Ekologinei gamybai mūsų šalyje skiriama daug dėmesio, tačiau rezultatų norisi geresnių. Kad naujuoju programiniu laikotarpiu ekologinės gamybos parama Lietuvos ūkiams būtų tikslingesnė ir veiksmingesnė, ne pro šalį būtų pasidomėti, kokią patirtį šioje srityje  yra sukaupę užsienio šalių ūkininkai. 

Ekologinį ūkininkavimą Europoje pradėta remti daugiau kaip  prieš du dešimtmečius. Pirmoji šį gamybos būdą pradėjo skatinti Danija, kiek vėliau Vokietija, o po 1992 metų Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformos ekologinį ūkininkavimą imta remti visose Europos Sąjungos šalyse. Tikėtina, kad ši sritis išliks prioritetine ir naujuoju programiniu laikotarpiu.

Ekologinės gamybos ūkiai ES sudaro apie 1,3 proc. visų ūkių. Daugiausia jų yra Austrijoje, Čekijoje, Švedijoje ir Estijoje. Lietuvoje ekologinių ūkių dalis nuo visų ūkių yra mažesnė nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Tokius rezultatus didžiąja dalimi lemia dabartinis paramos mechanizmas, nes parama yra labai reikšmingas veiksnys.

Airija, Estija ir Lenkija - tai šalys, kuriose aplinkosaugai skiriama labai daug dėmesio, skatinami ekologinis ir aplinką tausojantis ūkininkavimo būdai. Vis dėlto skirtingos šių šalių rinkų sąlygos ir paramos mechanizmai lėmė tai, kad ekologinis ūkininkavimas vystėsi jose nevienodai.

Airija

Iki 2009 metų ekologinė gamyba šalyje buvo remiama pagal Kaimo apsaugos schemą, o šiuo metu - pagal Agrarinės aplinkos galimybių schemą. Palyginti su kitomis ES šalimis, šioje šalyje ekologinės gamybos plotai sudaro mažą žemės ūkio naudmenų dalį - 2010-2012 metų laikotarpiu tik šiek tiek daugiau kaip 1 proc. Didžiausia Airijos ekologinių ūkių dalis (apie 80 proc.) verčiasi gyvulininkyste, šalyje taip pat plėtojama ekologinė daržininkystė, sodininkystė. Tai lemia didelė paklausa minėtiems produktams, o daržininkystės ir sodininkystės atveju dar ir palyginti didelės išmokos už šiuos produktus.

Airija, siekdama dar labiau paspartinti ekologinės gamybos plėtrą, taip pat remia ekologiškų produktų gamintojų investicijas. Paramos suma gali sudaryti iki 40 proc. visų tinkamų išlaidų ir, priklausomai nuo investicijų pobūdžio, ji gali svyruoti nuo 207,2 tūkst. iki 1,73 mln. litų.

Estija

Panašiai kaip ir visoje Vakarų Europoje, didžiausią dalį visų sertifikuotų plotų sudaro pievos ir ganyklos. Pagrindinės priežastys - galimybė didžiąją ekologiško pieno ir jo produktų bei mėsos dalį eksportuoti, taip pat papildoma parama už ekologiškai auginamus gyvūnus. Estijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, pereinamojo laikotarpio į ekologinę gamybą ir ekologinės gamybos išmokų dydžiai yra vienodi, o išmokos už atskirus augalus labai skiriasi.

Lenkija

Ekologinės gamybos plotas 2011 m., palyginti su 2003-aisiais, padidėjo beveik dešimt kartų. Tikėtina, kad ypač sparčiai ekologinio ūkininkavimo plėtrai šioje šalyje įtakos turėjo itin ryškus ekologinės gamybos ploto augimas rytinėje šalies dalyje, kurioje sąlygos plėtoti ekologinę gamybą yra labai palankios. Prie ekologinio ūkininkavimo plėtros šiame regione nemažai prisidėjo ir regioninio klasterio, vienijančio tarpusavyje konkuruojančius ir tuo pačiu bendradarbiaujančius subjektus, sukūrimas. Šis klasteris ne tik palengvino ekologiškų produktų realizavimą, bet ir padidino jo dalyvių konkurencingumą.

Be kompensacinių išmokų, prie sparčios ekologinės gamybos plėtros Lenkijoje nemažai prisidėjo ir rinkodaros priemonės, pagal kurias šios šalies ekologiškos produkcijos gamintojai gali gauti paramą populiarinimo ir viešinimo darbams atlikti. Paramos suma gali sudaryti iki 40 proc. visų tinkamų išlaidų.

