Osteochondrozė - tai  kaulinio ir kremzlinio audinių liga, deformuojanti sąnarius, dėl ko sumažėja galūnių (kojų) tvirtumas, kiaulės pradeda šlubuoti, nepaeina. Liga gali pažeisti daugelį sąnarių, bet ne visus vienodai.

Kiaulėms dažniausiai pasireiškia ir labiausiai progresuoja distalinės šlaunikaulio ir petikaulio dalies pažeidimas. Tai pagrindinė kiaulių skeleto liga, dėl kurios sutrinka kaulų formavimasis ir sąnarių paviršiuje kaupiasi kremzlės. Šie požymiai ypač išryškėja suaugusioms paršavedėms bei kuiliams ir dėl sutrumpėjusio jų reprodukcinio naudojimo amžiaus patiriami nuostoliai tiek veislinėje, tiek prekinėje kiaulininkystėje. Auginant eksterjeriniu požiūriu ilgas ir raumeningas kiaules, ši yda tampa vis aktualesnė. Be to, šis sindromas ryškiau pasireiškia silpnesnės konstitucijos kiaulėms.

Literatūros duomenimis, įvairių veislių kiaulių kojų silpnumo ydos paveldimumo koeficientas nuo 20 iki 60 proc. Todėl ES ir kitose šalyse intensyviai ieškoma, kurioje chromosomoje yra osteochondrozę sukeliantis genas. Manoma, kad šią degeneracinę sąnarių ligą gali sukelti ir intensyvus raumenų masės augimas, neadekvatus kiaulių amžiui. Šį procesą gali pradėti paveldima padidėjusi somatotropinio (augimo) hormono sekrecija hipofizėje. Linkusioms į osteochondrozę kiaulėms šio reiškinio paūmėjimui ir spartesniam vystymuisi įtakos turi jų šėrimo bei laikymo (judėjimo laisvumas, grindų tipai, drėgnumas ir pan.) sąlygos.

Veislinių kiaulių bandose osteochondrozės tyrimai sėkmingai vykdomi Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, JAV, Kanadoje bei kitose šalyse. Priklausomai nuo šalies, ši kojų silpnumo yda nustatoma gyvoms (rentgeno, kompiuterinės tomografijos metodai) ir paskerstoms (atliekant daugiausia ilgųjų kaulų jungimosi paviršiaus pjūvį) kiaulėms.

Lietuvoje osteochondrozės tyrimai pradėti 2001 m. ir atnaujinti Šiaulių universiteto koordinuojamo tarptautinio projekto LLIV-222 „Bendradarbiavimo tarp gyvulininkystės tyrėjų ir praktikų plėtra Žiemgalos regione" vykdymo metu. 2013 m. šios ydos pasireiškimas tirtas įvairių veislių kiaulių, atrinktų iš keturių veislynų bei užaugintų (nuo 30 iki vidutiniškai 95 kg svorio) AB „Kiaulių veislininkystė" kontrolinio penėjimo tvartuose. Visų tiriamųjų kiaulių laikymo ir šėrimo sąlygos buvo vienodos.

Bendrovės skerdimo ceche paskerdus kiaules, osteochondrozė buvo nustatoma pagal Švedijoje priimtą metodiką, atliekant priekinių kojų petikaulio ir užpakalinių kojų šlaunikaulio distalinio paviršiaus pjūvį. Šios ydos pasireiškimo stiprumas alkūnės ir kelio sąnariuose vertintas pagal 0-5 balų skalę: 0 balų - sąnariai nepažeisti, 1 balas - silpnas, 5 balai - stiprus osteochondrozės pasireiškimas. Vykdant projektą ištirtos 157 įvairaus genotipo kiaulės, iš jų 72 kiaulaitės ir 85 kastratai. Nustatyta osteochondrozės priklausomybė nuo kiaulių veislės ir lyties.

