Nors per Slovakiją driekiasi Karpatų kalnai, šioje šalyje vietos yra ir ūkininkavimui. Kitaip nei senojoje Europoje, šiandieniniam Slovakijos žemės ūkiui, išgyvenusiam posovietinėms šalims būdingas transformacijas, prieš du dešimtmečius teko kurtis iš naujo.

Žlugus socialistiniam blokui, o Slovakijai atsiskyrus nuo Čekijos ir pasiskelbus nepriklausoma respublika, pradėta ardyti kelis dešimtmečius gyvavusius kolektyvinius ūkius, žemę nuspręsta grąžinti tikriesiems savininkams, o laisvus valstybei priklausančius plotus  - privatizuoti.

Žvelgdami į beveik dvidešimties metų senumo istoriją, vyresnės kartos slovakų ūkininkai, kuriems teko lieti prakaitą kolūkiuose, pasakoja, kad prasidėjus privatizacijai ardyti kolūkius buvo gaila, nes tuos ūkius kurdami įdėjo nemažai širdies. O ir ardyti ne visais atvejais buvo prasmės.

Bendro ūkio negriovė

Prieštaringos mintys dėl ūkio ateities prieš du dešimtmečius sukosi ir Vesele kaimo vaisių augintojų galvose. Vienas iš dabartinio žemės ūkio kooperatyvo „Plantex" bendrasavininkių Marijanas Varga (Marián Varga) prisimena, kaip su draugu pagalvojo, jog nereikia griauti, to kas yra, būtina tęsti darbą panaudojant sukurtą infrastruktūrą, derlingą žemę, savo patirtį ir žinias. Abu sukirto rankomis, kad privalo žemę privatizuoti ir dirbti toliau. Septintą dešimtį skaičiuojantis ūkininkas nors ir su užsidegimu pasakoja apie kolūkio virsmą kooperatyvo, visgi prisimena, kad ne viskas vyko sklandžiai: iš pradžių teturėjo vieną traktorių ir vieną purkštuvą. Visą kitą, ką yra užgyvenę, teko kurti savo rankomis. O to užgyvento turto tikrai nemažai.

Šiandien „Plantex" užsiima ne tik vaisių - obuolių, persikų, slyvų - auginimu, bet ir sodinukų veisimu bei vaismedžių prekyba. Didžiausio šalyje sodininkystės ūkio produkcija pripažįstama daugelyje Europos Sąjungos šalių, eksportuojama į Maroką bei Azerbaidžaną. Sezoniniais darbuotojais į ūkį dirbti atvyksta ne tik aplinkui gyvenantys slovakai. Kiekvieną rudenį derliui nuimti įmonei prireikia maždaug 200 sezoninių darbuotojų, todėl padirbėti kviečiami ukrainiečiai, kroatai, vengrai, serbai.

Nors sukūrę kooperatyvą „Plantex" ūkininkai kantriu ir sunkiu darbu pasiekė nemažai, vieno dalyko pasiekti jiems nepavyko - nesugebėjo išlaikyti ūkio dviejų savininkų rankose. Prieš kelerius metus 50 proc. kooperatyvo akcijų nupirko belgų verslininkai. Jie slovakams padėjo investuoti į ūkį ir juos plėsti: pastatė sandėlius produkcijai laikyti. Tačiau, anot M. Vargos, užsieniečiai priimant verslo sprendimus beveik nesikiša ir nenurodinėja, kaip ūkį valdyti. Tiesa, ir pats M. Varga dabar versle dalyvauja tik iš dalies. Daugiausiai jis užsiima Slovakijos vaisių augintojų asociacijos, kuriai ir vadovauja, reikalais. „Ūkis jau stovi ant kojų, darbuotojai kompetentingi, todėl aš galiu šiek tiek atsiraukti. Dabar mūsų kooperatyvo, kaip ir kitų vaisių augintojų interesams, atstovauju bendraudamas su valdžia," - teigia jis.

