Kaip elgtis ir kaip reanimuoti netradicinės žiemos nualintus kviečius? Be abejo, tinkamai ir laiku pamaitinant. Žinoma, jei dar bus likę ką tręšti...

Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad praėjusios žiemos laikotarpį vadinti žiema paprasčiausiai netikslu. Dotnuvos agrometeorologinės stoties duomenimis, gruodžio I, II ir III dešimtadienio vidutinė paros temperatūra buvo atitinkamai -0,2, 1,6 ir 3,7 °C. Vyraujant ūkanotiems ir šiltiems orams, gruodžio III dešimtadienį ir sausio I dešimtadienį, vidutinei dekados temperatūrai esant atitinkamai 6,5 ir 8,7 °C aukštesnei už normą, žiemkenčiai galėjo vegetuoti! Centrinėje Lietuvos dalyje sausio vidury negausiai pasnigus susidarė 5-10 cm sniego danga, tačiau sniegas iškrito ant neįšalusios žemės. Tik sausio III dešimtadienį temperatūra naktimis nukrisdavo iki -18-21 °C. Lietuvos regionuose, kuriuose sniego danga buvo dar plonesnė negu 5-10 cm, tokia temperatūra žiemkenčiams tapo pragaištinga.

Liūdnos žiemkenčių pasėlių išlikimo prognozės šiaurinėje šalies dalyje. Augintojai, vis dar žavėjęsi importinėmis, šiltesnio klimato zonoje sukurtomis veislėmis, taip pat turės nusivilti ir skaičiuoti nuostolius. O pietiniuose regionuose, kur sausio mėnesį buvo gausiau pasnigę, yra tikimybė, kad žiemkenčių krūmijimosi mazgas liko nepažeistas ir augalai atsigaus. Žiemos ir pavasario sandūroje esant teigiamai oro temperatūrai, gali iškilti pasėlių išmirkimo grėsmė, kuomet dėl dirvos įšalo lietaus vanduo kaupiasi dirvos paviršiuje.

Kiek azoto yra dirvožemyje

Pirmiausia, prieš atsinaujinant kviečių vegetacijai, reikėtų įvertinti jų peržiemojimą, t. y. išlikusių gyvybingų augalų skaičių kvadratiniame metre. Jei jis siekia apie 100-150 augalų m², tuomet iš tokio pasėlio galima tikėtis vidutinio, tačiau ne rekordinio derliaus.

Išretėjusiame pasėlyje likę augalai, pavasarį baigdami krūmytis, išaugins daugiau šalutinių stiebų ir, esant tinkamai mitybai, bus išvengta jų redukcijos vegetacijos metu. Įvertinus kviečių peržiemojimą, iš pakankamą augalų tankumą turinčių laukų rekomenduojama paimti dirvožemio ėminius mineralinio azoto (N min) kiekiui nustatyti. Šiam rodikliui įtakos turi žiemos sąlygos - kritulių kiekis, įšalo gylis ir kiti veiksniai, todėl tame pačiame lauke N_min kiekis kiekvieną pavasarį bus kitoks.

Būtina įvertinti, kiek N_min žiemos krituliai nuplovė giliai į dirvą ir kiek jo liko 0-60 cm dirvožemio sluoksnyje. Tokių duomenų neturint ir azotu tręšiant „iš akies", azoto pertekliumi dirvožemio tirpale galima sukelti kalio, boro, vario blokadą, ir augalai minėtų elementų nepasisavins. Pagal dirvožemyje esantį augalams prieinamo N_min kiekį reikia koreguoti pirmąją azoto normą.

Nedarykime klaidų!

Dažnai pasitaiko, kai augintojai pirmąjį tręšimą azoto trąšomis daro per anksti - vegetacijai neprasidėjus, esant įšalusiai dirvai. Neteisingas tręšimo taktikos pasirinkimas būtų visą azoto normą išberti pavasarį vienu kartu, nebent tręšiama labai negausiai. Dažnai po pirmųjų per anksti atliktų tręšimų sulaukiama gausaus pavasarinio lietaus, o kartais netgi šlapdribos. Iškritę krituliai nuplauna atiduotą trąšų azotą dirvožemiu gilyn, iš kur jį sunkiau pasisavins dar silpnos ir trumpos žiemkenčių šaknelės. Taigi dažnu atveju tokią skubėjimo naudą velniai gaudo....

Pirmosiomis tręšimo dienomis, kai bus matomi nauji žalio lapo audiniai ir atsigaunanti kviečio šaknų sistema - trumpos baltos šaknelės, - reikėtų tręšti labiausiai žiemos nualintus, išretėjusius, tačiau dar perspektyvą turinčius laukus. Tada kviečių laukus po prastesnių priešsėlių ir vėlyvos sėjos laukus, o paskiausiai - geriausiai peržiemojusius ir stipriausiai atrodančius kviečius.

