Lietuvos žemės ūkis tampa vis panašesnis į ES šalių senbuvių: ateityje reikšmingai sumažės smulkių ūkių, pasikeis vyrų ir moterų vaidmuo žemės ūkyje. Didžiausią demografinio gyvybingumo potencialą turi komerciniai ūkiai, kuriuose vyrauja ūkininkaujantys asmenys vyrai. Šalies rajonuose skiriasi ūkių, kuriuose dirba jauni ūkininkai, dalis, todėl tikslinga išskirti prioritetines savivaldybes skiriant Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) paramą.

Smulkių ūkių ir jaunųjų ūkininkų vaidmens pripažinimas senstančio Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio fone privertė Europos Komisiją peržiūrėti ankstesnįjį tiesioginių išmokų paramos modelį ir numatyti 2014-2020 m. finansiniu laikotarpiu lėšų, skirtų vien jauniems žemdirbiams ir smulkiems ūkiams.

Iki 2014 m. smulkių ūkių ir jaunųjų ūkininkų problemai spręsti buvo skirtos BŽŪP II ramsčio  (kaimo plėtros) priemonės, finansuojamos iš ES ir nacionalinio biudžetų. Paramos teikimas jauniems ir smulkiems ūkiams iš BŽŪP I ramsčio yra itin svarbus žingsnis, nes tiesioginės išmokos finansuojamos tik ES lėšomis.

Nuo 2015 m. pradedantys veiklą jaunieji ūkininkai galės gauti papildomą paramą, pasinaudodami tiesioginių išmokų schema, ir kartu pretenduoti į kaimo plėtros priemonių paramą, skirtą verslui pradėti. Jauniesiems ūkininkams bus skiriama didesnė parama investicijoms.

ES šalims suteikta galimybė perskirstyti tiesiogines išmokas, orientuojant paramą į smulkius ir vidutinius ūkius. Ūkininkai, turintys nedidelį ūkį, gali pasirinkti supaprastintą paramos schemą, kuri palengvins priėjimo prie tiesioginių išmokų procesą ir sumažins administracinę naštą. Nauja schema turėtų pristabdyti natūralų smulkių ūkių dalies mažėjimą ir išsaugoti ES valstybių narių žemės ūkio struktūrą. Kaimo plėtros programa taip pat numato papildomas priemones verslo plėtrai.

BŽŪP siūlo valstybėms narėms pasirinkimo laisvę, formuojant nacionalinį I ramsčio paramos paskirstymo modelį, t. y. ES šalių tiesioginių išmokų schemos gali reikšmingai skirtis. Šis poreikis kilo dėl didelės šalių žemės ūkio struktūrų įvairovės. Skiriasi ir smulkių ūkių vaidmuo bei indėlis į šalių ekonomiką.

ES iki šiol nėra vieningos nuomonės, ką vadinti smulkiu ūkiu. Universalaus apibrėžimo parinkimą apsunkina ir tai, kad ūkių pažeidžiamumas skiriasi priklausomai nuo keliamų politinių tikslų. Dėl šios priežasties BŽŪP numato, kad kiekviena valstybė narė turi teisę pati nuspręsti, kokią šalies ūkio struktūrą ji norėtų išsaugoti ir, atsižvelgiant į poreikį, pasirinkti priimtiną smulkaus ūkio apibrėžimą.

Lietuvoje dėl smulkaus ūkio sąvokos dar diskutuojama. Svarbiausias klausimas: kokie kriterijai apibūdina ūkio smulkumą? Dažniausiai siūloma taikyti vieną iš šių kriterijų: žemės ūkio naudmenų dydį, ūkyje dirbančių sąlyginių darbuotojų skaičių, gaminamos rinkai ir vidiniams poreikiams produkcijos santykį, ūkio pajamas už parduotą produkciją, ekonominį dydį ir pan. Praktikoje smulkaus ūkio apibrėžimas dažnai remiasi kelių kriterijų deriniu.

Vienas iš galimų smulkaus ūkio apibrėžimo kriterijų - standartinės produkcijos dydis. Europos Komisija taiko 4 000 EUR (13 811 Lt) standartinės produkcijos dydžio ribą Lietuvai, išskirdama komercinius ūkius. Manoma, kad smulkūs ūkiai, kuriuose standartinė produkcija neviršija 4 000 EUR, mažai dalyvauja rinkoje ir menkai prisideda prie šalies apsirūpinimo maistu, tačiau turi didelę svarbą žemės ūkio struktūroje ir kaimo vietovėse (pvz., daro mažesnę žalą aplinkai, mažina skurdą, yra itin svarbūs išsaugant kultūrinį paveldą ir teikia įvairiapusę naudą kaimo bendruomenėms).

