Žemės ūkio sektoriuje rizika siejama visų pirma su priklausomybe nuo gamtinių sąlygų, darbo, biologinio turto. Neįmanoma tiksliai nuspėti visų veiksnių, kurie daro įtaką žemės ūkiui, t. y. klimato, žaliavų kainų ir biologinio kintamumo. Ūkininkai negali aiškiai numatyti, kokį produktų kiekį ir kokios kokybės jie turės gamybos proceso pabaigoje. Tačiau kai kuriuos veiksnius vis tik įmanoma valdyti.

Kainos žemės ūkyje yra nepastovios, jas veikia išoriniai ir vidiniai veiksniai. Todėl ūkininkams yra svarbu vertinti ir valdyti riziką savo ūkiuose, nes tik taip įmanoma mažinti galimus nuostolius ir užtikrinti efektyvią bei pelningą veiklą.

Pagrindiniai veiksniai, nulemiantys žemės ūkio specifiką:

sezoniškumas;

ribotas žemės ūkio produkcijos tinkamumas vartoti;

žaliavų kainų kintamumas ir ilgas gamybos ciklas;

klimato svyravimai;

aplinkosauginių apribojimų įtaka;

žemės ūkio produktų paklausos, pasiūlos ir kainų svyravimai;

aukštos transportavimo kainos.

Rizika ūkininkų ūkiuose

Riziką žemės ūkyje veikia ir politinė aplinka, kuriai įtakos turi tarptautinės prekybos apribojimai, šalies mokesčių politika; ekonominiai procesai, kuriuos lemia infliacija, defliacija, palūkanų normų kitimas, valiutos kurso svyravimai, kainų kontrolė; įvairūs fiziniai veiksniai, kylantys iš technologinių ūkio galimybių arba specifinės ūkio aplinkos, t. y. biologinio ir aplinkos pavojaus, klimato pokyčių ir pan. Galima išskirti penkias pagrindines rizikos rūšis, su kuriomis ūkininkai susiduria savo veikloje.

Gamybinės rizikos pasireiškimas žemės ūkyje siejamas su tuo, kad gamybos procese gali kilti objektyvių kliūčių, kurios lemia blogesnius negu numatyta gamybos rezultatus, pavyzdžiui, technikos gedimas, augalų ir gyvulių ligos ir pan. Finansinė rizika siejama su gebėjimu gauti kreditus, padengti ūkio įsiskolinimus bei gebėjimu sukaupti pakankamai apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Ekonominė rizika priklauso nuo prekybos sandorių dalyvių galimybių įvykdyti savo įsipareigojimus susiklosčius šalyje tam tikroms ekonominėms sąlygoms. Šalies ekonominę riziką atspindi makroekonominių rodiklių ir mokėjimų balanso nepastovumas, pokyčiai tiek šalies viduje, tiek ir visame pasaulyje. Politinė rizika siejama su nuostoliais, kurie patiriami dėl valstybės vykdomos politikos. Šią riziką lemia karai, neramumai užsienyje, politinis nestabilumas (vyriausybės keitimasis, veiklos prioritetų nebuvimas), embargas, blokados ir boikotai. Žmogiškosios rizikos šaltinis - žmogus, pavyzdžiui, dėl ūkininko ligos ar mirties ūkis gali patirti finansinių nuostolių. Ūkininkų ūkiams, kuriuose nėra samdomų darbuotojų, tai gali turėti ypač didelį poveikį.

Visos rizikos rūšys sąveikauja tarpusavyje arba kinta skirtingai ir nėra aišku, koks galutinis rezultatas laukia ūkio - pelnas ar nuostolis. Išskirtos rizikos rūšys pasireiškia skirtingais lygiais, todėl savo sprendimais ūkininkai ne visas jas vienodai gali valdyti. Ūkininkams pavaldžios tos rizikos, kurių šaltinis yra vidinė ūkio veikla (mikrolygis), t. y. personalo valdymas, darbo, gamybos ir technologinio proceso organizavimas, finansų valdymas ir pan. O rizika, kuri pasireiškia makrolygyje (ekonominė, politinė rizika) negali būti kontroliuojama pavienių ūkininkų. Tik žinodami apie rizikų egzistavimą ir jų dydį, ūkininkai gali prisitaikyti ir priimti atitinkamus valdymo sprendimus, pavyzdžiui, naudoti išankstinius sandorius, nuspręsti, ar aplinkybės yra palankios investicijoms, agroverslo plėtrai ir pan.

