Smėlingose Dzūkijos žemėse, gilias istorines šaknis turinčiame Varėnos r. miestelyje Perlojoje, daugiau kaip pusšimtį metų veikia bandymų stotis. Čia dirbantys mokslininkai daugiausia dėmesio skiria ekologinės žemdirbystės sąlygomis lengvuose dirvožemiuose auginamų kultūrų agrotechnikai, įvairių augalų ligų ir kenkėjų tyrimams. Stotis populiari ir dėl čia auginamų kokybiškų vasarinių ir žieminių javų, daugiamečių žolių aukštos kategorijos sėklų.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Perlojos bandymų stotyje dirba 10 darbuotojų, iš jų - trys mokslininkai. Negausios pajėgos nuveikia tikrai daug darbų. Stotyje auginama ir platinama Lietuvoje registruotų žieminių ir vasarinių javų, daugiamečių žolių sėkla, organizuojami seminarai, lauko dienos. Kasmet įrengiami demonstraciniai įvairių bulvių veislių tyrimai, jau dešimt metų puoselėjamas vaistinių augalų kolekcinis ir gamybinis augynai. Mokslininkai konsultuoja ūkininkus žieminių ir vasarinių javų, garstyčių, rapsų, bulvių auginimo lengvuose dirvožemiuose, ekologiško vaistažolių auginimo, jų džiovinimo natūraliomis sąlygomis klausimais. Tyrinėjama sėjomainos svarba ir ekologinio ūkininkavimo poveikis agroekosistemai lengvuose dirvožemiuose. Moksliniai bandymai daromi 16 ha plote.

Miškingame Dzūkijos krašte natūraliai kyla noras palyginti miškų ir laukų dirvožemius, todėl pastaraisiais metais, dirbant kartu su LAMMC Miškų instituto mokslininkais, Perlojoje vėl sugrįžta prie miško ir lauko tyrimų. Atnaujintas dar 1960-aisiais profesoriaus Petro Vasinausko iniciatyva pradėtas tyrimas „Lauko ir miško kultūrų palyginimas gilaus smėlio dirvoje", kurio tikslas buvo visą 100 metų vertinti, kokią įtaką lauko ir miško augalų derliui, jo kokybei, dirvožemio agrocheminėms savybėms turi tręšimas.

Propaguoja lietuviškas veisles

Perlojos bandymų stotis sunkiai įsivaizduojama be nuolat skubančios, energingos ir šnekios direktorės Rūtos Česnulevičienės. Ji spėja visur - ir traktorininkus prie darbų paraginti, ir darbininkus į laukus ir iš jų suvežioti, ir moksliniams tyrimams susikaupti. Direktorė pripažįsta, kad mokslininkas dabar turi būti universalus - rasti laiko žinioms gilinti ir akiračiui plėsti, į žemdirbių klausimus atsakyti, atlikti fundamentalius tyrimus, aktyviai dalyvauti įvairiuose projektuose ir, be viso to, dar pasukti galvą, iš kur prisidurti išgyvenimui trūkstamų lėšų. „Iš valstybinio biudžeto atlyginimams gauname tik 30 proc. reikiamų lėšų. Likusius pinigus turime užsidirbti patys", - sako R. Česnulevičienė.

Mokslininkai, technikai ir darbininkai bendromis jėgomis 130 ha plote plėtoja augalininkystės ūkį. Šioje ūkinėje stoties dalyje auginami rugiai, kviečiai, žirniai, avižos, grikiai, dobilai. Stotis turi javų ir daugiamečių žolių sėklininkystės ūkio statusą, daugina ir platina paprastai lietuviškų veislių lauko augalų sėklas. Visada tarp žemdirbių populiarūs lietuviški rugiai - anksčiau Perloja augino Jonius, o dabar - Virgius. Sėjomainoms paįvairinti ūkininkai vis dažniau ieško žirnių sėklos - šiemet jų noksta apie 17 ha (veislė Simona). „Propaguojame lietuviškas veisles, nes jos tikrai tinkamos auginti mūsų sąlygomis", - įsitikinusi direktorė.

Lemiamas faktorius - drėgmė

Valstybinės žemės stotis turi 65 ha, likusioji dalis nuomojama iš privačių savininkų. Didžiausias laukas yra 25 ha ploto, o visi kiti - mažučiai: ir po hektarą, ir po du. Tenka suktis tuose laukeliuose labai preciziškai, kad dėl išmintų plotų netektų pyktis su kaimynais. „Turime gerą traktorių, kultivatorių, sėjamąją - juos įsigijome pasinaudoję galimybėmis gauti ES paramą", - modernia žemės ūkio technika, padedančia laiku atlikti darbus, pasidžiaugia direktorė.

Nors praėjusioji žiema varėniškiams buvo palyginti palanki - žiemkenčių pasėlius nuo šalčio apsaugojo sniego (kad ir labai jau plonytis) sluoksnis. Tačiau kol derlius dar ne po stogu, anksti jį skaičiuoti, mat šiuose kraštuose itin daug ką lemia drėgmės režimas. Jei smėlingose žemėse augantiems augalams netrūksta lietaus, galima tikėtis neblogo derliaus, tačiau sausros čia visada veikia pražūtingai.

Štai pernai dėl sausros buvo itin mažas avižų derlius. Nuo sausros nukentėjo ir žiemkenčiai, kadangi periodas be lietaus tęsėsi visą birželį ir liepą. Tiesa, liepą vieną dieną praūžė liūtis, bet ji įtakos žiemkenčių derliui faktiškai neturėjo - pavėlavo. Pasak R. Česnulevičienės, šiemet galima tikėtis neblogo derliaus, nes labai pasistengta su priešsėliais: daug kur žaliajai trąšai apartos baltosios garstyčios, dalis laukų pasėta po raudonųjų dobilų.