Paramos ypatumai

Palyginę Airijos, Estijos ir Lenkijos ekologinės gamybos rėmimo mechanizmus matysime, kad Airijoje ir Lenkijoje ekologinės išmokos yra diferencijuojamos pagal ūkio dydį. Viena vertus, tai yra galimybė padidinti paramos efektyvumą, teisingiau perskirstyti lėšas mažinant pajamų skirtumus tarp įvairaus dydžio ūkių. Kita vertus, tai skatina ūkių skaidymąsi dėl galimai mažesnės paramos. Teigiamai vertinama tai, kad šiose šalyse, be kompensacinių išmokų, ekologiškų produktų gamintojams suteikiama galimybė pasinaudoti specialiai jiems skirtomis kitomis KPP priemonėmis. Estija iš visų nagrinėtų šalių išsiskiria tuo, kad šioje šalyje, be kompensacinių plotinių išmokų, skiriama parama už ekologiškai auginamus gyvūnus, kas, manoma, yra didelė paskata gyvulininkystės plėtrai.

Tradicinės produkcijos atsisakymas

Lietuvoje 2011 metais iš visų ekologinės gamybos plotų 43 proc. teko ūkiams, kuriuose visa gaminama produkcija yra ekologiška. Ūkių skatinimas atsisakyti tradicinės produkcijos svarbus tuo, kad tai leistų sumažinti ūkių administracines išlaidas ir padidintų jų efektyvumą, taip pat padidintų ekologiškų produktų pasiūlą. Tai galima būtų pasiekti remiantis Čekijos patirtimi, kurioje skiriama 25 proc. didesnė išmoka už daugiametes žoles, jei ūkyje nėra tradicinės produkcijos, arba skirti 8 proc. priedą prie išmokos, nes, kaip rodo Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) tyrimo duomenys, ūkių, gaminančių tik ekologišką produkciją, palyginti su tais ūkiais, kurie plėtoja ir ekologinės, ir tradicinės gamybos būdą, pelnas su subsidijomis yra 8 proc. mažesnis.

Ekologiškumas ir siaura specializacija

Kita svarbi ekologinio ūkininkavimo problema Lietuvoje yra ta, kad vyrauja siaurai specializuoti augalininkystės ūkiai, kurie nelaiko gyvulių. Mokslininkų nuomone, tai prieštarauja šio ūkininkavimo būdo koncepcijai, nes tik derinant gyvulininkystę ir augalininkystę galima išsaugoti, o ilgainiui ir pagerinti dirvos derlingumą bei užtikrinti tvarią žemės ūkio plėtrą. Laikant gyvulius, susidaro uždari maistinių medžiagų apykaitos ciklai, išlaikomas ekologinio ūkininkavimo sistemos balansas.

ŪADT tyrimo duomenys rodo, kad mišrūs ūkiai sukuria maždaug trečdaliu daugiau produkcijos 1 ha ŽŪN negu augalininkystės ūkiai, o parama jiems 2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, nors ir padidėjo 13 proc., bet vis tiek lyginant su augalininkystės ūkiais išliko 30 proc. mažesnė. Išmoką mišriems ūkiams siūloma padidinti 20 proc. arba, kaip ir Estijoje, skirti papildomą paramą už ekologiškai auginamus gyvūnus.

Daržovininkų ir sėklininkų problemos

Lietuvoje su dideliais sunkumais susiduria ir ekologinė daržininkystė. Pagrindinė priežastis yra ta, kad ekologiškai auginti daržoves, palyginti su kitais ekologiškai auginamais augalais, yra žymiai sudėtingiau: reikia daug rankų darbo, trūksta ekologiškų sėklų. Be to, išaugintą produkciją sudėtinga realizuoti ir, palyginti su kitomis ES šalimis, mažos išmokos. Atlikę pasirinktų ES šalių ekologinių išmokų palyginimą matome, kad, siekiant paskatinti ekologiškų daržovių auginimą, išmoka už daržoves turėtų būti padidinta, taip pat peržiūrėti santykiai tarp atskirų išmokų.

Ekologinės išmokos kai kuriose ES šalyse 2011 m.

