Žemdirbių kooperacijos žingsniai po truputį tvirtėja. „Kur du stos, visada daugiau padarys", - byloja sena lietuvių patarlė. O jei stoja ne du, o dešimt ir daugiau? Rezultatai dar ryškesni. Tuo įsitikino Raseinių rajone veikiančio kooperatyvo „Viduklė" nariai - penkiolika žemdirbių, drauge parduodančių savo išaugintą derlių ir perkančių ūkiams reikalingų trąšų bei augalų apsaugos produktų.

Pati pradžia buvo 2011 metais. Mintis kooperuotis kirbėjo trims Raseinių rajono ūkininkams - Viktorui Žemaičiui, Vaidui Rutkauskui ir Romui Balčaičiui. Žemdirbiai svarstė, kaip būtų galima dirbti kartu. Ne tik svarstė, bet ir praktiškai išmėgino: kartu pirko trąšų, pardavė grūdų. Įsitikino, kad dirbti kartu gali būti naudinga. „Tada jų akiratyje pasitaikiau aš su savo idėjomis", - spontanišką kooperatyvo kūrimo pradžią prisimena jo direktorius Erikas Butnoris. Dirbdamas vienoje įmonėje vadybininku, Erikas gerai pažinojo minėtus žemdirbius, o šie žinojo jį. Abipusis pasitikėjimas ir buvo pagrindas pradėti dirbti kartu.

Pirmasis milijonas - tarsi įrodymas

Iš pradžių naujai įsteigtam kooperatyvui labai atidžiai reikėjo atsirinkti patikimus žmones. Atidžiai svarstėme, su kuo jungtis, nes pradžia buvo sunki, o dažnai net nemaloni: jautėsi povandeninės srovės, t. y. bandymai išardyti neseniai susikūrusį darinį. Aišku, kad nei tiekėjams, nei pirkėjams, kurie prarado pavienius ūkininkus kaip klientus, naujasis kooperatyvas simpatijų nekėlė. „Manau, daug kas netikėjo, kad mes galime išaugti į rimtesnę organizaciją. Dabar nuomonė pasikeitė", - prisimena Erikas.

ŽŪK „Viduklė" oficialiai buvo įregistruotas 2011 m. liepą. Netrukus sudarė pirmąjį sandorį su perdirbėjais, kooperavo pirmąjį tūkstantį tonų kvietrugių ir į sąskaitą įkrito pirmasis milijonas. „Tai buvo rugpjūčio 30 diena, - gerai prisimena Erikas. - Gal ir nelabai daug uždirbome, bet tai buvo įrodymas, kad mes galime!"

Iš pradžių Erikas važinėjo į darbą iš Vilniaus, tačiau greitai suprato, kad kasdien beveik 6 valandas praleisti kelyje yra tiesiog per didelė prabanga. Sezono metu (karščiausi mėnesiai - rugpjūtis ir rugsėjis) darbo tiek, kad tenka jam skirti net po 15 valandų kasdien, o ir vėliau sunkiai sekasi sutilpti į aštuonių valandų darbo dieną. Tad kooperatyvo vadovas iš sostinės su šeima persikraustė į Raseinius.

Būti kooperatyvo nariu - tai darbas

Tikrųjų kooperatyvo narių šiuo metu yra penkiolika. Didžioji dalis ūkininkauja Raseinių rajone, po vieną yra iš Jurbarko ir Kelmės rajonų ir du tauragiškiai. Tikruoju nariu tampama sumokėjus stojamąjį mokestį ir pajinį įnašą. Pastarasis, bent jau iki šiol, buvo nedidelis - 4 tūkst. litų. Bet šiais metais, ko gero, stojimo tvarka bus keičiama. Kadangi norą įsijungti į kooperatyvą pareiškia vis daugiau žemdirbių, sąlygos gali griežtėti.

