Kai straipsniai apie medžioklę atsiduria interneto svetainėse, pasipila šūsnys komentarų ir dauguma jų neigiami. Medžiotojai išvadinami kraujo ištroškusiais žudikais, gyvosios gamtos naikintojais, degradavusiais žmonėmis, savo nevisavertiškumą dangstančiais troškimu žudyti. Spaudai netinkamų epitetų nėra kaip ir pacituoti... Tad kas yra toji medžioklė, kad dalis visuomenės ja taip piktinasi?

Atsakymas nelengvas. Medžioklė yra medžioklė... Beveik kiekvienas medžiotojas, paklaustas, kas jam yra medžioklė, teigia, kad tai jo gyvenimo būdas, bendravimas su bendraminčiais, gamtos pažinimas, laisvalaikio leidimas gamtoje, gyvūnų globa ir jų populiacijų reguliavimas, siekiant palaikyti pusiausvyrą tarp įvairių aplinkos komponentų.

Žinoma, medžiotojai yra visuomenės dalis, todėl ir tarp jų yra visokių žmonių. Tačiau nevertas medžiotojo vardo tas, kuris į miškus ir laukus su šautuvu eina tik mėsos gabalo parsinešti ar tetrokšta iš medžioklės parsitempti kuo didesnius ragus, iltis ar kitus trofėjus, arba tas, kuriam iš medžioklės parsinešti nereikia nieko, o tik norisi papyškinti būtinai į gyvus taikinius.

Tikras medžiotojas į medžioklės plotus eina, nesiekdamas vieno kurio tikslo, o eina medžioti. Svarbu viskas: medžioklės laukimas ir pasiruošimas jai, žvėrių buveinių žvalgymas, medžioklės plotų paruošimas medžioklei (žvėrių tykojimo bokštelių statymas, stovėjimo vietų paruošimas šaulių linijose ir t. t.), medžioklės būdo pasirinkimas, žvėrių laukimas šaulių linijoje varymo medžioklėse, tykojimas, sėlinimas ar priviliojimas įvairiais būdais. Pagaliau, žvėries nušovimas, žvėrienos apdorojimas ir netgi žvėrienos paruošimas maistui. Ir nereikia išaukštinti vienus medžioklės proceso etapus, o vengti kalbėti apie kitus. Iki šūvio medžiotojas susilieja su gamta: stebi miške ar laukuose vykstančius gamtos procesus. Prieš šūvį, pasirodžius žvėriui ar paukščiui, patiriamas gal tik medžiotojams suprantamas jaudulys (medicininis terminas „adrenalino gaminimasis" medžioklėje netinkamas). Po šūvio - jausmai kitokie. Tačiau, kai nukauti žvėrys, laikantis senų tradicijų, pagerbiami, atliekamos tam tikros procedūros, ir ta medžioklės proceso dalis neslegia medžiotojų širdžių. Na, o įvairių patiekalų gaminimas iš žvėrienos, jų valgymas draugų rate taip pat turi savas tradicijas ir nepasakysi, kad ši medžioklės proceso dalis yra nemaloni...

Medžioklės istorija

Žmogus medžiojo dar prieš tapdamas Homo sapiens. Viduramžiais medžioklė tapo aristokratų pramoga. Mažai reguliuojant medžioklę, tuo laikotarpiu buvo beatodairiškai naikinami medžiojamieji gyvūnai, o kai kurios rūšys išnaikintos visiškai. Daugiau kaip prieš šimtą metų medžioklės pobūdis ėmė keistis. Medžiotojai pradėjo puoselėti gamtą, gausinti medžiojamąją fauną. Iš medžiotojų pradėta reikalauti ne tik akies taiklumo, bet ir gamtos pažinimo žinių, kad suvoktų gamtoje vykstančius procesus ir protingai naudotųsi gamtos teikiamomis gėrybėmis.

Lietuvoje 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, pasikeitė ir medžioklės tvarka, jos teisinis reguliavimas. Pradėta puoselėti vakarietiškas medžioklės tradicijas, ypač po to, kai 1921 m. prof. Tado Ivanausko iniciatyva Kaune buvo sukurta Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija.

