Per penkiasdešimties metų laikotarpį sezono trukmė ilgėjo po 0,38 dienos per metus. Intensyviausi pokyčiai vyko 1981-1990 m., o jų padariniai atsiliepė vėlesniems dešimtmečiams. Pastaruosius dvidešimt metų vegetacijos sezonas yra savaite ilgesnis negu 1981-1990 m. ir net dviem savaitėmis ilgesnis negu 1961-1970 metais.

Fenologijos mokslas tiria gamtoje sezoniškai vykstančių reiškinių eiliškumo ir ritmiškumo dėsningumus bei priklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Pastebėta, kad fenologinių stebėjimų duomenys tuo vertingesni, kuo ilgesnį tyrimų laikotarpį jie apima.

Daugelį metų fiksuojant įvairių augalų fenologinių fazių pasireiškimo datas, iš surinktų duomenų nustatomas jų ryšys su kitais gamtos reiškiniais, o žinant dėsningumus, galima tuos reiškinius prognozuoti. Todėl ypač vertinami daugiamečiai stebėjimų duomenys.

Ilgiausiai trunkantys fenologiniai stebėjimai yra atliekami Japonijoje, kur nuo 812 metų registruojama japoniškosios vyšnios žydėjimo pradžios data. Šių tyrimų pagrindu buvo sukurta metodika, leidžianti pagal augalo fenofazės pasireiškimo datą įvertinti temperatūros pokyčius iki mūsų dienų.

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos fenologiniams tyrimams pasaulyje skiriamas ypač didelis dėmesys. Augalai ir gyvūnai reaguoja į aplinkoje vykstančius pokyčius ir išreiškia tai savo vystymosi fazėmis, todėl jų sezoninio ritmo ciklas yra labai geras indikatorius klimato pokyčiams tirti. Fenologinių stebėjimų duomenys pritaikomi ir kitose srityse, pavyzdžiui, gretinant juos su informacija, gauta iš kosminių palydovų, Kinijoje nustatoma augalų vegetacijos sezono pradžios dinamika didelio regiono mastu.

Lietuvoje pirmieji gamtos kitimo reiškiniai buvo registruojami XVIII a. pabaigoje (1778-1781 m.). Šiuos stebėjimus atliko profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Gilibert). Vėliau fenologinių reiškinių registravimas Lietuvoje buvo nutrūkęs. Tik 1894 m. šiuos stebėjimus atnaujino profesorius Dmitrijus Kaigorodovas, o dar vėliau - nuo 1923 m. - žymus gamtininkas profesorius Stasys Nacevičius fenologinius tyrimus pradėjo vykdyti sistemingai.

Nuo 1959 m. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filiale buvo įsteigta Fenologinė komisija, kuriai skirtingais laikotarpiais vadovavo agronomas Augustas Vaineikis, Leonija Kulienė, Irena Lamsodienė, Danuta Romanovskaja. Augusto Vaineikio iniciatyva iš savanoriškų neetatinių stebėtojų-korespondentų (miškininkų, mokytojų, agronomų ir kitų gamtos mylėtojų) buvo įkurtas Fenologinis archyvas ir fenologinių stebėjimų tinklas, kuris iš dalies atnaujintas egzistuoja iki šiol.

Meteorologinių sąlygų pokyčiai

Pastaraisiais dešimtmečiais dėl klimato šiltėjimo visame pasaulyje pastebėta šiltojo metų laikotarpio ilgėjimo tendencija. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) paskelbtais duomenimis, per pastaruosius 100 metų mūsų planetoje vidutinė temperatūra pakilo 0,74 °C, o 1995-2006 m. laikotarpis buvo šilčiausias net nuo 1850 m. Be to, 1956-2005 m. laikotarpiu vidutinė temperatūra didėjo sparčiau (0,10-0,16 °C per dešimtmetį). Tai turėjo įtakos ir Europos, ir Lietuvos klimato sąlygoms.

Lietuvos teritorija yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, kurioje vyrauja vakarų pernašos oro masės. Čia, kaip ir visame Baltijos jūros regione, hidroterminį režimą daugiausia lemia Atlanto vandenyne vykstantys procesai. Dėl Baltijos jūros įtakos šiltasis metų laikotarpis būna vidutiniškai šiltas, o šaltasis - vidutiniškai šaltas. Tačiau paskutiniais XX a. dešimtmečiais metų sezonų hidroterminis režimas pradėjo kisti.

