Nėra įdomesnės, romantiškesnės medžioklės, kaip stirninų medžioklė vasarą prieš stirnų rują, rujos metu ir tuojau jai pasibaigus. Šiais metais sezonas paankstintas (nuo gegužės 15 d.), siekiant iki stirnų rujos, kuri prasideda liepos viduryje ir tęsiasi iki rugpjūčio vidurio, išmedžioti menkaverčius persenusius, paliegusius, nenormalius ragus nešiojančius stirninus, kad jie nedalyvautų pratęsiant stirnų giminę, taip blogindami šių žvėrių populiacijos gyvybingumą.

Stirninų medžioklė tęsiasi iki spalio 15 d., kada ožiai jau pradeda mesti ragus - ragų karūnas numetusius elninių žvėrių patinus medžioti neleidžiama. Stirnų patelės ir abiejų lyčių jaunikliai medžiojami nuo spalio 1 iki gruodžio 31 d. Anksčiau stirninų medžioklės prasidėdavo birželio 1 dieną.

Romantiški pojūčiai ir įspūdžiai

Birželį įvairiaspalviais žolių žiedais pasipuošusiose, vakarais ar rytais lengvu vasaros rūko nuometu apsigobusiose, griežlių čerškimo pripildytose miško ar pamiškių pievose laigo gražuoliai stirninai. Ak, tie birželio stirninai - raudoni žaibai žalio aksomo pievose! Lekia iš po smailų kanopų draskomos velėnos kuokštai, dunda žemė nuo grakščių šuolių, verkia sakų ašaromis spygliuočiai, kai dabitos ožiai blizgina savo ragus. Juo retesnis medelis ar krūmas, mūsų miškuose per amžius neaugęs, tuo ypatingesnis kvapas, gražesnis ragų blizgesys, tuo didesnė tikimybė patikti laibakojei gražuolei stirnai, nes čia pat jau ir liepa - stirnų vestuvių metas. Ragų odinis apdangalas jau nutrintas gegužę, tačiau stirninų špagos turi būti nublizgintos iki švytėjimo.

O tas stirninų bliovimas šiltais birželio vakarais priverčia tankiau plakti kiekvieno medžiotojo širdį, nes prasidėjo stirninų medžioklė. Nors medžiotojai dabar daugiausia užsiėmę šerniukų tykojimu jaukyklose, turbūt nėra nė vieno šaulio, kuris nesvajotų sumedžioti gražuolio stirnino arba bent dalyvauti šių žvėrių medžioklėse. Ir nesvarbu, ar sėlinsi prie gražuolio žvėries rasotą vasaros rytmetį, bandydamas ožį prisivilioti, mėgdžiodamas jo konkurento bliovimą ar jauniklio stirniuko pypsėjimą, ar kantriai lauksi uodų sugeltas miško pievokšnyje tvankų pavakarį - šios nepakartojamos akimirkos įsimins visam gyvenimui. Ir ką ten uodai, kai grojant žolynų slapukėms griežlėms, monotoniškai čirpiant mažiems paukščiukams žiogeliams, miško pakraštyje garsiai „lodamas" pasirodo grakštuolis raguotis. Užmiršti ne tik įkyriuosius kraujasiurbius vabzdžius, bet ir daug didesnes gyvenimo negandas... O stirninų mūsų medžioklės plotuose yra nepalyginamai daugiau nei kitų elninių žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių, danielių) patinų, tad sumedžioti gražuolį ožį - tikimybė gana didelė kiekvienam medžiotojui.

Gerai prisimenu pirmąjį savo stirniną, daugiau kaip prieš 50 metų liepos mėnesį sumedžiotą tėviškės durpyne dar pirmaisiais selekcinės stirninų medžioklės metais. Besileidžiančiai saulei dar nepasiekus krūmų viršūnių per gerą sprindį, visiškai arti bokštelio, už karklų kero „išsiplūdę" skardžiu lojimu susipešė du stirninai. Supoškėjus sutarškėjus ragams, suspurdėjo jauno medžiotojo širdis - net oro pritrūko. Kiek prisiklausyta tų tiesiog apie tėviškės trobą naktimis besišlaistančių ožių bliovimo, kiek stebėta jų dvikovų, tačiau su niekuo nepalyginamas ir žodžiais neapsakomas jausmas apima tada, kai tavo rankose šautuvas, kai... Ką ten bepaaiškinsi: medžiotojai puikiai žino tą jausmą, o ne medžiotojams, tuo labiau nusistačiusiems prieš medžioklę, vis vien nieko išaiškinti nepavyks. Šoviau, kai po ilgokų grumtynių vienas raguotis pasileido bėgti per žolynais apaugusią aikštelę, o antrasis, purtydamas masyviais gražiais ragais papuoštą galvą, puolė jį vytis. Šoviau į sprunkantįjį - jei bėga, jei pralaimėjo dvikovą, vadinasi, silpnesnis, mažiau tinkamas giminei pratęsti. Toks tada buvo mano supratimas apie selekcinę medžioklę ir, manau, kad teisingas. Ir tikrai tada nemaniau, kad beveik po keturiasdešimties metų, kai jau buvau sumedžiojęs daugybę ožių, teks laikyti medžiotojo-selekcininko egzaminus, nes Aplinkos ministerijoje 2000 metais buvo priimta nuostata, kad elninių žvėrių patinus medžioti gali tik selekcininko kategoriją turintys medžiotojai.

