Dvylika hektarų bulvių - daug ar mažai? O jei dar tvartuose mykia 40 galvijų? Jei cukrinių runkelių kvotą reikia vykdyti? Kopūstus laiku nuimti? Radviliškio r. ūkininkė Danutė Masandukienė tvarkosi su šiais darbais sklandžiai tarsi profesionali vadybininkė ir dar spėja ne tik savo, bet ir kitų daržininkų užaugintą produkciją eksportuoti.

Danutė su vyru Eimantu Voskonių kaime ūkininkauja nuo 1992 m., ir visą tą laiką augino daržoves. Jų plotas tai didėjo, tai mažėjo, asortimentas taip pat keitėsi - išbandytos beveik visos populiariausios daržovių rūšys. Vienais metais gerą paklausą turi morkos, kitais kopūstai, trečiais svogūnai. Vis mainydami asortimentą, augintojai bando išlaviruoti rinkoje.

Šiemet augino tik bulves ir šiek tiek kopūstų. Visos šalies mastu 12 ha bulvių - tik nedidelis plotelis, bet kai tiek bulvių reikia pasodinti, prižiūrėti, nukasti ir parduoti vienai šeimai, darbų tikrai per akis. Šiemet bulvės užderėjo gražios, gumbai stambūs, netgi per dideli: kai kuriuos sunku ir apimti, iki 600 g vienas sveria. Pasak augintojų, pernelyg stambių pirkėjai nebenori - sunku net apimti 600 g sveriančią bulvę. Nors šiaip lietuviai vertina kuo stambesnius gumbus, niekas nenori terliotis ir skusti smulkių bulvių. O štai skandinavų rinkoje smulkūs gumbai turi paklausą - laikoma, kad jie ir skanesni, ir naudingųjų medžiagų turi daugiau sukaupę, o dideli gumbai ten laikomi pašariniais.

Danutė skaičiuoja, kad šiemet bulvių derlius turėtų būti apie 50 t/ha. Pagrindinės Masandukų ūkyje auginamos bulvių veislės - Vineta, Laura ir Riviera. Bulvės kasamos vienavagiu kombainu „Grime" ir iš karto pilamos į didmaišius, kuriuose laikomos saugyklose iki rūšiavimo prieš realizaciją. „Didmaišiai yra „kvėpuojantys", ir jie iš karto statomi ant medinių padėklų. Tai labai svarbu, kad bulvės nešustų", - patikslina daržininkai.

Geriausia, žinoma, būtų pasistatyti saugyklas su kontroliuojama temperatūra. Bet tai labai didelės investicijos, kurioms kol kas Masandukai nesiryžta. Daržininkai jau įsitikino, kad bulvių (ir visų daržovių) laikymasis priklauso nuo to, kaip ir kuo jos buvo tręštos. „Būtina tręšti bechlorėmis trąšomis. Mes renkamės „Arvi" gamybos. Įsitikinome, kad tręšimą būtina labai tiksliai planuoti, mat vos tik padaugini azoto, iš karto prasideda problemos sandėlyje", - patirtimi dalijasi Danutė.

Tiesa, dar yra ir savų trąšų - mėšlo, juk ūkyje auginama ir galvijų. Mėšlo normos taip pat tiksliai apskaičiuojamos konkrečiam laukui, nes šioje organinėje trąšoje taip pat daug azoto, tad pertręšti jokiu būdu negalima - nukentės vidinė daržovių kokybė.

Prekyba - laisvalaikio verslas

Bulvės dažniausiai rūšiuojamos prieš pat realizaciją, o ji paprastai prasideda iš karto po Naujųjų metų. Pelningai parduoti savo produkciją - ne mažiau svarbi užduotis, negu ją užauginti. „Prekyba - mano laisvalaikio verslas", - su įkvėpimu sako Danutė. O Eimantas pajuokauja, kad kai žmonai namie nusibosta, ji pabėga - ir ne tik iš namų, bet ir iš Lietuvos. Pasirodo, Danutė jau daug metų greta daržovių auginimo verčiasi ir didmenine prekyba jomis.

„Esame įsiregistravę individualią veiklą", - kad viskas legalu patikina moteris. Ji lietuviškas daržoves veža parduoti į Rusiją ir Ukrainą. Šiose šalyse turi senų, laiko patikrintų kontaktų, gerą įdirbį, o tai yra sėkmingos prekybos pagrindas. Juk susiieškoti informacijos ir pasiskambinti telefonu yra tikrai nesudėtinga užduotis, ypač šiais laikais. Bet juk tokiu atveju nesi tikras, su kokiais žmonėmis tu sudarai sandėrį, ar bus atsikaityta už pristatytą produkciją. Patirties visokios turėta - buvo ir didelė vagystė Maskvoje, bet tai neišgąsdino Danutės, o tik padėjo atsirinkti patikimus klientus.