Šiltėjant klimatui, dažnėja mūsų klimato zonai nebūdingos labai šiltos žiemos. Pasitaikė metų, kai vidutinė sausio ir vasario mėnesių temperatūra buvo aukštesnė už daugiametę ir net teigiama (1989, 1990, 1995, 1998, 2002, 2007 m.). Lietuvos klimatologų duomenimis, kurie paskelbti monografijoje „Lietuvos klimatas" (2007 m.), vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje 1991-2003 m. laikotarpiu buvo 7,0 °C, t. y. aukštesnė negu daugiametė 0,8 °C.

Tačiau per tą patį laikotarpį žiemos mėnesių vidutinė oro temperatūra pakilo net keliais laipsniais. Pavyzdžiui, sausio mėnesio vidutinė temperatūra pakilo 2,9 °C, vasario - 2,3 °C.

LAMMC Vokės filialas yra Trakų Vokės vietovėje (Pietryčių Lietuvoje). Čia pastarųjų dviejų dešimtmečių kiekvieno mėnesio vidutinės temperatūros nukrypimai nuo daugiametės taip pat buvo ženklūs. Beveik visų mėnesių (išskyrus spalio, o 1991-2000 m. ir gegužės, lapkričio, gruodžio) vidutinė temperatūra buvo aukštesnė už daugiametę. 1991-2000 m. sausis ir vasaris buvo šiltesni negu per pastarąjį dešimtmetį, bet lapkritis ir gruodis - vėsesni. Šiltesniu vegetacijos periodu (gegužės-rugsėjo mėn.) išsiskyrė 2001-2010 m. laikotarpis. Tačiau abiem dešimtmečiais gegužės, birželio ir spalio mėnesių vidutinė temperatūra mažai skyrėsi arba nesiskyrė nuo daugiametės.

Meteorologinės sąlygos augalų vystymuisi yra labai svarbios, o supančios aplinkos temperatūros padidėjimas turi ypač didelę įtaką fenologinėms fazėms. Reikia pažymėti, kad šiltėjant vegetacijos sezonui susidaro palankios sąlygos augalų augimui, bet žiemos laikotarpio terminių sąlygų pasikeitimas sutrikdo sezoninį gamtos ritmą, pasitaiko anomalijų. Pavyzdžiui, 2006 m. gruodžio mėnesio vidutinė temperatūra Trakų Vokėje buvo 3,3 °C (daugiametė -2,9 °C). Dėl tokių šiltų sąlygų pražydo forsitija (Forsythia x intermedia), kuri paprastai Lietuvoje pražysta balandžio mėnesį.

Pasikeitusių sąlygų įtaka augalų fenofazėms

Šiltėjant žiemos laikotarpiui, ankstyvėja daugiamečių augalų (medžių, krūmų) vegetacijos atsinaujinimas. Į tokius pasikeitimus jautriausiai reaguoja augalai, kurie savo vystymosi fazėmis rodo, kad dabartiniai pokyčių mastai neatitinka normalių pokyčių ribų. Pavyzdžiui, Estijoje plukės (Anemone nemorosa L.), ievos (Padus avium Mill.), obelys (Malus domestica Borkh.) ir alyvos (Syringa vulgaris L.) pastaruoju metu pražysta vidutiniškai 8 dienomis anksčiau negu prieš 80 metų. Pastaruoju metu medžių lapai Europoje išsiskleidžia 6,3 dienos anksčiau.

Augalų fenofazių ankstyvėjimas ypač išryškėjo paskutiniu XX a. dešimtmečiu. Vokės filiale atliktų tyrimų duomenimis, paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.), vienas iš anksčiausiai Lietuvoje pražystančių augalų, 1991-2000 m. laikotarpiu net 8 kartus pražydo anksčiau negu nustatyta vidutinė daugiametė data. Tuo tarpu nuo 1961 m. iki 1990 m. paprastasis lazdynas anksčiau pražydo tik 1-3 kartus per kiekvieną dešimtmetį.