Apsirūpina patys

Visai šalia įsikūrusio kito kooperatyvo „Vesele" bendrasavininkiai Pavelas Havlikas (Pavel Havlík)  ir Pavelas Bebsas (Pavel Bebsy) pasakoja, kad jų kooperatyvo pradžia primena „Plantex". Skirtumas tik tas, kad jie neribojo narių skaičiaus: dabar kooperatyve yra 115 narių.

Daugiausiai mėsinius galvijus ir kiaules auginantys ūkininkai sako, kad dirbdami kooperuotai jie laimi daugiau, nei kad dirbtų privačiai po vieną. Visų pirma dėl to, kad turėdami 1800 ha žemės, jie viską pasigamina patys. Augina ne tik 3700 kiaulių, 1100 jaučių ir 390 pieninių karvių, bet ir patys užsiaugina jiems pašarų. Negana to, 50 proc. užauginamų grūdų ir kitų augalų parduoda „Heineken" alaus gamintojams, taip pat vietinei cukraus gamybos įmonei „Povazsky" ir smulkesniems gamintojams. Ūkininkai pasistatė 1 MW biodujų jėgainę, kuri pagamina ūkiui reikiamą šilumą. Nors jėgainė kainavo 3,5 mln. eurų, ji pastatyta be Europos Sąjungos paramos.

Neužtenka investicijoms

Bendravardžiai ūkininkai neslepia, kad būnant kooperatyve lengviau teikti paraiškas europinei paramai gauti: ja ūkininkai naudojasi gyvulių laikymo patalpoms atnaujinti.

P. Havlikas ir P. Bebsas - taupūs ir kantrūs. Jų valdomas ūkis pamažu plečiasi, mat visas uždirbamas pelnas vėl investuojamas į kooperatyvą. Tačiau ūkininkai truputį nerimauja, nes, anot jų, ūkininkauti vis sunkiau. Slovakijoje, kaip ir visoje Europoje, ūkis tampa labai industrializuotas, todėl reikalingos didžiulės investicijos. Pasak P. Havliko, europinė parama padeda, tačiau ji ne visagalė: ūkiai vis tiek smarkiai menksta. Pavyzdžiui, 1999 m. Slovakijoje per metus buvo užauginama 2,8 mln. kiaulių, o  2013 m. - tik apie 0,5 mln. P. Bebsas pritaria P. Havlikui: „Iš kur tas pelnas bus, kai supirkimo kainos tokios žemos: už kilogramą jautienos mes gauname maždaug po 1,9 euro (6,56 Lt), kai pernai ši kaina siekė 2,5 euro (8,63 Lt). Aišku, didžiąją dalį pelno susišluoja prekybininkai: prekybos centruose jautienos kilogramas kainuoja apie 3,5 euro (12,08 Lt)".

Įžvelgia nelygybę

Kooperatyvui „Kočín" vadovaujantis Jozefas Puvakas (Jozef  Puvak) įžvelgia kitų problemų. Anot jo, Europos Sąjunga sudaro nevienodas sąlygas įvairių šalių narių ūkininkų veiklai. „Tiesioginės išmokos yra nevienodos, tarp šalių narių jų skirtumai matuojami ne procentais, o kartais. Senosios ir turtingos Bendrijos narės gauna daugiau, o naujosios - grašius. Tai kaip mums konkuruoti? Reikia atsižvelgti ir į tai, kad pačių naujųjų šalių narių galimybės remti savo ūkininkus yra mažesnės", - piktinosi ūkininkas. Slovakijos subsidijos ūkininkams daug mažesnės negu čia pat, tik kitapus sienos, esančioje Austrijoje, todėl apie konkurenciją negali būti nė kalbos.

Slovakijos ūkininkai 2007-2013 m. vidutiniškai už hektarą gauna maždaug po 200 eurų (691 Lt). Ateinančioje finansinėje perspektyvoje ši suma turėtų padidėti 1 euru (iki 694 Lt/ha). Tačiau tai kur kas mažiau tiek už dabartinį, tiek už 2020 m. Europos Sąjungos vidurkį, sieksiantį 260 EUR/ha (897,73 Lt/ha).  Ūkininkams šis klausimas labai skaudus, mat vidutiniškai  Slovakijoje tiesioginės išmokos sudaro apie 50 proc. visų ūkininkų gaunamų pajamų. Visos ES vidurkis - 29 proc.

