Populiariausias Lietuvos medžiotojų medžioklės objektas yra šernas. Nors šernų medžioklės savo romantika ir grožiu neprilygsta paukščių, lapių ar elninių žvėrių patinų medžioklėms, jų Lietuvos miškuose yra daugiausia, jų medžioklės sezonas ilgiausias. Be to, lietuvaičiams dar vis aktualu iš medžioklės kuo dažniau parsinešti žvėrienos gabalą ir kuo didesnį.

Visus antramečius šernus ir vyresnius patinus medžioti leidžiama nuo gegužės 1 iki kovo 1 d., o vyresnes nei antrametes pateles - nuo spalio 1 iki vasario 1 dienos. Nustačius Lietuvoje afrikiniu maru apsikrėtusius du šernus, visas laukines kiaules leista medžioti ištisus metus. Šiuo leidimu pasinaudojo ne visi medžiotojų kolektyvai, nors buvo raginama iššaudyti vos ne visas Lietuvos miškines kiaules. Taigi, tikrasis naujas 2014-2015 m. šernų medžioklės sezonas prasidėjo gegužės 1 dieną.

Medžioklė tykojant

Pastaraisiais metais Lietuvoje labai išpopuliarėjo iš Vakarų Europos perimtas šernų medžioklės būdas tykojant jaukinimo vietose. Prie stacionarių žvėrių tykojimo bokštelių optimalaus šūvio atstumu nuolatos išberiami nedideli kiekiai šernų mėgstamų pašarų (žvėrims privilioti kartais naudojami netgi atraktantai, feromoniniai jaukai) ir šaudomi maitintis atėję ilgašnipiai. Šių metų balandžio 9 d. aplinkos ministro patvirtintuose medžioklės taisyklių pakeitimuose nustatyta, kad žvėrių jaukinimo vietose negali būti išpilta daugiau kaip 20 kg pašarų. Jeigu vienoje vietoje arba mažesniu nei 100 m atstumu keliose vietose žvėrių viliojimui yra išpilta daugiau kaip 20 kg masalo, tokia vieta laikoma gyvūnų šėrykla ir prie jos medžioti tykojant negalima.

Tykojimo medžioklės jaukinimo vietose yra produktyvios, ypač žiemos metu, kai šernams sunku susirasti maisto, tačiau neįdomios. Tai tiesiog savotiškos žvėrienos paruošos - šeri ir šaudai...

Daug įdomesnis šernų tykojimas prie pasėlių ar kitose jų maitinimosi natūraliais pašarais vietose. Taip medžiojant reikia žinoti žvėrių maitinimosi ypatumus, prieš medžioklę tyrinėti jų paliktus pėdsakus, pabandyti atspėti, kokiais takais ir kokiu paros laiku žvėrys išeis maitintis ir t. t. Rengiantis šiai medžioklei prie pastovesnių žvėrių takų statomi stacionarūs bokšteliai, tačiau labai praverčia ir nešiojami surenkami bokšteliai, kuriuos galima pasistatyti vis kitoje vietoje kiekvienos medžioklės metu.

Taip medžiojant efektyviau apsaugomi žemdirbių pasėliai nuo šernų daromos žalos, o medžiotojams tenka išmokėti mažiau kompensacijų už nuniokotus žemės ūkio kultūrų plotus.

Šernų tykojimo medžioklėms medžiotojai dažnai įrengia pašarinius laukelius, kur miško aikštėse ar pamiškėse specialiai žvėrims pasėjami javai, kmynai, topinambai ar kiti jų mėgstami augalai. Tykojimo medžioklės leidžiamos visą šernų medžioklės sezoną, jose leidžiama taikinius apsišviesti medžiokliniais prožektoriais, kurių žibintai pritaisyti prie šautuvų.