Ekonominė ir politinė rizika ES ir Lietuvoje

Ištyrus 1960-2012 m. Europos Sąjungos (ES) šalių narių duomenis, kurie apibūdina makrolygmeny pasireiškiančias rizikos rūšis (ekonominę ir politinę), buvo sukurti žemės ūkio rizikos indeksai, kurie leidžia nustatyti rizikos dydį. Analizuojant indeksų dinamiką, galima nustyti rizikos kitimo tendenciją.

Ekonominės rizikos indeksui didėjant, rizika žemės ūkyje mažėja. ES žemės ūkyje šis indeksas analizuojamu laikotarpiu buvo lygus 1,80, Lietuvos žemės ūkyje - 1,50. Išrikiavus ES šalis pagal rizikos lygį nustatyta, kad Lietuva užima 21 vietą iš 24, taigi, ekonominės rizikos lygis mūsų šalies žemės ūkyje kitų ES šalių atžvilgiu yra didelis.

Politinės rizikos indeksui didėjant, auga rizika žemės ūkyje. Politinė rizika ES žemės ūkyje - 2,06, Lietuvos žemės ūkyje- 2,25. Lietuva užima 9 vietą iš 13, tad ir politinės rizikos lygis mūsų šalies žemės ūkyje ES šalių atžvilgiu yra didelis.

Kadangi makroaplinka Lietuvos ūkininkams nėra labai palanki, siekdami pelningai ir efektyviai dirbti, ūkininkai privalo apgalvoti kiekvieną savo sprendimą, galimas grėsmes ir jų pasekmes.

Rizikos valdymas ūkininkų ūkiuose

Vertinant ir valdant riziką ūkiuose, būtina orientuotis į tai, kad rizikos valdymo metodai būtų lengvai pritaikomi, nesudėtingi, informatyvūs ir padėtų vykdyti veiklą efektyviai jos neapsunkinant.

Vienas paprasčiausių būdų valdyti riziką ūkininkų ūkiuose - atlikti išsamią finansinių rodiklių analizę. Tokiai analizei naudojami finansinės atskaitomybės duomenys, todėl nereikia investuoti žmogiškųjų ir finansinių išteklių duomenims gauti. Finansinė analizė atliekama naudojant įvairias formules, kurios padeda interpretuoti ūkio situaciją mokumo, stabilumo, išlaidų lygio, pelningumo atžvilgiu. Ši analizė padeda efektyviai įvertinti dabartinę ūkio padėtį, problemines sritis bei ateities perspektyvas.

Finansinės ūkio analizės naudojimas rizikos vertinimui ir valdymui turi keletą trūkumų. Pirma, nėra aiškių gairių, kaip interpretuoti gautus rezultatus. Antra, mokslinėje ir publicistinėje literatūroje nurodoma daugybė finansinių rodiklių, kuriuos reikia skaičiuoti, siekiant įvertinti riziką, tačiau pasitaiko, kad rodiklių ribos skirtinguose šaltiniuose yra nevienodos, o nurodyti intervalai yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl interpretuojant finansinės analizės rezultatus būtina atsižvelgti į vykdomos veiklos specifiką. Trečia, pasitaiko atvejų, kai, remiantis tai pačiais duomenimis, finansinė analizė pateikia prieštaringus rezultatus. To pasekmė - menka galimybė tinkamai įvertinti, ar ūkio patiriama rizika yra didelė, maža ar vidutinė.

Siekiant paprastinti finansinės analizės procesą, jo interpretavimą ir panaudojimą sprendimų priėmimui, ūkininkų ūkiuose 2013 m. atliktas tyrimas, kurio metu, naudojant 2003-2011 m. Lietuvos statistikos departamento ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenis apie Lietuvos ūkininkų ūkius (vidutiniškai 1304 ūkiai per metus), buvo ištirti 37 finansiniai rodikliai. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog Lietuvos ūkininkų ūkiams reikšmingiausi yra 9 rodikliai.

Galimybė pačiam įvertinti riziką

Taikant pateiktą metodiką ūkininkų ūkiuose, pirmiausia reikia apskaičiuoti išvardytus kelerių metų finansinius rodiklius ir analizuoti jų kitimą bei to kitimo priežastis. Ūkininkas pirmiausia turėtų iš finansinių ataskaitų išrinkti skaičiavimams reikalingus duomenis. Pavyzdys parodytas lentelėje.