Per 1400 ha valdantis kooperatyvas „PVOD Kočín" labiausiai žinomas dėl pieno produkcijos.  18-20 t pieno per dieną pagaminantis ūkis visą produkciją eksportuoja į Italiją, Neapolį. „Šiemet pieno supirkimo kainos šiek tiek pakilusios, tačiau mums vis dar labiau apsimoka eksportuoti  produkciją. Pieną vėsiname iki 2-3 laipsnių, ir automobiliais gabename į Italiją. Įsivaizduokite, jiems mūsų pienas toks pigus, kad netgi transportavimo išlaidos atsiperka", - pasakoja J. Puvakas. Anot jo, dėl mažų pieno supirkimo kainų ir, palyginti su kaimyninėmis šalimis, nedidelės Europos Sąjungos paramos, ūkininkai pamažu nuleidžia rankas. Anot jo, geriausiai Slovakijos žemės ūkio situaciją atspindi „PVOD Kočin" kooperatyvas: jame yra 140 narių, tačiau iš jų tik 40 aktyviai darbuojasi.

Ekologinio ūkininkavimo ateitis

Kiek optimistiškiau į žemės ūkį žvelgia ekologinio ūkio „Ekotrend Myjava" savininkas Dušanas Janovičekas (Dušan Janovíček).  Kelerius metus Vokietijoje mokęsis ekologinio ūkininkavimo, jau gerokai po nepriklausomybės sugrįžęs į Slovakiją, verslininkas 2001 m. sukūrė kompaniją, kuri 156 ha plote augina vaistinius augalus ir grūdus, o dar 19 ha - obuolius. Visas ekologiškai užaugintas gėrybes įmonė paverčia su „Biomila" prekės ženklu parduodamais džiovintais obuoliais, arbatomis, duona, ir netgi makaronais. Ir tai ne viskas, ūkininkas paslaptingai užsimena artimiausiu metu į rinką išleisiantis naują produktą.

D. Janovičekas džiaugiasi, kad jo kampanija - pirmoji ir iki šiol didžiausia ekologiško maisto produkcijos gamintoja Slovakijoje. Anot jo, slovakai ekologiškų produktų valgo dar palyginti mažai - ekologiška produkcija sudaro vos 0,3 proc. visos maisto rinkos. Prie ekologiškos produkcijos populiarinimo nelabai prisideda prekybininkai.

„Kai pradėjome veiklą, buvo labai sunku. Ateidavome į prekybos centrus pasiūlyti savo produkcijos, o šie atsakydavo: mes atskirų produktų neparduodame. Kai išsiplėsite tiek, kad įvairia produkcija galėtumėte užpildyti visą stendą, tuomet ir ateikite. Mes to pasiekėme: 2005 m. mūsų produkcija pradėta prekiauti prekybos centruose", - pasakoja verslininkas.

Jis neatmeta, kad slovakų pasirinkimui perkant maistą nemažai įtakos turi kaina. Ekologiška arbata yra maždaug 10-20 proc. brangesnė. Tačiau makaronų kainos gali skirtis net iki 3 kartų. Pavyzdžiui, kieto grūdo ekologiški makaronai Slovakijos prekybos centre kainuoja apie 1,5 euro (5,18 Lt), o įprasti, baltų kvietinių miltų - 0,5-0,7 euro (1,73-2,42 Lt).

D. Janovičekas optimistiškai žvelgia į ekologiškų produktų rinkos augimą. Pasak jo, jau dabar pastebima, kad per metus rinka paauga 10-15 proc. Žinoma, ekologiškų produktų rinkai tiesioginės įtakos turės Slovakijos ekonomikos augimas, tačiau verslininkas įsitikinęs, kad ypač jauni žmonės ima suprasti, kaip svarbu yra sveikai ir gerai maitintis, todėl potencialo ekologiškiems produktams tikrai yra. Visgi kol kas vien vidaus rinka įmonė neapsiriboja: eksportuoja produkciją į Čekiją, Bulgariją, Austriją. Neseniai bendrovė pradėjo gaminti makaronus užpilamoms „Nestle" sriuboms. Dirbama su „Nestle" padaliniu Čekijoje, kuriam per metus pagaminama apie 20 t makaronų, tačiau D. Janovičekas neatmeta galimybių plėsti eksportą.