Stirnų medžioklės būdai

Populiariausias medžioklės būdas - tykojant bokšteliuose ir laukiant stirnų, išeinančių į maitinimosi vietas: miško ir pamiškių pievas, žemės ūkio kultūrų plotus, specialiai žvėrims įruoštus pašarinius laukelius. Nors jaukinimo vietose daugiausia medžiojami šernai, ten gana dažnai apsilanko ir stirnos. Šaunant į stirnas, kaip ir į visus kitus žvėris, išskyrus šernus, apsišviesti taikinio negalima, todėl stirnų tykoti tenka tik šviesiuoju paros metu.

Tykojant stirninų vasaros medžioklėse per rują ar tuoj po jos, nekantrieji medžiotojai, nenorėdami ilgai laukti pasirodančio žvėries, naudoja įvairios konstrukcijos vilbynes, pamėgdžiodami jauniklio stirniuko pypsėjimą. Išgirdęs stirniuko balsą, stirninas tikisi toje vietoje aptikti ir stirną, todėl skuba ten, iš kur sklinda viliojimo garsai, tačiau čia sutinka ne laibakoję gražuolę, bet medžiotoją... Labiau įgudę medžiotojai sugeba pamėgdžioti ir stirnino bliovimą. Tada ožys skuba išsiaiškinti santykių su menamu konkurentu.

Įdomus ir stirninų medžioklės būdas - sėlinimas. Ankstyvais rytmečiais ar pavakariais medžiotojas vaikštinėja tose vietose, kur jaučia esant tinkamą sumedžioti stirniną. Tokiose medžioklėse dažniausiai naudojamos ir vilbynės gyvūnui privilioti.

Stirnų patelės ir jaunikliai gali būti medžiojami ir sėlinant „grandine", kai linija sustoję medžiotojai eina atviru lauku, ar „katilu", kai einama į centrą, apsupus tam tikrą atvirą lauko plotą. Tačiau taip stirnos daugiausiai medžiojamos tik zuikių medžioklėse.

Medžioklėse varant galima medžioti tik stirnų pateles ir jauniklius. Kaip ir kitų žvėrių medžioklėse, stirnų medžioklėse varant gali būti pasitelkiami medžiokliniai šunys. Nerekomenduotina į tokias medžiokles vestis medžioklinių šunų laikų. Visose kanopinių žvėrių medžioklėse tikslinga turėti kraujasekių veislės arba sužeistą žvėrį sekti išmokytą kitų veislių šunį, nes dar vis pasitaiko, kad sužeisti žvėrys lieka pasmerkti kankinančiai žūčiai.

Beje, nuo šių metų aplinkos ministro sprendimu vėl įvestas ir stirnų patelių bei jauniklių sumedžiojimo limitavimas ir sugrąžintos šiems žvėrims sumedžioti skirtos licencijos.

Stirninų ragų kolekcijos

Medžiojant stirnų patinus, o tai daryti gali tik selekcininko kategoriją turintys medžiotojai, šauti į žvėrį galima tik įsitikinus, kad jis atitinka selekcinės medžioklės reikalavimus. Todėl nereikėtų leisti šūvio, žvėrį tik išvydus, kai dažniausiai pavyksta nustatyti tik tai, kad jis yra raguotas. Geriausia būtų su numatytu sumedžioti ožiu medžioklės take susitikti kelis kartus, gerai įvertinti jo būklę ir tik tada paleisti taiklų šūvį. Visų sumedžiotų stirninų, kaip ir kitų elninių žvėrių patinų, ragai paruošiami kaip trofėjai ir pristatomi specialiai įsteigtai trofėjų vertinimo komisijai. Už sumedžiotą ne pagal selekcinės medžioklės reikalavimus perspektyvų žvėrį medžiotojui taikomos sankcijos. Stirninų ragai yra skaitlingiausi trofėjai ir įvairaus lygio medžioklės trofėjų parodose.

Ilgesnį laiką medžiojančiųjų kolekcijos paprastai susideda iš dviejų dalių: vienoje demonstruojami gražūs brandžių stirninų ragai, tarp kurių dažnai būna ir keli įvairios spalvos medaliais įvertinti, o kitoje - menkaverčiai, neišsivystę, visaip išsiraitę paliegusių, anksčiau sužeistų ar blogas paveldimąsias savybes turėjusių žvėrių ragai. Pirmieji medžiotini tik po stirnų rujos, kai jau būna suspėję savo gerąsias paveldėjimo savybes perduoti ateinančiai stirnų kartai, antrieji - prieš rują, kad negadintų stirnų populiacijos kokybės. Jauni perspektyvūs stirninai paliekami gyventi iki brandos.

Kai kuriuose Lietuvos rajonuose pagausėjus vilkų ir lūšių, medžiotojams stirnų laimikiais tenka dalytis ir su šiais plėšrūnais.

Vytautas RIBIKAUSKAS

Mano ūkis, 2014/07