Vaistažolės - ūkininkams sudominti

Vaistažolių kolekcijoje auginami 26 skirtingų rūšių vaistiniai augalai. „Vien javai ir bulvės ūkininkams jau neįdomu. Kai 2005-aisiais pasodinome vaistažolių kolekciją, pajutome, kad žmonėms tai nauja ir patrauklu. Keli žemdirbiai įsiveisė didelius verslinius vaistažolių plotus, kiti tik po kelis krūmelius pasisodino savo sodybose", - kad triūsas nenuėjo veltui, patenkinta R. Česnulevičienė.

Ekologiškai auginamos vaistažolės reikalauja labai daug rankų darbo, piktžolės vegetacijos metu auga tiesiog nesustabdomai (ypač daugiamečių vaistažolių plotuose), jas tenka ravėti rankomis. Dabar vaistažolių auginama apie 30 arų, ir vargu ar šis plotas plėsis, nes trūksta darbo rankų. „Dar gerai, kad puikiai sugyvename su savivaldybe ir visai vasarai į talką gavome keturis žmones iš darbo biržos, kuriuos iš dalies finansuoja savivaldybė", - supratingais rajono valdininkais pasidžiaugia stoties direktorė.

Daug rankų darbo reikalauja ir vaistinės žaliavos - žiedų, lapų, stiebų - skynimas. Visos vaistažolės džiovinamos natūraliai, seno lauko sandėlio palėpėje, nes taip geriausiai išsaugomos vaistinės savybės, o išdžiūvusios žolės būna gražios žalios spalvos. Tiesa, džiūstančias žoleles tenka nuolat vartyti. „Jei oras drėgnas, džiūsta sunkiai, ypač purpurinių ežiuolių, medetkų žiedai. Arba vaistinės tūbės - jų skinami tik žiedlapiai, ir jei jie neišdžiūsta per parą, labai greitai patamsėja ir praranda visą geltonumą", - paaiškina vaistažolių auginimą kuruojanti bandymų technikė Alma Makselienė. Iš sudžiovintos žaliavos ruošiami mišiniai kvapnioms arbatoms.

Ne tik mokslo židinys

Per 55-rius stoties gyvavimo metus stotyje dirbo daugiau kaip 60 perlojiečių, jie iki šiol susitinka čia pasikalbėti prie puodelio arbatos, aptarti rūpimus klausimus, paminėti jubiliejus ir svarbias sukaktis. Jau tapo tradicija lapkričio 25 d. stotyje švęsti šventos Kotrynos, mokslininkų globėjos, dieną.

Ko gero Perlojos bandymų stočiai derėtų priskirti nuopelnus ir dėl to, kad tarp rajono agronomų išliko glaudūs ryšiai. „Žinojimas, kad visuomet bus kur susitikti, kad bus laukiami ir maloniai priimti, leido iki šiol rajone išlaikyti Lietuvos agronomų sąjungos Varėnos skyrių. Tiesa, jis ne toks gausus, kaip Šiaulių ar Šilalės rajonų - šiuo metu esame 28 agronomai," - pasakoja skyriaus pirmininkė R. Česnulevičienė. Ji skyriui vadovauja nuo 2013-ųjų, į šias pareigas išrinkta jau antrąjį kartą (pirmąkart, dirbdama LŽŪKT, vadovavo skyriui net devynerius metus).

Dėl ko skauda širdį

Bandymų stotis neseniai iš „alytnamio" persikėlė į Perlojos mokyklos daugiafunkcinio centro pastatą, čia turi kelis erdvius, tačiau senokai remonto nemačiusius kabinetus. R. Česnulevičienės mintyse jau ryškėja planai, kaip būtų galima atnaujinti patalpas, kad čia būtų jauku ir patogu darbuotis, kad atsirastų erdvės, kur būtų galima pakviesti susirinkti žemdirbius, skaityti paskaitas, organizuoti seminarus.

Senasis, dar tarybiniais laikais statytas Perlojos bandymų stoties pastatas stūkso visiškai apleistas, tarsi didžiulis vaiduoklis. „Tai kraupu ir liūdna. Pastatas ėjo iš rankų į rankas, o dabar baisu į jį žiūrėti", - tyliai ištaria R. Česnulevičienė, bandymų stoties direktorės pareigas einanti nuo 2004 metų.

Skauda širdį jai ir dėl to, kad vis sunkiau prikalbinti jaunus žmones sukti mokslo keliu. Natūralu, kad visi pirmiausia apsvarsto piniginius reikalus, o šiuo aspektu mokslas tikrai nėra patraukliausia sritis jaunimui. Stažuotės ir įvairios programos neišgelbės, jei žmogus negauna padoraus nuolatinio atlyginimo. „Neturime sau pamainos, o dabar pats laikas būtų ją ruošti", - svarsto R. Česnulevičienė.

Ji prisipažįsta, kad kartais, sunkiausiais momentais, pradeda svarstyti, ar iš viso valstybei reikia tokių nedidukių regioninių badymų stočių, jei jos paliktos kapanotis savo jėgomis. „Ar nereikėtų skirtinguose regionuose dirbančių bandymų stočių labiau aprūpinti laboratorine įranga? Arba atidaryti čia regioninį mokslo ir informacijos centrą? Dabar madinga viską sutelkti moderniuose centruose, bet ar jie pasiekiami eiliniam kaimo žmogui? Aš ne dėl savęs taip svarstau: kad ir kaip ten būtų, esu nueinantis žmogus. Na gerai, gal kokius penkerius metus dar dirbsiu, o paskui kažkas ateis vietoj manęs, jau dabar tenka galvoti, kuo reikės užsiimti ateityje", - pamąstymais dalijasi R. Česnulevičienė.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/07