Atkurti iškirstą mišką - kiekvieno savininko pareiga. Kokį miško atkūrimo būdą pasirinkti, savininkas sprendžia pats, įvertindamas turimas gamtines sąlygas ir aplinkybes.

Kokie gi Lietuvoje miško atkūrimo ir įveisimo mastai? Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyr. specialistė Zita Bitvinskaitė teigia, kad pastarųjų 5 metų tendencijos panašios. Miškų urėdijos kasmet atkuria 9,5-10 tūkst. ha kirtaviečių, iš jų apie ketvirtadalis paliekama atželti. Privačių žemių savininkai atvirkščiai - dažniausiai palieka kirtavietes savaime atželti, o per Miškų įstatyme nustatytus terminus kasmet neatkuriama 30-40 ha. Panaudodami ES paramą, privačių žemių savininkai kasmet įveisia 2,5-3,5 tūkst. ha naujų miškų, valstybinių miškų valdytojai (dėl žemės miškui veisti trūkumo) - apie 700-750 ha.

Taigi, tokią turime aplinką, kurioje ūkininkauja Lietuvos miško savininkai. Aiškiai matyti, kad vieno griežto atsakymo nėra, kaip reikia elgtis konkrečioje situacijoje. Neišvengiamas reikalavimas - atkurti iškirstą mišką ir žinomos skaudžios finansinės sankcijos to nepadarius. Tačiau atkūrimo būdą jau reikia pasirinkti pačiam. Dažniausiai norai čia lieka antroje vietoje, konkrečius veiksmus nulemia turimos gamtinės sąlygos ir aplinkybės. Pavyzdžiui, kodėl valstybiniai miškininkai apie ketvirtadalį kirtaviečių palieka atželti savaime? Nes užmirkusiose pelkinėse augavietėse ir juo labiau nusausintose pelkėse (durpėje) miško pasodinti neįmanoma. Durpė nelaiko drėgmės ir jai išdžiūvus daigų šaknys atsiduria sausumoje ir taip pat išdžiūsta, todėl tokios vietos paliekamos atželti savaime.

Dirvos derlingumas ir rūšinė įvairovė

Miško atkūrimas iš esmės skiriasi priklausomai nuo žemės derlingumo. Nederlinguose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose pasirinkimo nedaug. Iš medžių čia auga tik pušis ir beržas. Brandos amžiaus sulaukia dažniausiai gryni pušynai, nes beržas subręsta 40-čia metų anksčiau ir būna iškertamas arba sunyksta savaime. Čia nebūna perspektyvaus pomiškio, nes pušys ir beržai yra šviesamėgiai medžiai ir po laja neauga. Žolinė danga - mėlynių ir bruknių uogienojai, viksvinės žolės, samanos, kur drėgniau - paparčiai, nederlingiausiose ir sausiausiose vietose - kerpės. Tokiomis sąlygomis paprastai miškas atkuriamas klasikiniu būdu. Antraisiais po kirtimo metais pušelės sodinamos į vagomis paruoštą dirvą, į vagos dugną. Sodinti būtina antraisiais metais, nes pirmaisiais po kirtimo metais ant dar žalių pušies kelmų išsiperi pušiniai straubliukai, kurie mėgsta paskanauti jaunos daigelių žievės - taip gali ir iki pusės nuskanauti, tad savininkui bus papildomi darbai ir išlaidos.

Galima atkurti pušyną ir nesodinant - kertant biržę reikėtų palikti sėklinių medžių (20-50 vnt./ha), taip pat suvagoti ir laukti, kol užsisės savaime. Dar galima brandų pušyną kirsti ne plynai, o atrankiniu būdu, t. y. atrinkti ir iškirsti prasčiausius medžius, tolygiai paliekant apie 100 geriausių medžių hektare, taip pat suvagoti biržę, tikintis, kad per 5-7 metus kirtavietė atsikurs. Tada bus galima iškirsti likusias pušis. Visais atvejais, jeigu savaiminis atžėlimas nevyksta, ar įvyko nepakankamu intensyvumu, suėjus miško atkūrimo terminui teks sodinti daigus.