Komerciniai ūkiai patrauklesni jaunimui

Lietuvoje ūkiai, kuriuose standartinė produkcija neviršijo 4 000 EUR, sudarė net 73,5 proc. visų ūkių (2010 m.)*. Būtent šių, vyraujančių Lietuvos agrariniame sektoriuje ūkių, ūkininkaujančių asmenų amžiaus struktūra kelia didžiausią nerimą: jaunesnių kaip 40 metų ūkininkų yra 3,8 karto mažiau negu sulaukusių 60 metų ir vyresnių. Ši kritinių amžiaus grupių disproporcija rodo, kad ateityje tokių ūkių skaičius reikšmingai sumažės.

Įdomus ir ūkininkaujančių asmenų pasiskirstymas pagal lytį. Ūkiuose, kuriuose ūkininkauja vyrai, 60-mečių ir vyresnių ūkininkų yra 3,9 karto daugiau negu jaunesnių kaip 40 metų ūkininkų, o ūkiuose, kuriuose ūkininkauja moterys, šis santykis skiriasi net 7 kartus. Skirtingos lyties ūkininkaujančių asmenų amžiaus struktūros nevienodumą galima paaiškinti ilgesne moterų gyvenimo trukme.

Komerciniuose ūkiuose (kuriuose standartinė produkcija yra 4 000 EUR ir daugiau) ūkininkaujančių asmenų kritinių amžiaus grupių santykio disproporcija mažesnė: 60 metų ir vyresnių ūkininkų skaičius 1,7 karto viršija jaunesnių kaip 40 metų ūkininkų skaičių. Galima teigti, kad komerciniai ūkiai yra patrauklesni jaunimui ir ūkininkaujančių juose asmenų amžiaus struktūra rodo nežymią ūkių skaičiaus mažėjimo perspektyvą. Beje, komerciniuose ūkiuose, kuriuose ūkininkaujantys asmenys yra vyrai, jaunesnių kaip 40 metų ūkininkų yra 1,3 karto mažiau negu sulaukusių 60 metų ir vyresnių, o ūkiuose, kuriuose ūkininkauja moterys, šis santykis skiriasi 2,4 karto.

Lyginant ūkininkaujančių asmenų struktūrą pagal lytį, galima pastebėti, kad komerciniuose ūkiuose daugiau ūkininkauja vyrai: net 62,2 proc. ūkių (palyginti su 47,5 proc. ūkiuose, kuriuose standartinė produkcija neviršija 4 000 EUR). Ūkininkaujančių vyrų ir moterų dalies palyginimas bendroje struktūroje rodo, kad Lietuvos žemės ūkiui beveik neaktuali ūkininkaujančių asmenų lyčių balanso problema. Tačiau kritinių amžiaus grupių sugretinimas rodo, kad ūkininkavimą pasirenka vis mažiau moterų. Ūkininkaujančių moterų mažėjimas ateityje labai akivaizdus, kai nagrinėjama struktūra pagal lytį ūkininkų, jaunesnių kaip 40 metų, grupėje: komerciniuose ūkiuose moterys sudaro tik 31,1 proc. (ūkiuose, kuriuose standartinė produkcija neviršija 4 000 EUR, jos sudaro 44,9 proc.). Komerciniuose ūkiuose ūkininkavimas nuosekliai tampa vyrišku verslu, tačiau moterų vaidmuo išlieka svarbus ūkiuose, kuriuose standartinė produkcija neviršija 4 000 EUR. Šie ūkiai turi išskirtinę svarbą gyvybingų Lietuvos kaimiškų vietovių išsaugojimui.