Erikas pasakoja, kad nemažai žemdirbių dar neapsisprendė, kai kurie lyg ir norėtų kooperuotis, tačiau delsia. „Tokiems kartais tiesiai šviesiai pasakau, kad per ilgai abejojančių priimti negalime. Būti kooperatyvo nariu - tai darbas. Ne šiaip sau, kad atėjau, pasirašiau sutartį ir gausiu naudą. Žemdirbys turi mokėti laikytis nuoseklios politikos. Jei jau esi kooperatyvo narys, tai neturi veikti kenkėjiškai ar rodyti nepasitenkinimo. Nesiginčysiu, tikrai gali būti atvejų, kad dirbdamas individualiai ūkininkas retkarčiais gal ir geresnę kainą gautų, bet reikia mokėti nuryti kartėlį ir žvelgti į ateitį", - įsitikinęs kooperatyvo vadovas. Dažnai būna taip, kad susikooperavusius žemdirbius firmos bando pervilioti dirbti po vieną. Reikia mokėti tam atsispirti.

Natūraliai išsiplėtęs kooperatyvas dabar turi optimalų narių skaičių. Galvojant apie tolimesnę plėtrą, palankiausias variantas būtų iš karto plėstis daug - bent jau dešimčia žmonių. „Šiuo metu darbo resursai jau yra ribiniai ir, jei į kooperatyvą būtų priimti vienas ar du nauji nariai, jiems gali tiesiog pritrūkti dėmesio. Taigi plėtra (jei ji bus) bus iš karto solidi", - planuoja Erikas. Po tokios plėtros būtų samdomas dar vienas žmogus, kuris galėtų dirbti su naujaisiais nariais.

Vienintelis kriterijus - kaina

Pagal įsipareigojimus per kooperatyvą jo nariai turi parduoti 80 proc. užauginto derliaus. Tačiau realybėje parduodama netgi daugiau. Štai pernai visi ūkininkai per kooperatyvą pardavė ne mažiau kaip 95 proc. derliaus. Pagrindinis Eriko darbas - organizuoti pardavimus, surasti transportą, gabenantį grūdus į uostą.

Kaip pasirenkami partneriai, iš kurių kooperatyvas perka ar kam parduoda? Pasirinkimą lemia vienintelis kriterijus - kaina. „Mes visiškai neakcentuojame, iš kokios konkrečios kompanijos perkame, tiesiog objektyviai vertiname visus gautus pasiūlymus. Ne simpatija ar antipatija vienos ar kitos firmos vadybininkui, bet ekonominis rezultatas diktuoja sprendimus", - sako Erikas ir priduria, kad be abipusio pasitikėjimo nieko nebūtų.

Vidutinis kooperatyvo nario ūkis užima apie 400 hektarų. Taigi bendras kooperatyvo narių žemės plotas sudaro per 6 000 ha. Pasak kooperatyvo vadovo, įstatuose ūkio dydis niekaip neapibrėžtas. Tiesiog natūraliai taip susiklostė, kad susivienijo maždaug vienodo stambumo ūkių šeimininkai. Tiesa, užauginamų grūdų kokybė ūkiuose skiriasi, tačiau jos suvienodinti nė nesiekiama, nes tai būtų pernelyg sudėtinga. Paprasčiau išdėlioti skirtingų kokybinių parametrų grūdų partijas.

Pernai faktiškai visi kooperatyvo nariai, išskyrus vieną, jau turėjo grūdų džiovyklas. „Akivaizdu, kad investicijos į džiovyklas pasiteisino. Kai kuriuose ūkiuose vien per vieną sezoną atsipirko 30 proc. investicijų į džiovyklas. Neskaičiuojant jau to, kad žemdirbiai anksčiau susitvarkė laukus, pasėjo žiemkenčius, mat nereikėjo gaišti laiko eilėse prie elevatorių", - sako Erikas.

Bendri pirkimai ir pardavimai

„Viduklė" 2013 m. javų ir rapsų derliaus pardavė apie 25 tūkst. tonų. Įgyti tam tikrą svorį tarp prekeivių grūdais padeda ir pernai gautas ISCC sertifikatas, skirtas valdyti informacijai apie rapsų bei kvietrugių pardavimus. Toks sertifikatas suteikia galimybių plačiau realizuoti produkciją. Kasmet kooperatyvas sudaro išankstinių grūdų pardavimo sutarčių maždaug 5-7 tūkst. tonų grūdų. Kai kurie ūkininkai linkę dalį grūdų parduoti iš anksto dėl to, kad reikia avansinių lėšų, o kiti tai vertina kaip tam tikrą stabilumo garantiją. Šio pavasario pradžioje jau parduota per 2 000 tonų 2014-ųjų grūdų derliaus.

