Didėjant raumeningos, geros kokybės ir rentabilios kiaulienos paklausai svarbus vaidmuo tenka pramoniniam mišrinimui (hibridizacijai), kuris turi būti plėtojamas kompleksuose, prekinėse fermose bei individualiuose (ūkininkų) ūkiuose.

Lotynų kalboje žodis hybrida reiškia mišrūnas. Genetikos mokslas išskiria vidurūšinius (gautus sumišrinus tos pačios rūšies skirtingų veislių individus) ir tolimuosius (gautus sumišrinus skirtingų rūšių individus) hibridus. Todėl daugelyje pasaulio šalių kiaulių pramoninis mišrinimas vadinamas hibridizacija. Lietuvoje laikomos kiaulių veislės tam sudaro palankias sąlygas. Bet mišrinimo efektyvumas, arba gautų hibridų heterozės efekto sėkmė, be šėrimo ir laikymo sąlygų, taip pat labai priklauso nuo parinkto kiaulių veislių derinio.

Pjetrenų veislės gali tekti atsisakyti

Mišrinimo deriniuose motininė veislė turi pasižymėti geromis reprodukcinėmis, o tėvinė - geromis penėjimosi ir mėsinėmis savybėmis. Ilgalaikiai tyrimai bei klasikinės pramoninio mišrinimo schemos leido nustatyti efektyviausius veislių derinius.

Rekomenduojami pramoninio mišrinimo (hibridizacijos) deriniai

Diurokai ir pjetrenai visuose mišrinimo deriniuose turi būti naudojami paskutiniai, o gauti mišrūnai (hibridai) realizuojami mėsai. Mišrūnių kiaulaičių, gautų panaudojus diurokų ir pjetrenų kuilius, veislei palikti nepatartina.

Kadangi mišrūnai reiklesni šėrimo ir laikymo sąlygoms, mišrinimo derinius kiaulių augintojai turėtų pasirinkti pagal savo realias galimybes. Kuo raumeningesnės kiaulės, tuo jos reiklesnės visaverčiam (subalansuotam) šėrimui bei sausesnėms ir šiltesnėms laikymo sąlygoms. Ypač gerai savo galimybes turi įvertinti tie kiaulių augintojai, kurie planuoja hibridizacijos deriniuose panaudoti pjetrenų veislės kuilius. Ši veislė jautresnė stresams, blogina mišrūnų mėsos fizines savybes: ji tampa šviesesnė ir vandeningesnė.

Sprendžiant aktualius mėsos kokybės klausimus, hibridizacijos deriniuose ateityje gali tekti atsisakyti pjetrenų veislės. Išvystytose kiaulininkystės šalyse, pvz., Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitose pjetrenai jau nenaudojami. Perspektyviausia tėvine veisle hibridizacijos deriniuose tampa landrasai, diurokai ir pirmos kartos (F₁) landrasų x diurokų mišrūnai. Mūsų atlikti ankstesni tyrimai taip pat patvirtina šį dėsningumą. Diurokai pasižymi ne tik gerais penėjimosi bei mėsingumo rodikliais, bet ir didesniu tarpraumeninių riebalų kiekiu, gerinančiu mišrūnų (hibridų) mėsos technologines ir skonines savybes.

Kompleksai (neturintys savo veislinių fermų), prekinės fermos, ūkininkai turi naudoti ne tik gerus tėvinių veislių kuilius, bet ir turėti aukštos veislinės vertės motininių veislių kiaulaičių. Todėl mišrūnus mėsai auginantys visų kategorijų prekiniai ūkiai, norintys gauti gerus rezultatus, reikalingas veislines kiaulaites būtinai turi įsigyti iš veislynų, o neatsirinkti iš savų penimų kiaulių grupės. Tačiau panaikinus perkamam veisliniam prieaugliui valstybės dotaciją, situacija kai kuriuose prekiniuose ūkiuose darosi sudėtinga. Ypač smulkiuose ūkiuose, kur auginama iki 10 kiaulių (tokių ūkių šalyje per 80 proc.). Tai šeimos ir ūkininkų ūkiai, kurie dažniausiai veislei pasilieka (atsirenka) kiaulaites iš turguje pirktų paršelių.