Ūkininko ūkio 2008-2012 m. finansiniai duomenys, Lt*

Šaltinis: LAEI, ŪADT tyrimo duomenys 2008-2012 m.

* šioje lentelėje panaudoti vidutinio statistinio ūkio 2008-2012 m. duomenys

Turint visus būtinus duomenis nesudėtinga apskaičiuoti devynis finansinius koeficientus.

Ūkininko ūkio 2008-2012 m. finansiniai rizikos valdymo rodikliai

Atlikus skaičiavimus, kiekvieno finansinio rodiklio kitimas logiškai analizuojamas. Šių konkrečių skaičiavimų atveju išvados galėtų būti tokios.

Apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientas skaičiuojamas kaip atsargų ir apyvartinio kapitalo santykis. Rodiklis parodo, kokią apyvartinio kapitalo dalį sudaro atsargos. Per didelė rodiklio reikšmė gali reikšti, jog ūkis prastai valdo atsargas ir dalis apyvartinio kapitalo yra „įšaldyta" atsargose (koeficiento reikšmei didėjant, rizika ūkyje mažėja). Iš pateiktų faktinių duomenų matyti, kad ūkyje 2008-2010 m. koeficientas turėjo mažėjimo tendenciją, o tai rodo, kad rizika ūkyje didėjo. 2011 m. koeficientas padidėjo 27,3 proc., palyginti su 2010 m. O 2012-aisiais buvo panašaus lygio, kaip 2011 m. Tai rodo, kad ūkis turėtų laikytis paskutiniųjų dvejų metų atsargų valdymo strategijos.

Bendrojo pardavimų pelningumo koeficientas - tai bendrojo pelno ir pardavimo pajamų santykinis rodiklis. Jis rodo, kiek turima pelno kompensavus parduotų prekių savikainą, t. y. atspindi ribinį ūkio pelningumą, susijusį su pagrindine jo veikla. Koeficientas rodo, kiek bendrojo pelno tenka vienam pardavimo litui (koeficientui didėjant, rizika ūkyje mažėja). Iš pateiktų faktinių duomenų matyti, kad analizuojamas rodiklis turėjo mažėjimo tendenciją, vadinasi, didėjo rizika ūkyje. Tai rodo, kad kiekvienas pardavimų litas kiekvienais metais uždirba vis mažiau pelno. Ūkininkas turėtų pagalvoti, kaip sumažinti parduodamų prekių savikainą. Gal vertėtų keisti gamybos technologiją, investuoti į naujas technologijas arba rasti nišą rinkoje, kad gelėtų parduoti produkciją aukštesnėmis kainomis, pavyzdžiui, siūlyti ekologiškus produktus.

Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas - tai skirtumas tarp trumpalaikio turto ir atsargų. Rodiklis rodo, kokia turima trumpalaikio turto dalis yra likvidžiausia (koeficientui didėjant, rizika ūkyje mažėja). Analizuojamas koeficientas ūkyje kito netolygiai. Paskutiniaisiais metais turėjo didėjimo tendenciją, kuri rodo, kad ūkio rizika mažėjo. Ūkyje turėtų būti išlaikoma paskutiniųjų metų trumpalaikio turto valdymo strategija, siekiant efektyviai dirbti žemės ūkyje.

Įsiskolinimo koeficientas - tai įsipareigojimų ir turto santykis. Paprastai kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną. Todėl analizuojamo rodiklio reikšmės didėjimas suvokiamas kaip ūkio riziką mažinantis veiksnys (rodikliui didėjant, rizika ūkyje mažėja). 2008-2012 m. analizuojamam rodikliui nebuvo būdinga aiški kitimo tendencija. 2009 m. sumažėjo 18,9 proc., palyginti su 2008 m., o 2009-2012 m. buvo beveik pastovaus lygio ir svyravo intervale 0,12-0,13. Todėl galima daryti išvadą, kad rizikos atžvilgiu analizuojamas rodiklis yra neutralus ir ūkyje priimti sprendimai skolų valdymo srityje ūkio rizikos nei didino, nei mažino.

Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas - tai trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Rodiklis rodo ūkio sugebėjimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus. Tačiau per didelė rodiklio reikšmė gali rodyti, kad trumpalaikis turtas valdomas neefektyviai, ūkyje daug nelikvidžių atsargų (rodikliui didėjant, rizika ūkyje taip pat didėja). 2009-2012 m. analizuojamas rodiklis nagrinėjamu atveju mažėjo, tad identifikuojama mažėjanti rizika ūkyje. Šis koeficientas, kaip ir apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientas, patvirtina, kad ūkyje paskutiniaisiais metais trumpalaikis turtas buvo valdomas efektyviau.

Turto apyvartumo koeficientas - tai pardavimo pajamų ir turto santykis. Rodiklis apibūdina ūkio sugebėjimą panaudoti visą turtą pardavimo pajamoms uždirbti. Kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau naudojamas turtas ir tuo mažesnė ūkio rizika (rodikliui didėjant, rizika ūkyje mažėja). 2009-2012 m. laikotarpiu koeficientas turėjo didėjimo tendenciją, vadinasi, ūkis kiekvienais metais efektyviau išnaudojo turtą pajamoms uždirbti.

Ilgalaikio materialiojo turto grąžos koeficientas - tai pardavimo pajamų ir ilgalaikio materialiojo turto santykinis rodiklis. Rodiklis parodo ilgalaikio materialiojo turto efektyvumą. Kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau naudojamas ilgalaikis turtas ir tuo mažesnė rizika (rodikliui didėjant, rizika ūkyje mažėja). 2009-2012 m. laikotarpiu koeficientas turėjo didėjimo tendenciją, ūkis kiekvienais metais efektyviau išnaudojo ilgalaikį turtą pajamoms uždirbti.

Ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimo koeficientas - tai per metus įsigyto ilgalaikio materialiojo turto vertės ir jo vertės metų pabaigoje santykinis rodiklis.  Jis parodo, kaip greitai vyksta ilgalaikio turto apyvarta ūkyje. Kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau dirba ūkis ir patiriama mažesnė rizika (rodikliui didėjant, rizika ūkyje mažėja). Analizuojamas rodiklis 2009-2011 m. buvo stabilus, o 2012 m. padidėjo 0,01 dalimi. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgalaikio turto pokyčiai neturėjo įtakos ūkio rizikos kitimui.

Grynojo turto apyvartumo koeficientas - tai pardavimo pajamų ir grynojo turto santykinis rodiklis. Didesnis apyvartumas rodo efektyvesnį ūkio valdymą. Mažėjant pardavimo pajamoms, didėja grėsmė ūkio stabilumui ir likvidumui,  todėl didesnė rodiklio reikšmė identifikuoja mažesnę riziką (rodikliui didėjant, rizika ūkyje mažėja). 2009-2012 m. laikotarpiu koeficientas turėjo didėjimo tendenciją, tai rodo, kad ūkis kiekvienais metais didino savo stabilumą ir efektyvumą.

                 Rizikos požiūriu problemiškiausia sritis ūkyje yra aukšta produkcijos savikaina. Trumpalaikis turtas yra valdomas pakankamai efektyviai, o skolų lygis ir ilgalaikio turto valdymas neturi įtakos rizikos pokyčiams ūkyje. Analizuojant konkretų ūkį ir žinant jo veiklos aplinkybes, ūkio kokybines charakteristikas bei strateginius veiklos tikslus, galima konkrečiau identifikuoti konkretaus rodiklio kitimo priežastis ir priimti efektyvesnius sprendimus, mažinančius ūkio riziką.

                 Tad siekiant efektyviai vertinti ir valdyti riziką žemės ūkyje užtenka skaičiuoti ir vertinti 9 finansinius rodiklius vietoj 37.  Ūkininkai, sekdami minėtų devynių rodiklių kitimą įvairiais laikotarpiais, gali nustatyti, kaip kito jų rizika ir kokių sprendimų ji buvo nulemta. Kadangi atrinktus rodiklius reikia analizuoti dinamikoje, todėl finansinio rodiklio reikšmės nereikia sieti su  konkrečia absoliutine reikšme. Finansiniai rodikliai buvo atrinkti ištyrus Lietuvos ūkininkų ūkių devynerių metų laikotarpio duomenis, todėl jie atspindi realią ūkių vidinę situaciją ir ją lemiančią makroaplinką.

Laura GIRDŽIŪTĖ

Mano ūkis, 2014/04