„Turime minčių samdytis nepriklausomą agronomą, kuris galėtų konsultuoti visus kooperatyvo narius, sudėlioti reikalingus produktus. Bet kuo toliau, tuo labiau aš pats tampu tokiu žmogumi", - šypteli Erikas.

ŽŪK „Viduklė" teikia ir sandėliavimo paslaugas išnuomotose dviejuose elevatoriuose Raseinių rajone, Viduklėje. Per kooperatyvą vykdomi ir trąšų bei augalų pasaugos produktų pirkimai. Augalų apsaugos produktai kaupiami bendrame sandėlyje, kuris sezono metus dirba kone 24 val. per parą 7 dienas per savaitę. Trąšos atvežamos kiekvienam ūkininkui tiesiai į kiemą.

Laiko patikrinta veiklos forma

Erikas pabrėžia, kad kooperatyvas - tai ne šiaip sau komercinė įmonė, kuri prekiauja žemės ūkio produkcija. Tai bendra ūkininkų įmonė, ir jei ji uždirba pelno, tai kooperatyvo nariai gauna grąžą - arba padidinami pajai, arba metų gale sumokamos išmokos. Įsigyjama ir bendro turto: automobilis, sandėliai, technika. Pasak „Viduklės" direktoriaus, patys ūkininkai pradėjo labiau skaičiuoti, žiūri, ką jie gali sau leisti pirkti, o ko ne. Ūkininkai, tapę kooperatyvo nariais, susimažino gamybos savikainą - kai kurių produktų nebeperka ar vienus pakeičia kitais. Be abejo, daug naudos duoda žemdirbių bendravimas tarpusavyje. Daugelis jų tapo artimais draugais, net važiuoja kartu atostogauti.

Erikas negaili patarimų tiems, kas nori kooperuotis, tik dar dvejoja. Jo manymu, kooperuotis tikrai verta 400-500 ha valdantiems, savo technines bazes turintiems ir save verslininkais laikantiems ūkininkams. Būtina samdyti žmogų, kuris būtų atsakingas už kooperatyvo veiklą. Tas žmogus jokiu būdu negali būti vienas iš ūkininkų, nes jis neišvengiamai pirmiausia žiūrėtų savo ūkio reikalų, o kooperatyvo problemos jam liktų antroje vietoje.

„Kaip parodė mūsų patirtis, svarbiausia - tesėti duotą žodį. Negalima įsileisti žmonių, kurie ardytų kooperatyvą iš vidaus. Kad jis išsilaikytų ir stiprėtų, stengtis turi visi. Europoje kooperatyvai skaičiuoja po 100 ir daugiau darbo metų, tai garantuota ir laiko patikrinta veiklos forma", - įsitikinęs Erikas Butnoris.

Girkalnyje ūkininkaujantis Andriejus Daugirdas kooperatyvui „Viduklė" priklauso jau dvejus metus. „Nė kiek nesigailiu, kad įstojau. Daug mažiau rūpesčių pačiam lieka. Šiek tiek pigiau gauname reikalingų produktų, šiek tiek brangiau parduodame užaugintus grūdus", - privalumus vardija A. Daugirdas. Ūkininkas per kooperatyvą parduoda visą savo 400 ha ūkyje užaugintą derlių: kviečius, rapsus ir žirnius. Rapsų pernai vidutiniškai po 2,5 t/ha prikūlė (nes žieminių rapsų plotai buvo gerokai nukentėję nuo šalčių), o kviečių derliaus vidurkis išėjo apie 7,5 t/ha. Šiemet žiemkenčių pasėliai irgi nukentėjo nuo šalčių, tačiau atsėti, atrodo, nereikės. 2014-ųjų derlių ūkininkas tikisi laikyti naujai statomame grūdų elevatoriuje, kurio bokštų talpa - 3,5 tūkst. tonų. Tilptų visas jo ūkio derlius ir dar būtų galima kaimynams paslaugą teikti. „Tačiau kilo sunkumų su projektavimu. Pasirodo, suprojektuoti yra sunkiau negu pastatyti", - liūdnai pajuokauja žemdirbys, vis tik vildamasis būsimo derliaus grūdus pilti į naujuosius bokštus.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/04