Melioracijos grioviai Lietuvoje užima daugiau kaip 24 tūkst. ha. Tai nemažas plotas bei daugelio laukinių gyvūnų, vabzdžių buveinės bei nykstančių augalų rūšių augimvietės, svarbios biologinei pusiausvyrai išsaugoti. Deja, mažėjant ūkių, vis mažiau kaimuose auginama naminių gyvulių, nebereikia šieno ir ganyklų, melioracijos grioviai nešienaujami ir apauga krūmais ir net medžiais. Taip gamta ginasi nuo civilizacijos.

Menu tuos laikus, kai tėtis 12 ha ūkelyje pats kasė griovius, juos šienavo. Šienauti dalgiu griovius kur kas sunkiau nei lygią pievą ar dirvoną. Tą patyriau savo jaunystės metais, kai vasaromis apsilankęs tėviškėje nušienaudavau bent po kilometrą gilių ir plačių griovių.

Dabar laikai pasikeitę. Dauguma gyvulių auginama stambiuose kompleksuose, šeriami koncentruotais pašarais ir į lauką išleidžiami tik pasivaikščioti. Didžiųjų ūkių savininkai remiasi pragmatiška trilaukės žemdirbystės praktika, alinančia dirvožemio derlumą, nes varpiniais javais apsėjama net 55-60 proc. ariamos žemės, o likusi dalis skiriama cukriniams runkeliams, rapsams ir kukurūzams. Visiškai mažai beauginama daugiamečių pašarinių žolių, o juk tai pats pigiausias, sveikiausias, vertingiausias pašaras, palaikantis ir dirvožemio derlingumą.

Naujieji žemvaldžiai vietoj jų kasmet įveža šimtus tūkstančių tonų genetiškai modifikuotų sojų išspaudų ir rupinių, kad  subalansuotų pašarus. Jiems nė motais, kad tos sojos išaugintos iškirtus džiungles, naudojant daug pesticidų, ir atplukdytos per vandenynus. Taip patogiau, paprasčiau ir kol kas pigiau.

Melioracija ir gamtosauga

Pastaraisiais metais bandoma spręsti senstančių melioracijos sistemų problemas. Pasigirsta balsų, kad didžiausia problema - apžėlę melioracijos grioviai. Juos ketinama išvalyti nuo augalų net pasitelkus herbicidą raundapą (veiklioji medžiaga - glifosatas) ir jo analogus. Taip, matyt, lengviausia panaudoti lėšas. Beje, nauda būtų tik kosmetinė, o žala gamtai garantuota.

Savo akimis mačiau, kaip atrodė glifosatais nupurkštas griovys ir to purškimo pasekmes. Vanduo pasidengė plėvele, kuri laikėsi kelias dienas. Išdvėsė buožgalviai, tritonai ir dyglės (kitokių žuvų griovyje nebuvo). Griovys tas - šalia kolektyvinio sodo, o vanduo buvo naudojamas augalų laistymui, iš jo vandenį nešė bitės, gėrė paukščiai. Nedora agronomė sumokėjo simbolinę baudą ir tuo viskas baigėsi. Augę negausūs karklų krūmeliai kitais metais vėl atžėlė, tačiau žolinė augalija pastebimai nukentėjo, pradėjo vyrauti kiečiai, kiaulpienės ir viksvos.

Biržų rajono ūkininkas, neva nežinodamas, „sutvarkė" 6 km upelio vagą, iškirto medžius ir krūmus, nupurškė chemikalais pakrantes ir gavo išmoką. Tik kai pradėjo masiškai gaišti žuvys, buvo imtasi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų. Norėtųsi, kad toks griovių ir upelių „tvarkymas" ir bioįvairovės „gausinimas" niekur nesikartotų.

