Upynos ūkininko Jono Živatkausko karvių banda šiemet gerino produktyvumo rekordus - vidutinis primilžis iš karvės padidėjo iki 8 000 tonų per metus. Ūkio savininkas neabejoja, kad gerą primilžį lemia visavertis pašarų racionas, modernios šėrimo technologijos ir pažangi technika.

Mišrus Živatkauskų ūkis nemenkas - 360 galvijų, iš jų 210 - melžiamos karvės, beveik 500 ha dirbamos žemės. Puikių rezultatų pasiekti padeda ne tik didžiulės investicijos į ūkį, bet ir šauni, darbšti darbuotojų komanda.

Pasak Jono, dabar ūkis optimalus, tačiau jis neatmeta galimybės plėstis. „Juk mums, lietuviams, niekada negana", - juokiasi Žemaitijos ūkininkas. Galvoti apie plėtrą jį skatina tvirta ūkio materialinė bazė, o ir pieno supirkimo kaina šiuo metu gera.

Į kaimą sugrįžo paragavęs valdiškos duonos

Kiek Jonas save prisimena, jo svajonė visada buvo turėti traktorių. Būdamas 7-8 klasėje jis lėkdavo dviračiu 5 kilometrus, kad galėtų tėvo traktorių pavairuoti. Vis dėlto visą gyvenimą kaime nugyvenę Jono tėvai, kilę iš Užvenčio (Kelmės r.),  įkalbėjo sūnų nelikti kaime - linkėjo lengvesnio gyvenimo mieste.

„Tėvai man sakė „važiuok kur nori, tik ūkyje nevark". Tais laikais dirbti kaime tikrai buvo didelis vargas, tai ne dabar", - Jonas gerai supranta tėvų rūpestį ir dabar džiaugiasi, kad šviesios atminties tėvas dar spėjo pamatyti, kaip dirbama laisvos Lietuvos kaime.

Taigi bandė Jonas laimės ieškoti mieste, Šiaulių autobusų parke dirbo beveik 10 metų. Nebuvo blogai, vis dėlto prigimties nepakeisi - jam trūko gryno oro, norėjosi kitokių gyvenimo sąlygų, tad pagyvenęs iš valdiškos duonos mieste, jis su šeima grįžo į kaimą.

Žmonos Irenos gimtojoje Upynoje dar 1994 m. jiedu buvo nusipirkę namelį. Kol  Jonas dirbo Šiauliuose, Irena su vaikais daug laiko jau leisdavo čia, Upynoje. Laikė vieną karvę savo reikmėms, kad šiek tiek prisidurtų prie atlyginimo.  Kai Jonas po dvejų metų galutinai atsisakė valdiško darbo, čia ir pradėjo šeima kurti savo ūkį.

Kaip ir dauguma to meto žemdirbių, Živatkauskai ūkį kūrė ir plėtė pamažu. Kai vienos karvės pieno viskam nebeužteko, įsigijo, antrą, trečią... „Atėjus rudeniui žiūrime, kad jau reikia tvarto ieškoti, nes nėra, kur karvių žiemą laikyti", - abu prisimena pieno ūkio pradžią.

Spartesnė plėtra prasidėjo kartu su Europos parama. Živatkauskai ja naudojosi tiek, kiek tik galėjo. „Kai tik pajutome paramos naudą ir pagavome sėkmę, tai ir stengėmės išnaudoti visas galimybes", - džiaugiasi ES parama ūkininkas. Jis naudojosi parama pieno ir nitratų direktyvoms įgyvendinti, taip pat konsultavimo paslaugomis.

Jonas neslepia ketinantis toliau plėsti ūkį, juk sąlygos tam yra. „Mes, žemaičiai, užsispyrę", - juokiasi ūkininkas. Plėstis gundo ir rekordinės pieno supirkimo kainos: lapkritį „Žemaitijos pienas" jam mokėjo gerą kainą.

Naudoja modernią pašarų ruošimo techniką

Pašarų gyvuliams Živatkauskai pakankamai užsiaugina patys. Sėja kvietrugius, miežius, kukurūzus, kviečius, prieš kelerius metus pradėjo sėti žieminius ir vasarinius rapsus. Žieminiai praėjusį sezoną puikiai užderėjo - vidutiniškai 4 t/ha jau švarių rapsų. Juos, kaip ir dalį kviečių, ūkininkai parduoda, kad atsipirktų trąšos.

Visus raciono pašarus J. Živatkauskas ruošia pats ir karvėms išdalija su maišytuvu-dalytuvu Siloking Taarup. Modernią pašarų ruošimo techniką ūkyje jis naudoja daugiau kaip 10 metų. „Šį pašarų maišytuvą-dalytuvą naudoju 4 metus - jis visiškai pasiteisino. Su juo ir žmogui patogiau dirbti, ir gyvuliui geriau. Todėl net neskaičiuoju, kada man viskas atsipirks - juk dirbantis žmogus ir gyvulys yra svarbiausi ūkyje", - sako ūkininkas.