Būtent makaronai ir yra pagrindinė „Biomilos" produkcija. Nedidelis fabrikėlis, kuriame dirba tik 8 žmonės, per valandą pagamina po 150 kg, per mėnesį - 10 t ekologiškų makaronų.

Gaivina regioną

Optimistiškai į žemės ūkį žiūri ir kito ekologiško ūkio vienas bendrasavininkių Vojtechas Tlčikas (Vojtech Tĺčik). Po nepriklausomybės su šeima atsiėmę beveik 400 ha žemės, jie bandė ūkininkauti, tačiau nesisekė. Todėl 2002-asiais su dviem kitais akcininkais, kurie yra V. Tlčiko  giminės, laukus pavertė ganyklomis (apie 300 ha). Juose dabar laiko 100 Šarolė, Simentalų, Hailendų ir kitokių veislių galvijų ir 10 arklių. Negana to, nusprendė užsiimti ir kaimo turizmu, taigi įkūrė pensioną. Dabar ūkininkai savo verslą yra išplėtę tiek, kad vasarą organizuoja vaikams stovyklas, taip pat apmoko jaunus pradedančius ūkininkus.

Aštuntą dešimtį baigiantis skaičiuoti ūkininkas neslepia, kad pradėjus dėlioti didelius ekologiško ūkio planus, daugelis aplinkinių žvelgė skeptiškai: „Kas gi čia dirbs, tokiame neturistiniame rajone, toli sostinės?"

„Mes į tai pažvelgėme kitaip. Įkūrėme mokyklą, kurioje ruošiame turizmo srities specialistus: pradedant administratoriais, baigiant jojimo treneriais", - sako V. Tlčikas. Jis teigia, kad įkūrus ūkį, kartu atsigavo ir regionas: kaimo turizmas išaugo nuo 28 iki 33 proc., nedarbas sumažėjo nuo 14 iki 4 procentų.

Europos Komisija giria

Nors Slovakijos ūkininkai nėra visiškai patenkinti šiandienine situacija, Europos Komisija džiaugiasi Slovakijos ūkininkų ryžtu dirbti žemę ir plėsti ūkius. „Slovakijos ūkininkai Europoje išsiskiria savitu organizuotumu, bendruomeniškumu. Sunku rasti šalių, ypač kalbant apie posovietines valstybes, kuriose ūkininkai vienytųsi. Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje dominuoja smulkūs ūkiai. O Slovakijoje ūkininkai vienijasi ir dirba kartu", - sako Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros direktorato atstovas Rodžeris Vaitas (Roger Waite).

Jis sutinka su Slovakijos ūkininkų nuogąstavimais, kad Europa neišpildė pažado padidinti tiesiogines išmokas iki Europos Sąjungos vidurkio. Anot R. Vaito, tai yra labai sudėtingas politinis sprendimas, kuris priklauso ne nuo Briuselio, o nuo visų ES valstybių pritarimo. Nepaisant mažesnių nei tikėtasi tiesioginių išmokų, Slovakijos žemės ūkis turi kitų būdų pritraukti europinių lėšų: per paramos fondus, taip pat atviroje rinkoje yra galimybių ieškoti tarptautinių investuotojų. „Patys ūkininkai neslepia, kad iki narystės Europos Sąjungoje jie po laukus važinėdavo kur kas senesniais traktoriais, ūkiai nebuvo tokie modernūs", - pastebi EK atstovas. Pasak jo, nors ūkininkai ir pasiskundžia, Europa Slovakijos žemės ūkį vertina pozityviai: dedant pastangų pritraukti investicijas ir  racionaliai valdant lėšas, Slovakijos ūkiai pamažu artėja prie Vakarų šalių ūkių lygio.

Aistė ALMANAITĖ

Mano ūkis, 2013/12