23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2014/03
Ūkininkavimas privačioje miško valdoje
  • A. Gradeckas, A. Gradeckas
  • Mano ūkis

Lietuvoje dominuoja smulkios miško valdos, todėl ir ūkininkavimas jose specifinis. Kas žinotina, norint efektyviai ūkininkauti miške vieno ar dviejų žmonių jėgomis neinvestuojant didesnių lėšų.

Privačių miškų savininkai - tai ir arti miško gyvenantys kaimo gyventojai, ir nuo jo nutolę miestelių ar miestų žmonės, todėl ir privataus miško paskirtis yra nevienoda: kaimo gyventojai į jį vyksta pasigaminti malkų, miesto - geriausiu atveju pasigrožėti mišku ar pailsėti. Miško savininkai neretai būna garbaus amžiaus, jo priežiūrai neturintys nei lėšų, nei jėgų. Dažna jų problema - neturėjimas mišku besidominčių palikuonių. Ugdomieji ar sanitariniai kirtimai perduodami vykdyti privačioms firmoms ar tarpininkams. Visos šios aplinkybės lemia ir privačių miškų būklę. Kai kurie jų gerai tvarkomi, gražūs ir vertingi, tačiau nemažai yra ir sausuoliais užlūžusių, išretėjusių medynų, šakninės pinties pažeistų pušynų bei eglynų, užpelkėjusių karklynų, krūmais užžėlusių aikščių. Buvęs ilgametis Miškų ūkio ministerijos (dabar - Aplinkos ministerija) darbuotojas Kazimieras Vaitkus nurodo, kad yra ir „tokių miško valdų, kurių savininkams nerūpi jų priežiūra, tvarkymas. Nuo nuosavybės atgavimo jose nieko nedaroma - miškas paliktas augti natūraliai, kaip taiga."

Dzūkijoje nuo seno nebuvo įprasta sodinti miško, į jį žmonės eidavo malkauti arba grybauti. Ir šiuo metu dažnas savininkas į miško atkūrimą numoja ranka, sakydamas, kad nesulauks, kol jis užaugs. Miškas, kaip natūralus gamtos tvarinys, atsikuria ir auga pats, tačiau be žmogaus pagalbos šis procesas užsitęsia ilgiau arba atželia mums nepageidaujamomis medžių rūšimis. Iš netvarkomo ir neatželdinamo miško mažai naudos: jo menkas produktyvumas, nedidelė vertė parduodant, juo nesigrožės ir nesidžiaugs paveldėję vaikaičiai.

Miškininkavimas valstybiniuose miškuose šiuo metu yra pasiekęs aukštą lygį. Taikoma tobula miško kirtimo, žemės įdirbimo ir želdinių įveisimo technika. Naudojami selekciniai greitai augančių medžių sodmenys. Tačiau dauguma privačių valdų savininkų neturi galimybių taip tvarkyti savo miškus. Dėl trijų hektarų ar kiek didesnio miško ploto neplanuojama įsigyti ir specialios miško kirtimo ar želdinimo technikos. Norint tvarkyti bei atkurti mišką, šie darbai dažnai atliekami rankomis, naudojant paprastesnius įrankius - grandininį pjūklą, kirvį, kastuvą, kauptuką, dalgį.

Miško auginimo politikos kaita

Praėjusiame šimtmetyje valstybiniuose miškuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas spygliuočių ir kietųjų lapuočių medžių padarinei medienai auginti. Blogai buvo vertinamos girininkijos, turėjusius didelius beržynų, drebulynų ir kitų minkštųjų lapuočių plotus. Drebulės buvo gujamos iš miško kaip piktžolės. Apie 1980 metus netgi Girionių parke buvo nukirsta paskutinė, pati išdygusi ir gražiai į dangų besistiepianti drebulaitė.