Turima technika leidžia gyvulius šerti tris kartus per dieną. Todėl, pasak Jono, karvutės patenkintos, nelieka nuskriaustų, nes prie skaniausių kąsnių spėja visos, už tai pieno daugiau duoda. Pašarų maišytuvą-dalytuvą jis įsigijo įsiklausęs į konsultantų patarimus, kad reikia didinti karvių produktyvumą, ne tik jų skaičių išlaikyti. O tam jau nepakanka gyvulius šerti tik šienu.

Živatkauskai taip pat nusipirko žolių ir kukurūzų smulkintuvą, mat tinkamai susmulkintą silosą gerai sumaišyti su kitais pašarais bei išdalyti gyvuliams su pašarų dalytuvu kur kas lengviau.

Šiemet pirmą kartą žolę ir kukurūzus Jonas pradėjo dėti į tranšėjas. Anksčiau gamindavo siloso ritinius, bet vien plėvelei ir tinklui išleisdavo apie 70 tūkst. litų. Šioms išlaidoms sumažinti ir nutarė pašarus silosuoti tranšėjose. Vieną tranšėją atnaujino, o kitos buvo likusios nuo bendrovės, kuriai anksčiau priklausė, laikų, tad joms didesnių investicijų nereikėjo.

Karvių į ganyklą nebegina

Dabar karvių produktyvumu gali tik didžiuotis - iš vienos karvės primelžia vidutiniškai 25 l/parą, beveik 8 tūkst. kg per metus. Pagerinus pašarų racioną, karvių produktyvumas per metus pakilo beveik 2 tūkst. kg. „Kažkada 25 l pieno per dieną iš karvės atrodė kaip stebuklas, nes ir tą karvę, kuri 18 litrų duodavo, reikėdavo žiūrėti kaip kiaušinį. O dabar toks produktyvumas yra natūralus dalykas", - kalba ūkio šeimininkas, pridurdamas, kad ūkyje karvių produktyvumas yra kontroliuojamas.

Kai kas sako, kad iš karvės melžiant 8 tūkst. kg pieno per metus, prasideda aukštoji šėrimo matematika. Jonas tikina, kad taip sudėtinga nėra, jeigu nuoširdžiai rūpiniesi gyvuliu ir atiduodi jam viską, kas priklauso. Aukšto produktyvumo karvėms jau nebeužtenka vien gerų pašarų, reikia ir mikroelementų, ir visų biologiškai aktyvių medžiagų.

Irena priduria, kad tokiam produktyvumo šuoliui įtakos turėjo ir tai, kad pirmą kartą nebevarė karvių į ganyklą. Anksčiau ganyklinio laikotarpio pradžioje karvių produktyvumas labai sumažėdavo. Živatkauskų bandos karvės melžiamos melžimo aikštelėje.

Ūkio šeimininkai neslepia, kad sparčiai didėjantis produktyvumas atsiliepia karvių sveikatingumui, vis dėlto gyvulių išbrokuojama nedaug. „Šiemet esame išbrokavę tik 4 ar 5 karves, kurios minimaliai pieno duodavo", - paaiškina J. Živatkauskas. Išbrokuotas karves tuoj pat pakeičia pamaina - pakaitai auginamos visos ūkyje atvestos telyčios, tik veršeliai parduodami.

Karvės sėklinamos holšteinų sperma. Ūkininkai laiko ir holšteinizuotų pieninės grupės simentalų, anot Irenos, tai stiprios, gražios karvės. Pernai bandą papildė 40 šios veislės galvijų.

Užaugus vaikams, ūkio priežiūros darbų visiškai nesikrato ir I. Živatkauskienė. Ji daugiausia rūpinasi gyvuliais - analizuoja kompiuterio pateiktus duomenis, taip pat prižiūri veršelius ir imasi visų kitų būtinų darbų. Šiuo metu jai daugiausia rūpesčių kelia veršelių sveikatingumas, kuriems reikia naujo tvarto, norėtų jiems įrengti ir automatinę girdymo sistemą. „Manau, senoje drėgnoje veršidėje jiems yra netinkamas klimatas. Bet iki šiol viskas būdavo daroma tik dėl karvių, o veršeliai buvo kaip ir likimo valiai palikti. Galvoju, kad reikia jiems kito tvarto", - sako ūkininkė.

Giria ir kaimynus, ir darbuotojus

Ūkyje, neskaičiuojant paties šeimininko, dirba 13 žmonių, tarp jų - ir šeimos nariai. „Man labai pavyko, kad turiu tokią gerą ir patikimą komandą. Ji taip pat didele dalimi lemia ūkio sėkmę, - giria savo darbuotojus ūkio šeimininkas. - Jeigu leisi žmogui uždirbti, tai jis ir dirbs. Pas mus net iš užsienio kai kurie grįžo dirbti."