Ūkių demografinio gyvybingumo potencialas savivaldybėse

Ūkis yra demografiškai gyvybingas, jeigu jame ūkininkaujantis asmuo ar bent vienas šeimos narys yra jaunesnis kaip 40 metų. Galima išskirti du svarbius rodiklius, kurie atskleidžia žemės ūkio demografinio gyvybingumo potencialą: 1) ūkių, kuriuose dirba jaunesni kaip 40 metų ūkininkaujantys asmenys, dalis visų savivaldybės ūkių atžvilgiu; 2) ūkių, kuriuose yra ūkyje dirbančių šeimos narių, jaunesnių nei 40 metų, dalis visų savivaldybės ūkių atžvilgiu (apskaičiuojant antrąjį rodiklį į ūkininkaujančių asmenų amžių neatsižvelgiama). Šie aspektai yra svarbūs ir vertinant kiekvieno ūkio veiklos tęstinumo perspektyvą, ir prognozuojant žemės ūkio gyvybingumą.

Ūkių, kuriuose yra jaunų ūkininkaujančių asmenų, dalis ūkių struktūroje yra itin reikšminga. Viena vertus, šis rodiklis rodo ūkininkavimo patrauklumą jauniesiems ūkininkams. Kita vertus, ūkininkaujančių asmenų, jaunesnių kaip 40 metų, dalis struktūroje rodo, kiek jaunų žmonių turi ir tobulina ūkio valdymui ir jo gyvybingumui užtikrinti būtinas žinias ir įgūdžius. Nedidelė jaunesnių kaip 40 metų ūkininkų dalis savivaldybės teritorijoje yra grėsmingas ženklas net ir tuo atveju, kai ūkininkas turi įpėdinį.

Ūkių, kuriuose dirba jaunesni kaip 40 metų šeimos nariai, dalis irgi rodo ūkių demografinio gyvybingumo potencialą, tačiau šį rodiklį reikėtų vertinti labai atsargiai. Jauni šeimos nariai gali pasirinkti patrauklesnę ekonominę veiklą arba nesugebėti išlaikyti ūkį gyvybingą, kai ateis metas perimti valdymą. Kitaip tariant, jeigu savivaldybės ūkių demografinio gyvybingumo rodiklį formuoja dirbančių jaunų šeimos narių potencialas, tai kyla didesnė grėsmė ūkių demografiniam gyvybingumui.

Palyginus ūkių demografinio gyvybingumo potencialą Lietuvos savivaldybėse, galima teigti, kad komerciniai ūkiai yra patrauklesni jauniesiems ūkininkams. Smulkiuose ūkiuose ūkininkaujančių asmenų, jaunesnių kaip 40 metų, dalis svyruoja nuo 6,0 proc. (Druskininkų sav.) iki 14,6 proc. (Pagėgių sav.), o komerciniuose - nuo 8,2 proc. (Druskininkų sav.) iki 25,0 proc. (Panevėžio r. sav.). Panašus dėsningumas matomas analizuojant ūkyje dirbančių šeimos narių, jaunesnių nei 40 metų, situaciją šalies savivaldybėse. Smulkių ūkių, kuriuose yra bent vienas šeimos narys, jaunesnis nei 40 metų, dalis svyruoja nuo 4,4 proc. (Zarasų r. sav.) iki 25,8 proc. (Vilniaus r. sav.), komercinių - nuo 14,3 proc. (Zarasų r. sav.) iki 49,5 proc. (Birštono sav.).

Pagal demografinio gyvybingumo potencialą formuojančių rodiklių reikšmes, Lietuvos savivaldybes galima suskirstyti į atskiras grupes. Tų pačių savivaldybių ūkių, kuriuose standartinė produkcija neviršija 4 000 EUR, ir komercinių ūkių demografinio gyvybingumo potencialas skiriasi, tačiau galima išskirti savivaldybes, kuriose situacija yra panaši. Pavyzdžiui, pažeidžiamiausių savivaldybių grupei galima priskirti Druskininkų, Elektrėnų, taip pat Kauno, Lazdijų, Mažeikių, Utenos, Zarasų rajonų savivaldybes, o palankiausia kartų kaitos situacija yra Kėdainių, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio, Šalčininkų ir Telšių rajonų savivaldybėse.

*Situacija nagrinėjama remiantis 2010 m. Lietuvos žemės ūkio surašymo duomenimis. Analizei parinkti tik ūkininkų ir šeimos ūkiai, žemės ūkio valdoje turintys 1 ha ir daugiau žemės ūkio naudmenų arba turintys mažiau kaip 1 ha, jei žemės ūkio pardavimo pajamos per metus sudaro ne mažiau kaip 5 000 litų. Tyrimo imtis - 199 267 ūkiai.