Tręšimo procesui reikėtų išnaudoti rytinius dirvos paviršiaus pašalimus. Atsižvelgus į N_min kiekį dirvožemyje, turėtų būti parenkama pirmoji azoto trąšų norma. Turint omenyje, kad daugelis kviečių pasėlių bus išretėję, N norma neturėtų būti didesnė kaip 40-60 kg ha^-1 - retas pasėlis nesugebės tokio kiekio pasisavinti. Žiemos neišretintiems, normalaus tankumo kviečių laukams N dozė gali būti didesnė, tačiau ji neturėtų viršyti 90 kg ha^-1.

Tikėtina, kad atsiras augintojų, kurie taupumo sumetimais nuspręs retą kviečių pasėlį tręšti vėliau, kai matysis aiškus išlikusių augalų augimas, arba iš viso netręšti. Tokiu atveju nebus skatinamas kviečių pavasarinis krūmijimasis, o užmegztos ūglių užuomazgos dėl maisto medžiagų trūkumo gali nunykti. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu, kad augalai gautų visas maisto medžiagas, nes trūkstant azoto, lėtėja augalų augimas, vystymasis ir atsigavimas po žiemos, taip pat nepasisavinamos ir kitos maisto medžiagos.

Trąšų efektyvumas būna skirtingas

Vienas iš pagrindinių elementų - fosforas - yra gyvybiškai reikalingas šaknų augimui ir krūmijimuisi. Kalis po žiemos atsigaunantiems kviečiams svarbus kaip maisto elementų tarp šaknų ir antžeminės dalies proceso katalizatorius, gerinantis vandens patekimą į ląstelę. Taigi rudenį negausiai fosforo ir kalio trąšomis tręštus žieminių kviečių pasėlius pavasarį galima tręšti kompleksinėmis skystosiomis NPK trąšomis, trąšų normą apskaičiavus pagal azoto procentą trąšoje.

Azoto trąšų efektyvumą lemia ne vien kitų elementų kiekis dirvožemyje, auginamos veislės derlingumo potencialas, bet didele dalimi ir orų sąlygos. Nustatyta, kad trąšų efektyvumas žieminiuose kviečiuose būna didžiausias (20-38 kg kg^-1) optimalaus drėgnumo metais, kuomet hidroterminis koeficientas (HTK) būna 1,6-2,0. Vidutinio drėgnumo metais (HTK 1,0-1,5) trąšų efektyvumas sumažėja 30-40 proc. ir siekia 12,2-26 kg kg^-1. Sausais metais (HTK 0,6-0,9) N trąšų efektyvumo sumažėjimas siekia net 62 procentus.

Papildomam tręšimui taip pat yra svarbu vegetacijos periodo drėgmės ir temperatūrų santykis. Drėgnais ir vidutinio drėgnumo metais tą pačią azoto normą skaidant per kelis kartus, trąšos gali būti 16-31 proc. efektyvesnės negu tą pačią normą atiduodant vienu kartu. Tuo tarpu vegetacijos periodo metu vyraujant sausiems orams, papildomas tręšimas trąšų efektyvumą gali sumažinti 13-18 procentų.

Žieminių kviečių grūdų derlius dėl vegetacijos periodo drėgmės ir temperatūros santykio gali kisti 10-34 proc., kokybės rodikliai - 9-26 procentais.

Mikroelementams - taip ar ne?

Besikrūmijančius kviečius paprastai rekomenduojama tręšti mikroelementinėmis trąšomis. Teisingą sprendimą - tręšti ar ne - įmanoma priimti tik tuo atveju, jei atliktos dirvožemio analizės ir žinomi faktiniai tame lauke esantys mikroelementų kiekiai.

DĖMESIO!

Mikroelementai naudotini tuose dirvožemiuose, kur jų yra mažesni negu vidutiniai kiekiai ir siekiama didesnio negu vidutinis derliaus.

Šiųmetinio pavasario atveju silpnus, nepalankių žiemos sąlygų nualintus kviečius galima būtų pamaitinti mikroelementiniais ar kitokiais antistresiniais tirpalais, kurie augalams padėtų greičiau atsigauti. Juos renkantis, reikėtų įvertinti ekonominę tokio tręšimo naudą, galbūt derinant su skystųjų trąšų purškimais. Svarbu nesirinkti pirmų siūlomų produktų, atsižvelgti į jų kainą ir tikėtiną naudą. Taip pat nepurkšti tirpalais, kuriuose veikliųjų komponentų yra daugiau kaip trys.

Stipriuose, neišretėjusiuose pasėliuose, iš kurių tikimasi gausesnio negu vidutinis grūdų derliaus, taikoma intensyvi technologija ir tręšiama subalansuotai, taip pat juose reikėtų naudoti mikroelementines trąšas.

DĖMESIO!

Per didelės mikroelementų dozės kenkia dirvožemyje esantiems organizmams, todėl juos naudoti reikia apgalvotai.

Nepriklausomai nuo pesimistinių nuotaikų straipsnio pradžioje ir optimizmą mažinančių vaizdų laukuose, žiemkenčių augintojams linkime kuo mažesnių nuostolių ir teisingų sprendimų sudėtingomis šių metų pavasario sąlygomis.

Daiva Janušauskaitė

Mano ūkis, 2014/04