Živatkauskų ūkyje daugiausia dirba vietos gyventojai, keli važinėja iš tolimesnių kaimų. Santykiai tarp darbdavio ir ūkio darbininkų susiklostę itin šilti ne tik dėl mokamų solidžių atlyginimų, bet ir dėl paprasto žmogiškumo - iš Jono ir Irenos veidų retai dingsta šypsena. O jei kuris nors darbuotojas pritrūksta pinigų automobiliui ar kitoms reikmėms, darbdavys visada paskolina. Jono teigiama įtaka tokia stipri, kad net nuo rūkymo baigia visus atpratinti.

Puikūs, broliški santykiai Joną sieją ir su artimiausiais kaimynais - ūkininkais Arūnu Usiu, Alvydu Skiočiu, Albinu Želviu, Andriumi Norkūnu ir Upynos seniūnu Donatu Želviu. Kai kurie iš jų kooperavosi dėl laukų melioracijos.

„Dirbame draugiškai, vieni kitiems nepavydime, nekonkuruojame, tik gero linkime. Vieni be kitų mes būtume niekas. Esu jiems labai dėkingas už tokią kaimynystę", - džiaugiasi savo bičiuliais Jonas.

Atrodo, tik gyvenk ir džiaukis: puiki šeima, išpuoselėtas ir rentabilus ūkis, geri kaimynai, draugai. Vis dėlto vienas dalykas visada verčia jausti nerimą - nestabilumas tiek grūdų, tiek pieno ūkyje.

Tai sunkiausia ir kartais varo į neviltį. Bet Jonas ir Irena išmoko nuolat būti budrūs - jeigu ima paskolą, tai skaičiuoja, ar galės ją išmokėti gavę minimalią kainą už pieną, o ne maksimalią. „Išlaidas skaičiuojame taip:  pirmoje mokėjimų eilėje - bankas ir atlyginimai darbuotojams, tada atsiskaitome su tiekėjais ir tik tuomet tenkiname savus poreikius, aišku, jei yra iš ko", - pasakoja apie savo kasdienius rūpesčius J. Živatkauskas.

Be banko paramos, nuolat investuojant į žemės ūkio techniką, Jonas sunkiai įsivaizduoja ūkio modernizavimą. Jau prieš kelerius metus ūkininkas buvo suskaičiavęs, kad vienam bankui palūkanų sumokėjo per 100 tūkst. litų. Bet vis tiek džiaugiasi, kad bankas su juo elgiasi kaip su patikimu klientu, todėl toks bendradarbiavimas yra naudingas.

Šeimos aistra - sportas

Jonas su Irena laimingi ne tik sukūrę tokį ūkį, bet, svarbiausia, užauginę tris šaunius vaikus. Vyriausias Živatkauskų sūnus Arminas - 27 metų, baigė inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, domisi technika ir išrenka ją tėvų ūkiui, nes žino, kokios techninės savybės yra svarbiausios. 23-ejų Mantas, taip pat baigęs inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, irgi dirba ūkyje, o 19-metė Greta studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete.

Šeimos aistra - sportas, jie nuolat dalyvauja šeimų varžybose. Jonas didžiuodamasis pareiškia, kad jų šeima labai sportiška - trys krepšininkai ir dvi tinklininkės. Irena - buvusi lengvaatletė, su dukra pastaraisiais metais labai pamėgusi tinklinį. Jonas nuo mažens žaidžia krepšinį ir sako, kad gyvenimas galėjo visai kitu keliu pasukti, jeigu ne jo treneris ir mokytojas Z. Cvikas, mokęs ne tik krepšinio paslapčių, bet ir drausmės.

„Nesigėdiju pasakyti, kad esu baigęs tik vidurinę mokyklą. Bet man buvo įskiepyta -darbas, darbas, darbas. Ir drausmė. Žaidžiau krepšinį, turėjau užsiėmimą, tad man nereikėjo nei rūkyti, nei alkoholio vartoti. Todėl dar ir dabar žaidžiu krepšinį su sūnumis", - apie savo didžiausią pomėgį pasakoja Jonas.

Šeima nesiskundžia nei miego, nei poilsio stoka apskritai. Turėdami tokią darbuotojų komandą, jie gali išvažiuoti atostogų ir dviese su žmona, ir visa šeima. „Tikrai negaliu skųstis, kad toliau ūkio nieko nematome", - tikina Žemaitijos ūkininkas.

Savo rankomis sukurtas modernus ūkis, darni šeima, gerumo dalijimas kitiems - didesnę gyvenimo pilnatvę būtų sunku ir sugalvoti.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2013/12