Ilgais sovietinės okupacijos metais, nors medžiojamosios faunos gausa, ypač kanopinių žvėrių, pasiekė įspūdingas aukštumas, susiformavo uždara medžioklės kultūra su visuomenę piktinusiomis išskirtinėmis nomenklatūrinių medžiotojų teisėmis bei eksportinėmis medžioklėmis, kuriose labai dažnai nebuvo paisoma nei medžioklės tradicijų, nei kultūros ar paprasčiausios medžiotojų etikos.

1990 m. atgavus nepriklausomybę, Lietuvos medžiotojai vėl grįžo prie vakarietiškų medžioklės tradicijų. Tapę medžiotojais Lietuvos piliečiai laisvu noru gali jungtis į medžiotojų organizacijas ar likti laisvi, vadinamieji neasocijuoti medžiotojai. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę trys medžiotojus ir medžiotojų pirmines organizacijas (klubus, būrelius) vienijančios asociacijos: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta" ir Sūduvos medžiotojų sąjunga. Manoma, kad Lietuvoje yra apie 30 tūkstančių medžiotojų. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) tinklapyje nurodoma, kad policijos registre yra 31 tūkstantis asmenų, turinčių leidimus medžiokliniams ginklams laikyti, tačiau medžiotojų sąvadui duomenis yra pateikę tik 28 tūkst. medžiotojų (nepateikus duomenų, medžioti neleidžiama). LMŽD vienija apie 80 proc. medžiotojų, Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta" ir Sūduvos medžiotojų sąjunga - apie 4,5 proc., o likusieji yra „laisvieji šauliai", nepriklausantys jokioms medžiotojų organizacijoms.

Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje medžiotojų procentas nuo visų šalies gyventojų nėra didelis: medžioja vienas iš 112 piliečių. Suomijoje vienas medžiotojas tenka 17 gyventojų, Norvegijoje - 24, Airijoje - 12, Švedijoje - 31, Danijoje - 33. Tačiau Rumunijoje medžioja vienas iš 361 piliečio, Belgijoje - iš 452, Lenkijoje - iš 363, Vokietijoje - iš 233. Absoliučiais skaičiais daugiausia medžiotojų yra Prancūzijoje - 1 mln. 331 tūkstantis. Žinoma, toks lyginimas sąlyginis, nes skirtingose šalyse labai skiriasi teritorijos plotas, gyventojų skaičius bei tankis.

Šiuo metu medžioklės procesą Lietuvoje reguliuoja Aplinkos ministerija. Vidaus reikalų ministerija nustato medžioklinių ginklų įsigijimo, laikymo ir naudojimo tvarką. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys medžioklės tvarką: Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas, Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės bei poįstatyminiai aktai (aplinkos ir vidaus reikalų ministrų įsakymai bei kt. aktai). Medžioklės įstatymo pagrindinis tikslas - nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu. Įstatymas nustato, kad medžiojamieji gyvūnai yra valstybės nuosavybė ir tik teisėtai sumedžioti tampa medžioklės plotų naudotojo nuosavybe.

Medžiotojų pareigos

Kad galėtų užsiimti savo mėgstama veikla, džiaugtis medžioklės malonumais, medžiotojai privalo vykdyti ir tam tikras pareigas. Pirmiausia, jie privalo gausinti ir globoti medžiojamąją fauną. Žinoma, medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gausėjimui palankias sąlygas sudaro ir medžioklę reglamentuojantys teisės aktai. Kita vertus, medžioklė buvo ribojama, reguliuojama jau ir XVI a. LDK I (1529 m.), II (1566 m.) ir III (1588 m.) statutuose, tačiau Lietuvos miškuose buvo išnaikinti stumbrai, taurai, tarpanai, meškos, bebrai, elniai. Taigi, vien teisės aktų nepakanka. Patys medžiotojų kolektyvai privalo savo iniciatyva vykdyti įvairias gyvūnų apsaugos priemones.