Kitokia situacija derlingesnėse ir derlingose augavietėse, kur gerai auga eglės, ąžuolai. Čia guobos, klevai, juodalksniai bei beržai jaučiasi geriau negu smėlyje ir užauga daug galingesni medžiai. Šalia išvardintų „gerųjų" medžių arba, tiksliau tariant, ūkiškai vertingų medžių rūšių, derlingesnėse augavietėse labai gerai jaučiasi ir drebulės, baltalksniai, blindės, ievos, šermukšniai, lazdynai ir daugybė mažesnių krūmų bei puskrūmių, taip pat avietės, didelė gausa plačialapių žolių. Pavyzdžiui, mišriame eglių ir lapuočių miške metams laiko atidėję miško atkūrimo darbus, jeigu buvo kirsta žiemą, jau tą patį rudenį atėję rasite minkštųjų lapuočių 2-3 m aukščio sąžalyną, tokio tankumo, kad vietomis bus sunku ir prasibrauti. Tokia šakninio atžėlimo galia. Sparčiausiai auga drebulės ir alksniai. Taigi, po žieminio kirtimo tokią biržę reikėtų pavasarį suvagoti ir atsodinti. Tais metais vagose atžalų beveik nebūtų, tačiau sodmenys galėtų adaptuotis, jiems būtų naudingas šoninis pavėsis. Kitais metais jau ko gero tektų kirsti atžalas.

Jeigu nuspręsite sunaikinti minkštųjų lapuočių atžalas, tai arti nereikia - birželio mėnesį galima nupurkšti herbicidais. Jei po mėnesio vis dar bus daug žaliuojančių atžalų - purškimą pakartokite. Kirtavietę suarę rudenį, kitų metų pavasarį galėsite sodinti daigus. Dvejus kitus metus greičiausiai nereikės atlikti želdinių priežiūros darbų. Pasitaiko atvejų, kad sunaikinus miško augaliją jau kitais metais gausiai užsiveisia nebūdingos miškui stambios žolės, su jomis kovoti dar sunkiau negu su atžalomis ir avietėmis.

Miško paklotės reikšmė

Vidutinio derlingumo augavietėse, ypač kur buvo nedaug drebulių arba jų nebuvo iš viso, vis daugiau miško savininkų želdo į neruoštą dirvą. Šis variantas ypač geras tuo, kad nesuardoma miško paklotė, o tai labai teigiamai atsiliepia daigų prigijimui ir jauno medyno sveikatai. Nepamirškite, kad miško paklotė - tai nepamainomas mikroelementų ir biologinių preparatų šaltinis, kurie labai reikalingi jaunam medeliui. Apskritai miškas apibrėžiamas kaip aukštesniųjų ir žemesniųjų augalų biogeocenozė, t. y. bendradarbiavimas. Didžioji šio bendradarbiavimo dalis vyksta būtent miško paklotėje, kur susiduria žemė, oras ir vanduo. Čia didžiausia grybų, dumblių ir kitų mikroorganizmų koncentracija. Pavyzdžiui, eglė pati savaime yra nepajėgi pasiimti iš dirvožemio visų jai reikalingų mikroelementų, tą atlieka ant jos smulkiųjų šaknų įsitaisiusi grybiena, mainais iš eglės gaudama vandens. Dėl šios priežasties ne miško žemėje augantys spygliuočiai dažnai serga, populiariausia liga - šakninė pintis. Jos pažeista pušis tiesiog išdžiūna, o eglė užauga ir net gražiai atrodo, bet didžioji dalis branduolinės medienos būna pažeista puvinio.

