukščių avižų kokybę, selekcininkai stengiasi įjungti tinkamus genus iš lukštingųjų avižų į belukštes. Dauguma belukščių tipų yra gaunami iš hibridizacijos tarp belukščių ir lukštingųjų avižų.

Mikotoksinų problema reikalauja dėmesio

Didelis avižų lukštingumas apriboja jų pašarinę vertę, todėl dabar vis didėja dėmesys belukštėms avižoms, kurių maistinės savybės yra dar geresnės negu tradicinių. Tačiau atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad mikotoksinų kiekis belukštėse, palyginti su nulukštentomis paprastosiomis avižomis, yra didesnis.

Pasaulyje atlikti tyrimai dėl avižų atsparumo fuzariozei labai prieštaringi. Kanadoje nustatyta, kad avižos daug atsparesnės varpų fuzariozei negu žieminiai kviečiai ir vasariniai miežiai, tačiau Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje avižos įvardijamos kaip vienos iš jautriausių javų fuzariozei. Avižų fuzariozė gali sumažinti grūdų derlių nuo 12 iki 48 procentų.

Pavojingiausi mikotoksinai avižose yra T-2, HT-2 toksinai (arba jų suma T-2/HT-2), nes pagrindiniai avižų fuzariozės sukėlėjai - F. poae, F. sporotrichioides - yra minėto mikotoksino gamintojai. Žemdirbystės institute atlikti tyrimai parodė (duomenys lentelėje), kad skirtingų veislių avižose aptinkamas ne tik T-2 toksinas, bet ir deoksinivalenolis (DON), zearalenonas (ZEA), o pavieniais atvejais T-2 toksino koncentracijos yra pavojingos žmonių ir gyvūnų sveikatai (121,5 μg kg^-1).

Deja, mikotoksinų tyrimų Lietuvoje išaugintuose belukščių avižų grūduose nedaryta, todėl, vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą saugaus maisto programos projektą MIKOFEN, bus atliktos T2, T2/HT2, DON, ZEA toksinų analizės. Tyrimų rezultatai bus palyginti su anksčiau ir paraleliai atliktų tyrimų duomenimis. Belukštės ir tradicinės avižos numatytiems eksperimentams pasėtos LAMMC Joniškėlio ir Perlojos bandymų stotyse, kur yra skirtinga dirvožemio struktūra bei meteorologinės sąlygos. Gauti rezultatai papildys negausias žinias šioje srityje.

Įvairių veislių avižų grūdų užterštumas mikotoksinais

Pasaulyje atlikta nemažai tyrimų vertinant avižų veislių atsparumą fuzariozei, tačiau informacijos apie belukščių ir tradicinių avižų užsiteršimą mikotoksinais ir juos gaminančiais grybais palyginimo trūksta. Šiaurės šalių iniciatyva planuojami Fusarium grybų bei mikotoksinų tyrimai, kasmet organizuojamos mokslinės konferencijos, jungiančios agronomines, selekcines, molekulinės biologijos, mikotoksikologijos, genetikos, statistikos ir kitų sričių žinias, kad būtų sukurta kryptinga, kompetentinga, inovatyvi tyrimų sistema.

Tokia sistema padėtų tobulinti Europos Komisijos reglamentus, susijusius su T2/HT2 toksino patikslinimu. Būtina sukurti patikimą ir jautrų analizės metodą, surinkti daugiau toksinų T2 ir HT2 paplitimo duomenų ir atlikti daugiau mokslinių tyrimų, susijusių su veiksniais, lemiančiais minėtų toksinų koncentracijas grūduose ir jų produktuose, ypač avižose ir avižų produktuose.

Audronė MANKEVIČIENĖ, Ilona KERIENĖ, Danutė JABLONSKYTĖ-RAŠČĖ, Rūta ČESNULEVIČIENĖ

Mano ūkis, 2014/08