Pirmiausia reikia kiek įmanoma tiksliau suskaičiuoti žvėris savo medžioklės plotuose ir teisingai nustatyti sumedžiojimo limitus netgi ir tiems žvėrims, kurių medžioklės apimčių nereguliuoja valstybė. Būtina sunkiomis giliasniegėmis žiemomis žvėris papildomai šerti, neleisti jų naikinti brakonieriams, mažinti plėšriųjų žvėrių skaičių. Ir tik medžiotojų dėka, taikant visas šias priemones, po Antrojo pasaulinio karo atkurtos bebaigę išnykti briedžių, tauriųjų elnių populiacijos. Suklestėjo stirnų populiacijos, nepaprastai daug prisiveisė sėkmingai reaklimatizuotų bebrų, o šernų priveista net per daug. Per gausios ir lapių bei miškinių ir akmeninių kiaunių populiacijos. O ondatrų, mangutų (usūrinių šunų), kanadinių audinių bei dėmėtųjų elnių aklimatizacija mūsų faunai atnešė didelę žalą. Šiuo metu iš Vakarų Europos pas mus jau braunasi dar vienos invazinės rūšies plėšrūnai - meškėnai.

Tačiau vienapusiškai tik gausinti medžiojamąją fauną taip pat negalima. Ultraradikalieji gamtos globėjai teigia, kad visiškai reikia uždrausti medžioklę, o laukinių gyvūnų populiacijų gausa susireguliuos savaime dėl vienų ar kitų gyvūnų tarpusavio santykių. Pagrindine kitų gyvūnų gausos reguliavimo rūšimi jie laiko vilką. Tačiau žmonijos veikla yra jau per toli nužengusi, kad laukinių gyvūnų gausa galėtų reguliuotis savaime. Vilkai, beje, kad ir kaip būtų keista, daugiau linkę mažinti kaimo gyventojų galvijų ir net šunų gausą, nors miškuose gyvena daugybė elninių žvėrių, šernų, bebrų, mangutų. Tad miškuose būtina palaikyti žvėrių pusiausvyrą. Gyvūnų globėjai kažkodėl neįvertina, kokią žalą miško jaunuolynams daro elniniai žvėrys ir bebrai. Be to, elniniai žvėrys, šernai, bebrai, taip pat vilkai daug žalos padaro augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams.

Medžiotojai taip pat privalo žemės ir miško savininkams atlyginti kanopinių žvėrių ir bebrų daromą žalą. Vilkų žalą apsiima atlyginti valstybė, nes šių plėšrūnų medžioklė labai ribojama. Neturėtų vien medžiotojai atlyginti ir elnių bei briedžių daromą žalą, nes Aplinkos ministerija aktyviai kišasi į šių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymą, mažindama sumedžioti skirtų žvėrių skaičių, kurį nustato rajonų Medžiojamųjų žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos.

Žemių ir miškų savininkai, siekdami sumažinti laukinių gyvūnų daromą žalą, galėtų daugiau taikyti prevencines priemones (repelentus, tvoras, individualias medelių apsaugas ir kt.). Bent dalį šių išlaidų savivaldybės galėtų kompensuoti iš tų lėšų, kurias surenka iš medžiotojų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

Be visų pareigų ir teisių, apibrėžtų teisiniais aktais, medžiotojai turėtų daugiau bendrauti su ūkininkais ir miškų savininkais, taip pat visai visuomenei aiškinti apie savo veiklą. Kol kas ilgai netaisytas ir toli gražu nepakankamai pataisytas Medžioklės įstatymas palankesnis medžiotojams, tačiau tuose medžioklės plotuose, kur medžiotojų klubų ar būrelių nariai glaudžiai bendradarbiauja su žemdirbiais ir miškų savininkais, problemų dėl žvėrių daromos žalos atlyginimo bei žemdirbių teisės medžioti tuose plotuose, kur yra jų žemės ar miško valdos, nekyla.

Stengdamiesi užpildyti sovietmečiu atsiradusią spragą, medžiotojai jau toli pažengė bendraudami su visuomene, medžioklės kultūros kėlimo srityje. Įvairios medžiotojų šventės persikėlė į miestų aikštes ir jų metu bendraujant su gyventojais akivaizdu, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis, kaip ir senas tradicijas turinčiose Vakarų Europos šalyse, medžiotojų veiklai pritaria. O aršių medžioklės priešų, nekultūringų internetinių komentatorių, šmeižiančių medžiotojus, yra tik saujelė...

Vytautas RIBIKAUSKAS

Mano ūkis, 2014/02