Populiariausios - varymo medžioklės

Nors vis daugiau medžiotojų kolektyvų riboja varymo medžioklių skaičių, manydami, kad taip išvaikomi žvėrys iš jų medžioklės plotų, medžioklės su varovais yra dar vis populiariausios Lietuvoje. Visos tradicinės, proginės, šventinės medžioklės paprastai būna varymo medžioklės, nes jos vyksta dienos metu, jose gali dalyvauti daug medžiotojų, be to, lengviau pritaikyti medžioklės tradicijų elementus: medžioklės ragų signalus, žvėris nukovusių šaulių ir nukautų žvėrių pagerbimo ceremonijas, jaunų medžiotojų įšventinimą ir daug kitų.

Šernų varymo medžioklėse dažnai pasitelkiami medžiokliniai šunys. Joms tinka universalūs paukštiniai, urviniai šunys, skalikai, tačiau nereikėtų rinktis laikų. Laikų paskirtis - šerną ne varyti link šaulių linijos, bet sustabdyti miške, o sustabdytą žvėrį reikia nušauti, deja, varovais einantys medžiotojai to daryti neturi teisės.

Kaip atskiras varymo medžioklės variantas gali būti taikomas tylusis varymas. Renkantis šį medžiojimo būdą šunys nenaudojami, o varovai žvėris link šaulių linijos varo nekeldami didelio triukšmo. Tylusis varymo būdas kartais gali būti netgi sėkmingesnis už triukšmingą varymą, nes garsus varovų klyksmas labai dažnai žvėris išprovokuoja bėgti ne norima kryptimi, o atvirkščiai - prasmukti atgal pro šaukiančių varovų grandinę į priešingą varymo krypčiai pusę.

Tylusis varymas naudotinas medžioklės sezono pabaigoje, kai pavasariop siekiama mažiau trikdyti vaikingas elninių žvėrių pateles. Šiais metais, leidus šernus medžioti ištisus metus, tylusis varymas buvo leistas naudoti ir kovo mėnesį, nors pagal medžioklės taisykles varymo medžioklės miškuose galimos nuo spalio 15 iki vasario 1 dienos.

Medžiojant tyliuoju varymu, varovai turi gerai pažinoti mišką, kad negirdėdami vieni kitų šūksnių neišardytų varovų grandinės nuklysdami į visas puses.

Sėlinimo medžioklės pamirštos

Mažiausiai Lietuvos medžiotojų taikomas šernų medžioklės būdas sėlinant. Nors šis būdas vienas iš įdomiausių, beveik neįmanoma mažame medžioklės plotų vieneto miško plote sėlinimui išskirstyti didelį norinčių medžioti medžiotojų skaičių, nes prie žvėries paprastai sėlinama pavieniui.

Nepaprastai įdomu prie šernų sėlinti su medžiokliniais šunimis laikomis. Anksčiau, kai į laikų sustabdytą šerną buvo galima šauti varymo medžioklėse, varovais einant ne daugiau kaip trims gerai mišką pažįstantiems medžiotojams, tokios medžioklės buvo mano mėgstamiausios. Jei turėjai gerai dirbančią laiką, o dar geriau - jų porą, šernų medžioklė tapdavo tikra pasaka... Medžiokliniai šunys laikos dirba labai savarankiškai, tačiau kai jas perpranti, medžioklėje su jomis bendrauji kaip su sau lygiais partneriais. Iš šuns lojimo netgi gali nuspėti, ar jis sustabdė stambų vienišių kuilį, ar grupę pernykščių bekonų, ar šernę su jaunikliais paršeliais ir tada žinai, ko tikėtis artinantis prie žvėrių.

Dabar, kai varymo medžioklėse šauti į šunų sustabdytą žvėrį nėra jokių išimčių, o laikos vis vien naudojamos varymuose, šie originalūs, specifiškai dirbantys ir labai patrauklūs šunys yra tik gadinami. Geriau būtų į varymo medžiokles jų neimti, o pasitelkti juos tik sužeisto šerno paieškoms, kiaunių ar mangutų, iš dalies bebrų ir ančių medžioklėse.

Vytautas RIBIKAUSKAS

Mano ūkis, 2014/06