Melioraciją ir žalinimą remia ES

Neprižiūrimi melioracijos grioviai  daro neigiamą poveikį sausinimo sistemoms ir kaimo vandentiekos infrastruktūroms. Tačiau būtų teisinga išsaugoti kraštovaizdį ir melioruotoje žemėje  sudaryti palankias sąlygas ekosistemoms atsikurti. Šias problemas palaipsniui padeda šalinti KPP priemonė „Pelno nesiekiančios investicijos". Melioracijos grioviams tvarkyti vien 2013 m. skirta keliolika milijonų litų (didžiausia parama vienam pareiškėjui - 50 tūkst. litų). Šios priemonės įgyvendinimo taisyklėse numatyta, kad parama skiriama krūmų, medžių bei kitos augalijos, augančios ant melioracijos griovio šlaitų, pašalinimo ir sutvarkymo darbams atlikti. Paramos lėšomis taip pat gali būti finansuojami augalijos naikinimo iš melioracijos griovių dugno darbai, drenažo žiočių ir latakų valymo bei tvarkymo darbai. Instrukcija parašyta gražiai. Tik kaip ta ekosistema bus atkurta, neaišku. Kaip išvalyti mechaniškai augaliją iš griovių dugno lyg ir aišku. Pats jaunystėje tai dariau kastuvu. O kitos augalijos pašalinimo (ne šienavimo) nuo griovių šlaitų galimybės neįsivaizduoju be glifosatų. Juolab kad pareiškėjas, įvykdęs įsipareigojimus pagal šią priemonę, privalo penkerius metus tęsti melioracijos griovių tvarkymo veiklą...

Suprasčiau, jei būtų parašyta: nušienauti. Tačiau jei masiškai griovių „tvarkymui" bus panaudoti glifosatai - didesnės ekologinės katastrofos neįsivaizduoju. Bus sunaikinti paskutiniai natūralios gamtos židiniai ir padaryta žala žmonėms, bitėms bei kitiems gyviams.

Bijau, kad gali būti taip, kaip įvyko  su tos pačios „ Kraštovaizdžio tvarkymo" programos veikla „Ražienų laukai per žiemą". Joje nurodyta nenaudoti pesticidų po javapjūtės (iki lauko suarimo). O prieš pat javapjūtę - prašom! Tuo labai greitai pasinaudojo nesąžiningi ir nevalyvi žemdirbiai.

Būdamas ekologijos (BIOFACH) parodoje Niurnberge kalbėjausi su kolegomis iš Vokietijos ir Lenkijos apie šias rekomendacijas. Jie nesuprato klausimo ir sakė, kad mokėti išmokas už raundapu nupurkštas ir paliktas žiemai ražienas būtų nusikaltimas. Nors taip sunaikinamos piktžolės, nebereikia džiovinti grūdų ir dar už apnuodytų ražienų hektarą gauni po 500 Lt išmokas, tokią neatsakingą praktiką būtina nutraukti.

Tik labai sąžiningas žmogus tokia beprotiška rekomendacija  nepasinaudos ir  joks tikrintojas nesugebės nustatyti, kada purkšta raundapu - prieš ar po derliaus nuėmimo. Tad ir baudų nebus. Gal tokios ražienos kiek ir apsaugo dirvožemį nuo erozijos, bet kad apnuodija maistinius ir pašarinius grūdus bei visus tokiose ražienose besislepiančius ir besimaitinančius gyvius, neabejotina. Manau, kad tokia praktika jau prisidėjo ne tik prie kiškių, kurapkų, bet ir pelinių graužikų (daugelio  paukščių bei žvėrelių  maisto) staigaus nykimo.

ES  parlamentas jau nuo 2017 metų  planuoja peržiūrėti ir gal net uždrausti glifosatų naudojimą, nes jau sukaupta daug duomenų apie jų žalą įvairiems gyviams ir dirvos mikroorganizmams.

Masiškai melioruojant laukus, Lietuvoje sunaikinta daug mažų upelių, pelkyčių, gojelių ir tvarkingi vienkiemių. Prieš keliolika metų Ukmergės ir Kėdainių rajonuose švedams padedant buvo renatūralizuotos dvi sausinimo sistemos  -  atkurtos upelių vagos, atsodinti želdiniai. Pavyko puikiai. Tai geras pavyzdys,  kaip pertvarkyti kraštovaizdį. Deja, ši puiki idėja taip ir nepaplito.