Tobulėjant medienos perdirbimo technologijoms, pabrangus įvežamam kietam ir skystam kurui, vis didesnę reikšmę įgauna nuosavi gamtiniai resursai ir atsinaujinančios biomasės šaltiniai, tad ėmė keistis ir miško tikslinės paskirties samprata. Spygliuočių ir kietųjų lapuočių prioritetas išliko, tačiau atsigręžta ir į minkštuosius lapuočius. Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas, turėdamas daug ąžuolynų, pagrįstai reabilitavo vertingą, greitai augantį medį - beržą ir įrodė, kad jį verta auginti. Nors miškininkai buvo įpratę iškirsti, bet ne sodinti drebules, keičiasi požiūris ir į jas. Drebulės, kaip greičiausiai augantys mūsų miškų medžiai, pradėtos vertinti trumpos apyvartos želdiniams. Šalyje veisiamos greitai augančių medžių ir krūmų energetinės plantacijos. Iš medžių joms ypač tinka hibridinės drebulės, kurios kurui tinkamą medieną gali išauginti per 20-25 metus. Miškų tyrimo instituto bandomuosiuose želdiniuose šios 15 m. amžiaus drebulės pasiekė 23 m aukštį ir 22 cm skersmenį.

Privačiose valdose miško auginimo politiką lemia tokie ekonomikos rodikliai, kaip miško želdinių įveisimo sąnaudos, medienos auginimo trukmė (kirtimo apyvarta), atskirų rūšių medienos vertingumas.

Miško želdinių įveisimo sąnaudas sudaro: sodmenų kaina, išlaidos dirvos paruošimui, sodinimui, želdinių agrotechninei priežiūrai (auklėjimui), jaunuolynų ugdymui ir apsaugai nuo žvėrių pažeidimų.

Brangiausiai kainuoja ąžuolų želdinių įveisimas, nes brangūs jų sodmenys, sudėtinga ir ilgai užsitęsianti apsauga nuo žvėrių. Eglių želdinių 1 ha įveisimo bendros išlaidos, urėdo J. Girino duomenimis, siekia 5 921 Lt. Savaiminės kilmės beržyno iki 20 metų išauginimo išlaidos sudaro 683 Lt. Jos susideda iš jaunų berželių auklėjimo šalinant drebulių ir trako krūmų atžalas bei jaunuolynų ugdymo. Pateikti duomenys rodo, kad beržyno išauginimo išlaidos beveik 9 kartus mažesnės negu eglyno.

Medienos auginimo trukmės požiūriu, miško savininko svajonė - panaudoti paties sodintą ir išaugintą mišką. Ši svajonė gali išsipildyti, jei darbo imsis jaunas žmogus ir sodins greitai augančias medžių rūšis. Ilgiausiai tenka auginti paprastuosius ąžuolus, kurių kirtimo amžius apsauginiuose miškuose, pasak. prof. Andriaus Kuliešio, - 141-150 metų, ūkiniuose - 121-130 m. Pušynai, maumedynai, uosynai apsauginiuose miškuose laikomi brandžiais nuo 111 m., ūkiniuose - nuo 101 metų. Egles apsauginiuose miškuose galima kirsti nuo 81 m., ūkiniuose - nuo 71 m.; beržus, juodalksnius, liepas - 61-70 m., drebules - 41-50 metų.