Ūkiuose, kurie neatnaujina savo reprodukcinės bandos veisliniu prieaugliu, įsigyjamu iš veislynų ar užsienio šalių, yra mažesnis paršavedžių vislumas, didesnės pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio ir pan. Taigi tokiuose prekiniuose ūkiuose didėja kiaulienos gavybos savikaina. Be to, nuostolių taip pat patiria veislynai, nes veislinį prieauglį turi parduoti už mažesnę (mėsai taikomą) kainą, arba mažinti veislinių kiaulių auginimo apimtį. Geriausia išeitis, kad stambesni prekiniai ūkiai su veislynais sudarytų sutartis dėl veislinio prieauglio pirkimo. Tada veislynai žinotų, kiek ir kokių veislių prieauglio reikia paruošti.

Šiuo metu didžiąją dalį stambių kompleksų (laikančių per 12 000 vnt. gyvulių) valdo užsieniečiai, kurie iš Lietuvos veislynų neperka veislinių kiaulaičių ir kuiliukų: jais apsirūpina iš užsienio. Tokia pozicija bei kiaulių eksporto į rytus uždraudimas praktiškai stabdo vietinių kiaulių veislynų plėtrą šalyje. Dabartiniu metu be 15 kiaulių veislynų Lietuvoje yra ir 4 spermos ėmimo centrai, laikantys įvairių veislių kuilius-reproduktorius. Todėl kiaulių augintojai, neturintys arba nenorintys laikyti veislinių kuilių, privalo naudotis sėklinimo paslaugomis.

Optimalios priesvorio per parą ribos

Optimaliausia raumenų išeiga skerdenoje gaunama skerdžiant vidutiniškai 100 kg gyvojo svorio kiaules. Penint kiaules iki 130 kg ir daugiau, santykinis raumeningumas ryškiai mažėja, nes ypač suintensyvėja lašinių (poodinių riebalų) sintezė, kuri tiesiogiai susijusi ir su didesnėmis pašarų sąnaudomis. Įtakos turi ir lytis. Palyginti su kiaulaitėmis, kastratai greičiau pasiekia realizuojamą svorį (geriau penisi), tačiau būna riebesni.

Kiaulių mėsingumo rodikliai priklauso ir nuo penėjimosi intensyvumo. Buvusioje  Valstybinėje kiaulių veislininkystės stotyje (dabar AB „Kiaulių veislininkystė") atliktų tyrimų duomenimis,  visų tirtų derinių mišrūnų, kurių priesvoris per parą 951 g ir daugiau, raumeningumas buvo 1,7-4,1 proc. mažesnis (P<0,05-0,001, išskyrus Lietuvos baltųjų ir landrasų - šio veislių derinio skirtumas statistiškai nepatikimas), o lašinių storis už paskutinio šonkaulio - 2,4-5,0 mm didesnis (P<0,05-0,001) negu mišrūnų, kurių priesvoris per parą siekia iki 750 g. Daugumos mišrūnų penėjimosi intensyvumas neturėjo esminės įtakos ilgiausiojo nugaros raumens storiui (skerspjūvio plotui).

Penėjimosi intensyvumo įtaka mišrūnų raumeningumo procentui

Paaiškinimai: *P<0,05; **P<0,01; ***P<0,001

Kiaules šeriant visaverčiu pašaru ir tinkamai jas laikant, tyrimais nustatytos optimalios priesvorio per parą (nuo 30 iki vidutiniškai 100 kg svorio laikotarpiu) ribos, neturinčios esminės neigiamos įtakos mišrūnų mėsingumo rodikliams:

• Lietuvos baltųjų ir landrasų (LBxL), jorkšyrų ir landrasų (JxL), jorkšyrų ir pjetrenų

(JxP), landrasų ir diurokų (LxD), jorkšyrų, pjetrenų ir diurokų (JxPxD) veislių mišrūnų - 851-950 gramų;

• didžiųjų baltųjų ir landrasų (DBxL), didžiųjų baltųjų ir pjetrenų (DBxP), landrasų, pjetrenų ir diurokų (LxPxD) veislių mišrūnų - 751-850 gramų.

Taigi visų kategorijų ūkiuose (konkrečiose aplinkos sąlygose) tikslinga ieškoti optimalios augimo spartos, labai nemažinančios raumeningumo procento, pagal kurį gali būti atsiskaitoma su augintojais už mėsai realizuotas kiaules. Jeigu atsiskaitoma tik už gyvąjį svorį, tada augintojai suinteresuoti nupenėti kiaules kuo greičiau.

Ramutis KLIMAS, Asta KLIMIENĖ
Mano ūkis, 2014/04