Melioracijos griovių tvarkymą dažnas iš mūsų supranta nevienodai. Galima matyti melioracijos griovius, kurie apaugę  ne tik krūmais, bet ir medžiais, puikiai funkcionuoja. Jie tarsi biofiltrai, sugeriantys nitratus, pesticidus ir kitus teršalus, išvalo vandenį bei sudaro puikias sąlygas gyvuoti laukinei gamtai. Svarbu, kad nebūtų sugadintos pralaidos ir latakai. Jų sutvarkymui dabar gaminami ir plačiai naudojami ilgi plastiko vamzdžiai. Galima medžius bei krūmus  iškirsti bent kas kelinti metai, o medieną panaudoti biokurui.

Kraštovaizdžio žalinimas

Prieš keliolika metų gėrėjausi nuostabios Šveicarijos kraštovaizdžiu. Nors beveik visi maži laukai  įrėminti želdiniais, valstybė skatina natūralių pievų juostų įrengimą. Jei ūkininkas įrengia tokią juostą 5 proc. laukų ploto, bent penkeriems metams jam valstybė sumoka už  natūralių pievų sėklų mišinį. Jame turi būti ne mažiau 30 rūšių pievų gėlių ir kitų augalų sėklų. Toks dekoratyvinių augalų rūšių  mišinys gana brangus, tačiau iš to pelnosi nemažai sumanesnių šalies ūkininkų, kurie augina atskirų pievinių augalų rūšių sėklas ir jas brangiai parduoda sėklininkystės firmoms. Deja, Lietuvoje jau nebemokam, o ir nebenorim prisiauginti netgi paprasčiausių dobilų sėklų...

Kur esame ir kur einame

Europos  Sąjungos valdžia numato artimiausiais metais visose ES šalyse pradėti vadinamąjį žemės ūkio žalinimą ir tam skirti papildomai lėšų. Deja, dar jam neprasidėjus, mūsų šalyje jau girdisi kai kurių „žemdirbių" pasipriešinimas, neva toks žalinimas sumažins dirbamos žemės plotus, apsunkins darbus, nebegalėsim kaip papuolė švaistytis pesticidais ir t. t.

Nieko stebėtino. Jau ir iki šiol rekomenduojama ir skatinama užsėti medingųjų augalų juostas, gyvatvores, užuovėjines priešerozines juostas, gojelius, ir už tai mokamos nemažos išmokos. Deja, tokių  želdinių, nors ir dažnai keliauju po Lietuvą, beveik nemačiau.

Tik visai aklas gali nematyti, kad masiškai kertami ne tik miškai, bet ir pakelių, pagelžkelių želdiniai ir gojeliai, matyt, kad girtas vairuotojas ar traktorininkas neužkliūtų, o raundapininkai galėtų purkšti laukus be jokių riboženklių...

Labai norėčiau, kad susimąstytume,  padarytume teisingas išvadas ir visi sužinotume apie naudingus ar abejotinus gamtai ir žmogui tokio darbo rezultatus. Kraštovaizdžio tvarkymas, ypač žalinimas, yra darbas be pabaigos. Todėl visi, kas dabar gyvename,  privalome pagal jėgas ir sugebėjimus įnešti savo indėlį, kad sustabdytume gamtinės aplinkos ir kaimo kraštovaizdžio tolesnę degradaciją, išsaugotume žalią ir sveiką Lietuvos gamtą būsimoms kartoms.

Į Lietuvą atskubėjo Kristijono Donelaičio jubiliejinių metų pavasaris. Kiekvienam doram ir mąstančiam lietuviui rūpi, kas bus su mūsų žeme ir miškais. Ar įsileisime į mūsų laukus liūdnai pagarsėjusius genetiškai modifikuotus augalus, didžiulius gyvulininkystės kompleksus, kokią  chemizuotą ar žalią tausojamąją žemdirbystę vystysime?

Kaip būtų nuostabu, jei praėjus 300 metų vėl atsirastų naujas DONELAITIS, kuris aprašytų, kas mes esame ir kur einame.

Antanas SVIRSKIS

Mano ūkis, 2014/04