Medienos vertingumo požiūriu brangiausia yra kietųjų lapuočių ir spygliuočių mediena, bet šie medžiai ilgiausiai ir auga. Neatmetant pajamų už padarinę medieną, privatiems, ypač arčiau miško gyvenantiems, savininkams aktualu veisiamų medžių rūšių parinkimas pagal jų medienos tinkamumą kurui. Malkų kokybę geriausiai rodo jų kaitrumas. Pagal šią savybę mediena skirstoma į tris kaitrumo grupes: pirmajai kaitriausios medienos grupei priklauso ąžuolai, uosiai, beržai, skroblai, gluosniai; antrajai - pušys, alksniai; trečiajai - eglės, drebulės. Malkų kainos ne visose Lietuvos miškų urėdijose yra vienodos. Vilniaus miškų urėdija, urėdo A. Nanartavičiaus teigimu, yra nustačiusi tokias malkų kainas: pirmos kaitrumo grupės malkos kainuoja 90 Lt, antros - 75 Lt, trečios - 65 Lt/m3 (be PVM). Ąžuolų ir uosių nėra tiek medienos, kad būtų galima ją kūrenti. O beržinės malkos turi didžiausią paklausą, jos yra labai kaitrios ir prilygsta kietųjų lapuočių malkoms. Nors drebulių mediena nekaitri, tačiau jų malkomis kūrenantys žmonės teigiamai vertina drebulinių malkų poveikį mažinant dūmtraukių apnešimą suodžiais ir siūlo jas maišyti su labiau dūmijančių medžių malkomis.

Kultivuojamų medžių rūšių parinkimas

Kokias medžių rūšis geriausia rinktis sodinti privačiame miške? Želdomų medžių rūšių asortimentą dažniausiai lemia: ►želdavietės kategorija ir jos dydis, ►augaviečių derlingumas ir joms tinkamų medžių rūšių biologinės savybės (reiklumas dirvožemiui, šviesamėgiškumas, augimo greitis), ►želdinių įveisimo sąnaudos, ►medienos auginimo trukmė ir jos vertingumas.

Smulkiose privačių miškų valdose želdomų sklypų būdingas ypatumas - jų nedideli plotai. Želdavietės kategorijos atžvilgiu dažniausiai sutinkamos nedidelės atviros arba krūmais užžėlusios aikštės, kirtavietės, dėl šakninės pinties pažeidimo išretėję arba džiūstantys medynai, užpelkėję karklynai, pamiškės, pakelės ir kitos medžiais neapaugusios vietos. Didesnėse kaip 20 m pločio aikštėse ir kirtavietėse galima veisti įvairių rūšių medžius, juos parenkant pagal dirvožemio sąlygas. Mažesnės aikštelės, siauros pamiškės ar pakelės būna pavėsinamos kaimyninių medynų, todėl jose tikslinga sodinti tik ūksmę pakenčiančius medžius: egles, liepas, uosius, klevus. Užpelkėjusiuose karklynuose, juos iškirtus, veisiami juodalksniai.

Dirvožemiui nereikliausios medžių rūšys yra paprastoji pušis ir karpotasis beržas. Paprastoji pušis yra plačiausiai paplitęs medis mūsų miškuose. Pušynai užima per 40 proc. visų šalies miškų. Jų mediena vertinga ir plačiai naudojama statyboms, stalių dirbiniams, stulpams ir kitiems gaminiams. Pušinės malkos kaitresnės už eglines. Nors pušų medienos išauginimo laikas gana ilgas, jas kaip dirvožemiui nereiklios rūšies medžius naudinga veisti ir privačiuose miškuose. Pušys reiklios šviesai, gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose ir netgi aukštapelkėse. Tinkamiausias yra drėgnokas humusingas smėlis.

Karpotasis beržas privatiems miškams ypač naudingas medis. Jis nereiklus dirvožemiui, auga labai greitai ir aplenkia visus kitus medžius, išskyrus europinį maumedį ir drebulę, todėl ir jo medienos išauginimo trukmė (61-70 m.) trumpesnė už kitų medžių. Beržinės malkos yra labai kaitrios. Plačiai naudojama beržų sula. Jų želdinių įveisimas ir išauginimas, ypač panaudojant savaiminį atžėlimą, pigesnis negu kitų medžių. Beržų želdinių nenugraužia žvėrys, tik stirninai šiek tiek pažeidžia stiebus valydami ragus.