Lietuvoje taip pat mažai išplėtota ir ekologinė sėklininkystė. Tai lemia keletas priežasčių. Visų pirma, ekologinę sėklą išauginti kainuoja dvigubai brangiau negu tradicinę. Antra, šeimos ūkiai nėra pajėgūs investuoti į šią veiklą. Trečia, problemos kyla ir dėl sėklų sertifikavimo, ir dėl jų kokybės ir dėl gamybos masto pagal atskiras augalų rūšis.

Ekspertų nuomone, siekiant paskatinti šio sektoriaus plėtrą vien kompensacinių išmokų peržiūrėjimo nepakanka. Tikėtina, kad šią problemą išspręs rengiama Ekologinės sėklininkystės programa, kurioje bus numatytos ekonominės, struktūrinės ir technologinės priemonės bei lėšos šioms priemonėms įgyvendinti. Be to, siekiant padidinti konkurenciją šioje rinkoje, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas smulkiems sėklininkystės ūkiams.

Bazinė išmoka

Taigi, atsižvelgiant į anksčiau pateiktus siūlymus, kompensacinės išmokos dydį, kuris skaičiuojamas kaip skirtumas tarp žemės ūkio gamintojų negautų pajamų ir patirtų papildomų išlaidų lyginant tradicinės ir ekologinės žemės ūkio gamybos būdus, siūloma pavadinti „bazine išmoka". Ši išmoka būtų didinama 8 proc. priedu už tai, kad visa ūkyje gaminama produkcija yra ekologiška, ir dar 20 proc. priedu kaip mišraus tipo ūkiui. Tuomet mišrūs ūkiai, kurie verčiasi tik ekologiška produkcija, palyginti su visais kitais ūkiais, gautų beveik trečdaliu didesnes išmokas.

Lietuvos ekologinių ūkių modeliai prie dabartinio ir siūlomo paramos mechanizmo

^* prie dabar esamų išmokų dydžių

Duomenys rodo, kad tiek augalininkystės, tiek mišrūs ūkiai ir su siūlomų išmokų priedais esant dabartinėms išmokoms dirbtų nuostolingai ir tai trukdytų jų plėtrai. Tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad išmokų didinimas yra efektyvus tik iki tam tikro lygio, todėl žemdirbiai, nepaisant kompensacinių išmokų padidinimo, turėtų ieškoti būdų produktyvumui didinti: optimizuoti gamybos struktūrą, didinti augalų derlingumą, racionaliai naudoti darbo, materialinius ir energetinius išteklius. Be to, jie turėtų būti aktyvesni naudodamiesi kitomis KPP priemonėmis, tokiomis kaip mokymasis, konsultavimas, žemės ūkio valdų modernizavimas.

Ko galima pasimokyti iš kitų

Siekiant padidinti paramos ekologinei gamybai efektyvumą Lietuvoje, galima būtų remtis Lenkijos patirtimi kuriant regioninius klasterius, kurie vienija tarpusavyje konkuruojančius ir tuo pačiu bendradarbiaujančius subjektus. Kitas gerosios praktikos pavyzdys - ekologiškos produkcijos gamintojų rėmimas kitomis formomis nei išmokos už plotus.

Pagrindinės ekologinės žemdirbystės problemos Lietuvoje slypi gyvulininkystės, daržininkystės ir sėklininkystės sektoriuose. Siekiant padidinti paramos ekologinei gamybai veiksmingumą naujuoju programiniu laikotarpiu, dėmesys pirmiausia turėtų būti nukreiptas būtent į šias tris sritis.

Didinant paramos ekologinei gamybai veiksmingumą, reikėtų peržiūrėti ekologinio ūkininkavimo kompensacinių išmokų mechanizmą, nustatant kompensacinę išmoką ir priedus už tai, kad visas ūkis yra perėjęs prie ekologinės gamybos būdo ir/ar specializuojasi gyvulių auginime ar užsiima mišria gamyba; pasiremiant Lenkijos patirtimi, sukurti ekologinės produkcijos gamybos ir realizavimo klasterį, didinantį jo dalyvių efektyvumą; remti ekologinės gamybos būdą ne tik gamybos, bet ir kitose produkto judėjimo grandinės dalyse (perdirbime ir realizavime); šviesti žemės ūkio produkcijos gamintojus apie produktyvumo didinimo vidinius rezervus: gamybos struktūros optimizavimą, racionalų išteklių naudojimą ir inovacijų diegimą.

Irena KRIŠČIUKAITIENĖ, Virginia NAMIOTKO, Saulius JASIUS

Mano ūkis, 2013/12