LAMMC Vokės filiale buvo atlikti tyrimai, kuriais nustatyta augalų indikatorių fenologinių fazių pradžios datų nukrypimų nuo daugiamečių vidurkių dinamika ir pokyčių eiga per 50 metų laikotarpį. Tyrimų duomenimis, 1961-1985 m. laikotarpiu paprastojo lazdyno (Corylus avellana L.) žydėjimo pradžios datoms buvo būdingi teigiami nukrypimai, t. y., palyginti su daugiamečiu vidurkiu, šios fenologinės fazės pradžia vėlavo.

Nuo 1985 m. paprastojo lazdyno žydėjimo pradžios datų nukrypimai nuo daugiamečio vidurkio kardinaliai pasikeitė ir tapo neigiami, o darželinio jazmino (Philadelphus coronarius L.) ir paprastojo klevo (Acer platanoides L.) fenologinių fazių datų nukrypimai nuo daugiamečio vidurkio buvo nedideli, tačiau pastaruosius tris dešimtmečius pastebima jų ankstėjimo tendencija. Pažymėtina, kad šiltojo metų laikotarpio trukmės ilgėjimas glaudžiai susijęs su pavasario sezonu įvykusiais pokyčiais.

Kaip kito vegetacijos sezono trukmė

Fenologijoje vegetacijos sezono (dar vadinamo augimo sezonu) pradžią parodo anksti pavasarį prasidėjęs kai kurių augalų žydėjimas (prasideda fenologinis pavasaris), o pabaigą - lapų geltimo pradžia (prasideda fenologinis ruduo).

Paprastai vegetacijos sezono pradžia sutampa su vidutinės paros oro temperatūros pereiga per 5 °C, kuri Lietuvoje būna balandžio viduryje. Remiantis gamtos kalendoriais, esant tokiai temperatūrai prasideda žieminių rugių (Secale cereale L.) vegetacija, sužaliuoja pievos, išbrinksta daugumos medžių ir krūmų pumpurai, sužaliuoja paprastosios ievos (Padus avium Mill.) ir karpotieji beržai (Betula pendula Roth), pradeda žydėti blindės (Salix caprea L.).

Rudenį, pradėjus gelsti medžių lapams, vidutinė paros oro temperatūra jau būna žemesnė negu 10 °C. Augalų augimas ir vystymasis priklauso nuo temperatūros. Pavasarį, kai po šaltojo periodo prasideda šiltasis, gamtoje fenologiniai procesai vyksta intensyviau negu rudenį, kai šiltąjį metų periodą keičia šaltasis. Pastebėta, kad rudenį fenologinių fazių datos kinta žymiai mažiau. Todėl vegetacijos sezono trukmei didesnę įtaką turi pavasario sezono fenologinių reiškinių pokyčiai.

Atskirų dešimtmečių vegetacijos sezono trukmė pateikta lentelėje. Sezono trukmės kitimo kryptį ir mastą parodo regresijos koeficientas, vadinamas poslinkiu: teigiamas ženklas šalia reiškia sezono ilgėjimą, neigiamas - trumpėjimą. Lietuvoje vegetacijos sezonas trunka vidutiniškai 173 dienas.

Vegetacijos sezono trukmės pokyčiai 1961-2010 m. laikotarpiu Lietuvoje

Lietuvos klimatologai, remdamiesi dabartiniais pokyčiais, prognozuoja, kad šiltėjant klimatui ateityje turėtų ilgėti vegetacijos laikotarpis, kuris dėl pasikeitusių terminių sąlygų bus palankesnis šilumamėgiams žemės ūkio augalams. Dėl besikeičiančių hidroterminių sąlygų šaltuoju metų laikotarpiu neišvengiamai kis dvimečių ir daugiamečių augalų žiemojimo sąlygos.

Klimato šiltėjimas gali turėti įtakos miškų produktyvumui (našumui), biologinei įvairovei ir gerai miškų būklei (sveikatingumui). Remiantis šiomis klimatologų prognozėmis ir fenologinių tyrimų nustatytais dėsningumais, galima numatyti, kad turėtų keistis fenologinių reiškinių pasireiškimo laikas. Mūsų atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius pavasario ir vasaros sezonų augalų indikatorių fenologinės fazės ankstyvėjo, o vegetacijos sezono trukmė ilgėjo.

Danuta ROMANOVSKAJA

Mano ūkis, 2013/12