Beržai šviesamėgiai. Juos galima sodinti nederlingiausiuose, sauso smėlio dirvožemiuose, sutinkami jie ir rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose. Geriausiai auga normalaus drėgnumo priesmėliuose ir priemoliuose. Kaip pionierinė medžių rūšis greitai atželia kirtavietėse, aikštėse ir nenaudojamuose žemės ūkiui sklypuose.

Vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvožemiuose, kuriuose gerai vyksta aeracija ir gausu mineralinių medžiagų, tikslinga auginti europinį maumedį, kuris reiklus šviesai, auga labai sparčiai ir aplenkia visus medžius, išskyrus drebulę. Maumedžių mediena vertinga, būdama atspari drėgmei naudojama povandeniniams įrenginiams gaminti. Ankstyvą pavasarį besiskleidžiantys šviesiai žali ir vėlyvą rudenį ilgai išsilaikantys rausvai gelsvi spygliai pagyvina miško spalvas. Privataus miško savininkas turėtų įsiveisti nors nedidelę maumedžių giraitę.

Derlingesniame priesmėlio ir priemolio dirvožemyje sodinama paprastoji eglė, raudonasis ąžuolas, paprastoji ir hibridinė drebulės.

Paprastųjų eglių mediena plačiai naudojama popieriaus ir celiuliozės pramonėje, statybose. Nors jų mediena kaitrumo požiūriu yra menkesnės kokybės negu pušų ar beržų, be šios rūšies medžių negalėtume apželdinti daugelio nepakankamo apšvietimo želdaviečių kategorijų. Egles, kaip ūksminės rūšies medžius, galima sodinti mažose aikštelėse, išretėjusiuose medynuose prie miško sienos ir kitose daugiau ar mažiau užpavėsintose vietose, kur kiti medžiai neauga. Dirvožemio atžvilgiu jos reiklesnės už pušis, tačiau mažiau reiklios už maumedžius bei kėnius. Gerai auga derlinguose, pakankamai drėkinamuose, puriuose priemoliuose, priesmėliuose ir sunkiuose moliuose.

Nuotrauka Išretėjusiame pušyne įveisti eglių želdiniai

Raudonasis ąžuolas - svetimžemė, į mūsų miškus introdukuota medžių rūšis, sukėlusi nemažai diskusijų dėl jos veisimo tikslingumo. 1990 metais raudonųjų ąžuolų želdinius tyrėme aštuoniuose Lietuvos miškų ūkiuose ir trijuose miško pramonės ūkiuose Karaliaučiaus miškuose. Nustatėme, kad jauname amžiuje raudonasis ąžuolas auga labai greitai: 10-ies metų jis pagal vidutinį aukštį (6,2 m) prilygsta beržui, aplenkia eglę daugiau kaip 2 kartus, pušį - 51 proc., uosį - 24, liepą - 38, paprastąjį ąžuolą - 32 proc., o 50-60 m. amžiuje su juo susilygina. Girionių parke įveistuose želdiniuose 27 m. amžiaus raudonasis ąžuolas išaugino 235 m3/ha medienos tūrį ir pralenkė paprastąjį ąžuolą 37 proc. Raudonųjų ąžuolų medynai 80 m. amžiaus žibuoklinėse-kiškiakopūstinėse augavietėse pasiekia 596-631 m3/ha tūrį (5-10 proc. daugiau negu paprastųjų).

Raudonojo ąžuolo medienos techninės savybės ne blogesnės už paprastojo, pritaikymas panašus. Tai gražus medis su lygiažieviu kamienu ir rudenį paraudonuojančiais lapais. Labai tinkamas dekoratyviniam želdinimui miestuose, gyvenvietėse, parkuose. Dirvožemiui mažiau reiklus už paprastąjį ąžuolą. Auga žvyrynuose, nederlinguose smėlynuose, tačiau geriausiai auga derlinguose, puriuose, pakankamai drėkinamuose priesmėliuose. Išaugina gausų gilių derlių ir gerai želdosi natūraliai. Kaip greitai augantį kietąjį lapuotį, raudonąjį ąžuolą tikslinga veisti ir privačiuose miškuose kiškiakopūstinėje ir mėlyninėje-kiškiakopūstinėje augavietėse. Jis taip pat labai perspektyvus atkuriant mišką šakninės pinties židiniuose, brukniniuose-mėlyniniuose ir mėlyniniuose pušynuose.