Sodinimo į neruoštą dirvą būdas ypač populiarus Žemaitijos regione. Jis racionalus dar ir tuo, kad sutaupoma daigų, nes kai kuriose biržės vietose būna perspektyvaus pomiškio - savaime užsisėjusių jaunų medelių: eglių, beržų, ąžuolų, tad tose vietose sodinti nereikia. Jeigu to pomiškio daug, tai jau ne želdinimas, o parama savaiminiam atžėlimui. Tuo atveju, kai perspektyvių savaiminukų itin daug ir jie užsisėję tolygiai, galima iš viso neželdinti. Visais šiais atvejais jau kitais metais greičiausiai bus reikalingi želdinių ar žėlinių priežiūros darbai, t. y. šalinti nepageidaujamas medžių atžalas, avietes ir žoles.

Miško savininkas gali ir nieko nei sodinti, nei ugdyti. Tada turės minkštųjų lapuočių mišką, kuriame vyraus drebulės, alksniai, beržai, blindės ir ievos. Toks „miksas" greitai užaugins didelę medienos masę, t. y. malkų ir biokuro, bus puiki aplinka veistis miško žvėrims ir mikroorganizmams, pagamins daug deguonies. Visiems neblogai, tik miško savininkas susimažins savo „rentą" 2-3 kartus, lyginant su mišraus, vertingų medžių rūšių miško auginimu.

Svarbu žinoti

Miško sodmenys - iš sėklinės medžiagos, sodmeninių augalų dalių arba savaiminukų išauginti sumedėję augalai, skirti miškui želdinti. Medelynuose auginami miško sodmenys dar skirstomi į dvi kategorijas: sėjinukus ir sodinukus. Sėjinukai - iš sėklų išauginti 1-2 metų sodmenys, nepikiuoti ir nepersodinti, gali būti indeliuose arba ritinėliuose. Sodinukai - maždaug iki 5 metų daigai, auginami iš sėklų, kurie paauginus 1-2 metus iškasami ir persodinami, tada auginami dar 1-3 metus. Prie tokių sodinukų pavadinimo pateikiama jų išauginimo „formulė", pvz.: eglė 2+2, tai reiškia, kad turime 4 m. sodinukus, kurie pasėti auginti 2 m., tada iškasti, persodinti ir vėl paauginti 2 metus. Persodinimas naudingas: išauga daug daugiau smulkiųjų šaknų, nes persodinama rečiau nei buvo pasėta, atsiranda erdvės daigo šakelėms vystytis.    

Miško atkūrimas - miško žėlimas ir (arba) želdinimas sklypuose, kuriuose prieš tai miškas augo.

Miško veisimas - miško želdinimas ir žėlimas sklypuose, kuriuose prieš tai miškas neaugo.

Miško želdiniai - žmogaus pasodinti arba įveisti sėjant sėklas miško medžiai ir krūmai (ne mažesniame kaip 0,1 ha plote) atkuriant arba įveisiant mišką (terminas dažniau vartojamas kalbant apie jauną mišką).

Miško želdinimas - miško atkūrimas arba įveisimas sėjant miško medžių ir krūmų sėklas arba sodinant iš jų išaugintus sodmenis.

Miško želdinių ir žėlinių atsodinimas - pakartotinis sodmenų sodinimas arba sėklų sėjimas žuvusių arba negyvybingų miško želdinių arba žėlinių vietoje.

Miško žėlimas - miško atkūrimas ar įveisimas be žmogaus pagalbos arba taikant miško žėlimą skatinančias priemones, t. y. palankių sąlygų miškui želti sudarymas specialiomis ūkinėmis priemonėmis.

Miško žėliniai - savaime sužėlę miško medžiai ir krūmai ne mažesniame kaip 0,1 ha plote, atsikuriant miškui arba apželiant mišku žemėms, kuriose miškas prieš tai neaugo (terminas dažniau vartojamas kalbant apie jauną mišką).

Plantaciniai želdiniai - specialios paskirties (auginami prekinei medienai, energetinei žaliavai ir kt.) vienos medžių ar krūmų rūšies želdiniai.

Romualdas CICĖNAS

Mano ūkis, 2013/12