Sodininkai vis labiau speičiami į kampą kaskart griežtėjančių reikalavimų vaismedžių apsaugai, o siaurėjantis leidžiamų cheminių produktų spektras dažną priverčia griebtis už galvos. Bet nuo vienos iš pagrindinių obelų ligų - rauplių - yra šansų apsisaugoti.

Šiek tiek ironiškas nukrypimas - praėjusį kartą straipsnyje „Sodo augalų apsaugos nuo kenkėjų iššūkiai" („Mano ūkis" Nr. 10) bandžiau apžvelgti sodo augalų apsaugos nuo kenkėjų aktualijas. Rodos, sode beliks tik iššūkiai, t. y. kenkėjai. Kol straipsnis pasiekė skaitytoją, informacija spėjo pasikeisti, nes sodo augalų apsaugai nuo erkių nebeliko akaricidų, mat insekticidas-akaricidas Vertimec 018 EC perregistruotas tik šiltnamio augalams. Beliko nemarusis kontaktinio ir vidinio veikimo insekticidas Karate Zeon 5 SC, pasižymintis akaricidinėmis sąvybėmis nuo erkių ir kitų gyvių. Galima tik giliai atsidusti...

Situacija apsaugant vaismedžius nuo ligų - ne tokia beviltiška. Šįkart pakalbėkime apie obelų apsaugą nuo rauplių naudojant tik kontaktinius fungicidus. Idėja kilo iš daugybės seminarų patirties, nes labai dažnai buvo klausiama, ar galima obelis apsaugoti tik kontaktiniais fungicidais. Atsakymas į šį klausimą - straipsnio gale.

Nederėtų pamiršti, kad sėkminga obelų apsaugos nuo rauplių sistema stovi ant trijų kertinių aspektų: ligos užkrato lygio, fungicidų atsparumo išsivystymo bei veislės jautrumo. Ligos užkrato kiekis labai priklauso nuo to, kaip augintojas spėjo susitvarkyti su rauplių infekcija praėjusiais metais, kaip stipriai liga buvo išplitusi, ar buvo naudoti vėlyvieji purškimai karbamidu ir vario grupės preparatais.

Pavasarį labai svarbu laiku sukontroliuoti pirmines rauplių infekcijas. Kuo didesnis dėmesys skiriamas ankstyviesiems purškimams, tuo lengviau vėliau išvengti antrinių infekcijų žalos. Fungicidus būtina dažniau panaudoti, kai vyrauja lietingi orai nuo pumpurų sprogimo iki obelų žydėjimo ir kai atsiranda rizika, kad lapai gali išbūti drėgni 9 valandas ir ilgiau. Vertėtų nepamiršti ir to, kad pavasarį vaismedžiai intensyviai skleidžiasi ir po purškimo greitai susiformuoja naujos augalo dalys, kurios būna neapsaugotos.

Kuo skiriasi pirminė rauplių infekcija nuo antrinės?

Pirminė rauplių infekcija. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja šakutėse, nukritusiuose sergančiuose lapuose. Juose sukėlėjo askosporos formuojasi, kai prasideda vaismedžio augimas, dažniausiai tai sutampa su žaliojo kūgio tarpsniu.

Esant drėgnam, lietingam orui, askosporos paskleidžiamos su oro srove ir vandens lašais. Jos patenka ant naujų lapų, žiedų ir vaisių užuomazgų ir, jei lapai ar vaisiai būna pakankamai ilgai drėgni, sudygsta. Taip įvyksta pirminė infekcija. Ji trunka tol, kol visos peržiemojusios askosporos yra paskleidžiamos. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, tai gali trukti iki birželio mėnesio pabaigos.

Antrinė rauplių infekcija. Įvykus pradinei infekcijai, liga vystosi ant lapų ir vaisių, kur formuojasi antrinės (vasarinės) sporos - konidijos. Jos plinta nedideliais atstumais, daugiausia su lietaus ar rasos lašais, ir sudaro papildomą ligos atsiradimo šaltinį. Inkubacinis periodas, reikalingas konidijoms sudygti ir gaminti naujas konidijas, priklauso nuo temperatūros ir trunka nuo 9 iki 17 dienų.

Konidijos reikalauja panašaus ar net šiek tiek ilgesnio lapų drėgnumo periodo, palyginti su pirmine pavasarine infekcija, tačiau joms nereikia lietaus, kad sudygtų sporos. Ankstyvo ryto rasa ar rūkas yra pakankamas drėgmės faktorius, kad susiformuotų ir plistų konidijos.

Intensyviausias antrinės infekcijos rauplių plitimas trunka apie porą mėnesių. Subrendę lapai ir vaisiai yra atsparesni rauplių užkratui, jų apsikrėtimui rauplėmis reikia ilgesnio drėgmės periodo. Bet jei vaisių nokimo metu vyrauja lietingi orai, jų užsikrėtimas rauplėgrybio konidijomis gali trukti iki pat derliaus nuėmimo.

Atsižvelgti į vaismedžių jautrumą ligoms

Naujai įveisiant sodus, būtina atsižvelgti į vaismedžių atsparumą ligoms, tai padės sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą, apsaugoti gamtą, sutaupyti lėšų. Praktiniu ekonominiu požiūriu svarbu sodinti vaismedžius pagal jų jautrumą ligoms, nes jei tarp jautrių veislių obelų pasodinsite atsparesnių ligoms obelų, tai patirsite nuostolių dėl per didelio augalų apsaugos produktų panaudojimo, nes turėsite purkšti įsimaišiusias atsparesnes obelis.

Vis dar galioja seniai žinoma taisyklė - augalų apsaugos produktus būtina kaitalioti, kad ligų sukėlėjai prie jų nepriprastų. Atsparumo padeda išvengti kontaktinių ir sisteminių fungicidų mišinių naudojimas ir jų išpurškimas kritiškiausiais ligų pasireiškimo momentais.

Norėtųsi išsamiau panagrinėti apsaugos sistemą, kuri pernai išbandyta Sodininkystės ir daržininkystės institute. Buvo tirtos trys fungicido Effector normos ir viena fungicido Merpan 80WG norma. Iš viso šiais produktais purkšta 8 kartus, nuo žydėjimo pabaigos iki vaisių susiformavimo. Balandžio mėnesį visos obelys buvo nupurkštos vario grupės fungicidu Funguran-OH 50 WP 1,5 ir 1,0 kg ha^-1 normomis, o prieš pat obelų žydėjimą panaudotas fungicidas Chorus 50 WG 0,5 kg ha^-1. Baigiamieji purškimai atlikti su fungicidu Dithane NT.

Purškimo sąlygos pateiktos lentelėje. Tyrimo tikslas buvo įvertinti obelų apsaugos sistemą, pagrįstą kontaktinių fungicidų panaudojimu. Gauti duomenys rodo, kaip vegetacijos metu kito fungicidų efektyvumas. Apsaugos sistemos efektyvumas pakankami aukštas, tačiau tai jokiu būdu nėra pavyzdinė obelų apsaugos sistema. Norėjosi tik parodyti kontaktinių fungicidų reikšmę, jų įtaką obelų apsaugai bei dar kartą įsitikinti, kad Lietuvos sąlygomis be sisteminių fungicidų pasiekti visiškos obelų apsaugos neįmanoma. Naujausią informaciją apie Lietuvoje registruotus augalų apsaugos produktus sekite Valstybinės augalininkystės tarnybos tinklalapyje: www.vatzum.lt.

Alma VALIUŠKAITĖ

Mano ūkis, 2013/12