Raudonasis ąžuolas vidutiniškai šviesinė rūšis, jauname amžiuje neblogai pakenčia paunksnę. Dažnai medynuose išlinksta stipresnės šviesos link, todėl raudonųjų ąžuolų stiebai būna kreivesni negu paprastųjų. Dėl šios priežasties raudonasis ąžuolas negali pakeisti paprastojo. Stiebų išlinkimą bei išsikreivinimą galima mažinti selekcinėmis priemonėmis: renkant giles nuo tiesiastiebių medžių ir šį ąžuolą mišrinant su liepomis.

Paprastoji drebulė privatiems miškams yra vertinga, nes greičiausiai (maždaug per 40 metų) iš visų medžių rūšių išaugina medieną. Be to, ji, skirtingai negu beržas, pakenčia užpavėsinimą, todėl kol neturime pakankamo kiekio hibridinės drebulės sodmenų, paprastąją drebulę galima sodinti mažesnėse aikštelėse ar netgi išretėjusiame medyne. Miške ji yra tipiška eglės palydovė.

Paprastoji ir hibridinė drebulės gerai auga derlinguose ir vidutinio derlingumo drėgnokuose dirvožemiuose, nepakenčia sausų smėlynų ir aukštapelkių. Nepageidaujama drebulės kaimynystė su paprastąja pušimi, nes ji savo lapuose maitina rūdinių šeimos grybą - ūgliasūkę svylarūdę, kuri iškreivina pušaičių ūglius ir liemenį.

Derlingame priemolio ar molio dirvožemyje veisiamas paprastasis ąžuolas, uosis, liepa, klevas.

Ąžuolas nuo seno lietuvių mylimas ir gerbiamas kaip šventas medis, išauginantis ir labai vertingą medieną. Ąžuolynų taip pat didelė ekologinė reikšmė: jie pasižymi geromis vandens reguliavimo, dirvos, laukų ir kitomis apsauginėmis savybėmis. Nors ąžuolo išauginimo trukmė ilgiausia iš visų medžių, miško savininko garbės reikalas įveisti nors nedidelį ąžuolyną ir palikti jį provaikaičiams.

Paprastasis ąžuolas yra vidutiniškai šviesinė rūšis ir visiškai nepakenčia pavėsio iš viršaus. Šoninė ūksmė jį veikia teigiamai, mažina šakojimąsi ir skatina augimą aukštyn. Tarp miškininkų paplitęs posakis - ąžuolas mėgsta augti su kailiniais, bet be kepurės. Rūgščių dirvožemių ar užsistovėjusio negilaus gruntinio arba paviršinio vandens nepakenčia. Todėl vokiečių miškininkai Karaliaučiaus pajūrio lygumos šlapiuose miškuose ąžuolus sodino ant įrengtų mikropakilimų.

Paprastasis uosis yra greitai augantis šviesinis medis, bet jauni uosiukai gerai pakenčia užtamsinimą ir po kitų medžių danga gali augti 25 ir daugiau metų. Tai dirvožemiui reikliausia medžių rūšis. Auga humusinguose, karbonatiniuose, glėjiškų priemolių drėgnuose dirvožemiuose. Kadangi turi stiprią ir tankią šaknų sistemą, uosiai yra labai atsparūs vėjams. Lietuvos miškuose uosynai masiškai džiūsta dėl atsiradusios naujos grybinės ligos. Uosių mediena vertinga, tačiau jos auginimo trukmė, kaip ir pušų, ilga. Šis medis, kaip atsparus vėjui, galėtų būti panaudotas priešvėjinėms juostoms sudaryti drėgnuose dirvožemiuose, kuriuose ąžuolai neauga.