Osteochondrozės paplitimas tarp ištirtų skirtingo genotipo kiaulių sudarė 35,7 proc. Pažymėtina, kad šios ydos atžvilgiu visiškai sveiki  buvo tik jorkšyrų ir landrasų derinio mišrūnai. Daugiausia osteochondrozės pažeisti kojų sąnariai buvo landrasų ir diurokų (66,7 proc.), landrasų, pjetrenų ir diurokų (50,0 proc.), didžiųjų baltųjų ir landrasų (42,9 proc.) bei Lietuvos baltųjų ir landrasų (42,9 proc.) mišrūnų. Grynaveisliai landrasai ir kitų derinių mišrūnai pagal minėtą kojų sąnarių pažeidimo rodiklį užėmė tarpinę padėtį (32,4-37,9 proc.). Nors ir nežymų, tačiau didesnį polinkį kojų silpnumo sindromui, susijusiam su osteochondroze, turėjo kiaulaitės (36,1 proc.) negu kuiliukai kastratai (35,3 proc.). Ypač ši tendencija išryškėjo landrasų ir diurokų; landrasų, pjetrenų ir diurokų; Lietuvos baltųjų ir landrasų bei didžiųjų baltųjų ir landrasų mišrūnų grupėse. Daugumos veislių kiaulių priekinių ir užpakalinių kojų tiriamuosiuose sąnariuose nustatytas silpnas (1 balo) osteochondrozės pasireiškimas. Dažnesnis sąnarių pažeidimas nustatytas užpakalinėse kojose.

Tyrimų duomenimis, osteochondrozė turi būti kontroliuojama selekcijos eigoje ir tarp šalyje veisiamų kiaulių. Siekiant apriboti paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą, veislynuose tikslinga vykdyti atranką. Neturint specialių rentgeno aparatų, pastaruoju metu priimtiniausias minėtos ydos tyrimas būtų pagal Švedijoje taikomą metodiką, adaptuotą Lietuvos sąlygomis. Nustačius paskerstiems palikuonims, užaugintiems AB „Kiaulių veislininkystė" kontrolinio penėjimo tvartuose, osteochondrozės pažeistus kojų sąnarius, veislynuose laikomi jų tėvai turi būti stebimi. Kuilių ir paršavedžių, turinčių kojų silpnumo požymius, kurie pagal palikuonių tyrimus gali būti susiję su osteochondroze, tolimesniam veisliniam naudojimui reikėtų nepalikti. Taip pat iš veislinio naudojimo reikia eliminuoti ir osteochondrozės pažeistų palikuonių sibsus (brolius ir seseris).

Veisliniai kuiliai ir paršavedės pagal palikuonių, užaugintų kontrolinio penėjimo tvartuose, osteochondrozės pasireiškimą turi būti įvertinti iki jiems sueis 24 mėnesiai. Pakaktų paršavedę vertinti pagal dviejų palikuonių (kiaulaitė ir kastratas), o kuilį - ne mažiau kaip pagal trijų su juo sukergtų ar apsėklintų paršavedžių šešių palikuonių kojų kaulų mėginių tyrimo rezultatus. „Kiaulių veislininkystės" skerdimo ceche vertinant palikuonių skerdenas, praėjus 24 val. po kontrolinio skerdimo, paimti jų kaulų mėginiai ištiriami Šiaulių universiteto Biologinių tyrimų moksliniame centre, atliekant priekinių kojų petikaulio ir užpakalinių kojų šlaunikaulio distalinio paviršiaus pjūvį. Vertinimo duomenys turėtų būti registruojami ir apibendrinami kiaulių veislininkystės informacinėje sistemoje bei panaudojami paršavedžių ir kuilių veislinei vertei nustatyti BLUP metodu. Taigi gerinant veislinių kiaulių produktyvumą ir sveikatingumą, iš papildomų selekcijos metodų būtina diegti osteochondrozės tyrimą bei jos kontrolę.

Asta KLIMIENĖ, Ramutis KLIMAS

Mano ūkis, 2014/07