Mažalapė liepa turi labai daug teigiamų savybių privatiems miškams. Liepos mediena minkšta, bekvapė, balta. Naudojama skaptavimui, tekinimui, fanerai bei namų apyvokos indams gaminti. Medingas medis, žiedai vaistingi. Iš 1 ha liepyno galima gauti 600-800 kg medaus. Plačiai naudojama dekoratyviniam želdinimui. Labai atspari vėjavartai. Lapų nuokritos ypač gerina dirvožemį. Liepų kirtimo apyvarta (61-70 m.) - viena iš trumpesnių, be to, jų nepažeidžia miško žvėrys.

Liepos yra tipiška ūksminė medžių rūšis, todėl gali augti net po tankia eglių bei kėnių danga. Paplitusios derlingesniuose dirvožemiuose, tačiau auga ir su pušimis, eglėmis bei kitais medžiais. Dėl didelio ūksmingumo liepos naudojamos antrajam ardui sudaryti ne tiktai šviesinių pušynų ir maumedžių medynuose, bet ir ąžuolynuose bei uosynuose. Ypač tinkamos kaip palydovinės rūšys ąžuolams, nes padeda jiems nusivalyti šakas ir gerina jų stiebų kokybę.

Paprastasis klevas, kaip ir ąžuolas, yra kietasis lapuotis, tačiau greičiau augantis medis. Plačiai auginamas sodybose, parkuose, kiek rečiau - miškuose. Mediena tvirta, naudojama muzikiniams instrumentams ir stalių dirbiniams. Klevų sula turi iki 4 proc. cukraus. Plinta derlinguose ir pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Jauni klevai neblogai pakenčia paunksnę ir išsilaiko medynų antrame arde.

Užpelkėjusiuose durpiniuose dirvožemiuose auga juodalksniai, plaukuotieji beržai, gluosniai. Juodalksnis yra vienintelis vertingas medis, galintis augti šlapiuose dirvožemiuose, kuriuose kiti mūsų pagrindiniai medžiai dėl drėgmės pertekliaus neauga. Juodalksnynai želdosi įvairaus gilumo, palyginti derlingose žemapelkėse ir pratekančių vandenų gausiai drėkinamuose žemumose bei upelių slėniuose. Auga ir sausesniuose priesmėlio, priemolio ir smėlio dirvožemiuose su negiliai esančiu gruntiniu vandeniu. Netinka augavietės su stovinčiu vandeniu. Juodalksniai nei jaunystėje, nei vyresniame amžiuje nepakenčia užtemdymo. Jauni juodalksniai auga sparčiai. Mūsų įveisti 4 m. amžiaus juodalksnių želdiniai žemapelkėje pasiekė 5,3 m aukštį. Įžymus smėlynų tyrėjas Marijonas Daujotas praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje juodalksnius sodino netgi Kuršių nerijos palvėje, kur gruntinis vanduo yra negiliai.

Plaukuotasis beržas ūksmingesnis ir auga, ypač jauname amžiuje, lėčiau už karpotąjį. Dažniausiai jie išauga neaukšti, kreivi medeliai aukštapelkėse, jų pakraščiuose bei šlapiuose medynuose. Miškuose pasitaiko savaiminių karpotojo ir plaukuotojo beržo hibridų, kurie auga sparčiau ir užaugina geros kokybės medieną. Plaukuotasis beržas gali būti naudojamas ir privačiuose miškuose, kaip priemaiša drėgnesnėms augavietėms apželdinti.

Gluosnių energetinėms plantacijoms veisti tinka miško aikštės arba žemės ūkiui naudotos dirvos su pakankamai derlingu dirvožemiu.

Algimantas GRADECKAS, Audrius GRADECKAS

Mano ūkis, 2014/03