Masandukai superka daržoves ne tik iš lietuvių augintojų, bet ir iš latvių, estų. Plati Rusijos rinka paprastai atsiveria iš karto po Naujųjų metų. „Kiek žinome, jau spalio pabaigoje Sankt Peterburge didmeninėje prekyboje už bulvių kilogramą mokama po 14 rublių. Tokiu metų laiku tai tikrai aukšta kaina - išeina virš lito, bet kol kas vis tiek neapsimoka vežti", - skaičiuoja Danutė. Jos darbo pobūdis - surasti pageidaujamos kokybės produkciją, pasamdyti transportą, sutvarkyti visus muitinės reikalus ir pristatyti prekę klientui.

„Buhalterių neprisisamdysi, juk darbas sezoninis. Viską pati darau: transportą surandu, muitinės deklaracijas sutvarkau. Dažniausiai už produkciją reikia atsiskaityti iš anksto. Man ir pačiai taip priimtiniau - sumokėjai žmogui ir ramu", - paaiškina Danutė. Kasmet ji eksportuoja 2-3 tūkst. tonų daržovių produkcijos, o kai prekyba eina itin gerai, eksporto mastai padvigubėja. Štai 2010-2011 m. prekybos sezonu pardavė net 5 tūkst. tonų produkcijos.

Aktyvios prekybos sezonas trunka kelis mėnesius - nuo sausio iki gegužės pabaigos. Anksčiau pagrindinės eksporto prekės į Rytus būdavo morkos, burokėliai ir kopūstai, o bulvėmis Rusiją aprūpindavo baltarusiai. Tačiau pastaruoju metu Baltijos šalyse išaugintos bulvės Rusijoje labai populiarios. „Rusai įvertino mūsų bulvių kokybę. Mūsų ir pakuotės patrauklesnės, ir išorinė bei vidinė gumbų kokybė puiki", - savo siūlomos produkcijos verte neabejoja Danutė.

Problemų kelia PVM mokestis, kurį būtina sumokėti iš karto. „Žinoma, paskui tuos pinigus atsiimi, bet išlaukti mėnesį mums yra daug. Apyvartinių lėšų nuolat trūksta", - sako moteris. Jos manymu, šiemet lietuviškoms bulvėms gali atsiverti ir europinė rinka, nes jau rudenį jaučiamas bulvių trūkumas. Olandijoje, Belgijoje prastoka bulvių kokybė (labai daug rauplėtų gumbų), nes buvo labai šlapia vasara. „Mūsų augintojai kol kas neskuba bulvių parduoti, laukia galimo pabrangimo pavasariop", - nesikeičiančias tendencijas pastebi patyrusi prekiautoja.

Galbūt lengviau būtų dirbti su kooperuotais augintojais, tačiau, Danutės nuomone, kooperuotis - ne lietuviams. „Mes kažkaip įpratę žiūrėti, kad būtų gerai man vienam, o ne visiems. Tiesa, matau vieną labai gerai daug metų dirbantį kooperatyvą - tai „Bulvių namai", - pastebi daržininkė ir priduria, kad labai vertina narystę Lietuvos daržovių augintojų asociacijoje: čia ir visas naujienas sužino, ir bendrose kelionėse pamato, kaip tvarkosi kitų šalių daržininkai.

Pasikliauja tik savo jėgomis

Nesusilaiko Danutė nedavusi pastabų mūsų prekybos centrams - nemoka jie bulvėmis prekiauti. „Dažniausiai bulvės atrodo taip baisiai, kad net ranka nekyla jų imti. Atrodo, kad mūsų augintojai augina vien pažaliavusias, susiraukšlėjusias, spragių suvarpytas bulves. Be to, visiškai neišryškintos jų savybės - juk skirtingų veislių skonis ir paskirtis gali labai skirtis, o apie tai beveik jokios informacijos", - piktinasi augintoja ir kaskart, kai tik nuvažiuoja į Vilnių ar Kauną, pirmiausia parduotuvėse atidžiai apžiūri daržovių skyrių.

Danutė - diplomuota agronomė, vėliau dar baigė ekonomikos studijas, o dabar studijuoja teisę magistrantūroje Mykolo Romerio universitete. Moteris patikina, kad studijuojant gautos žinios labai praverčia kasdieniuose darbuose - ir ūkio modernizavimo projektus ji pati parengia, ir šiaip bet kokius teisinius raštus lengviau skaito. „Iki pensijos man dar 20 metų, dar daug darbų esu pasirengusi nuveikti. Nedaug tikiuosi pagalbos iš valstybės, daug patikimiau, man atrodo, turėti susitaupius pinigų senatvei", - tarsteli ūkininkė.

Iš viso Masandukai dirba per 100 ha žemės. Didelę dalį užima pievos, nes ūkyje laikoma 20 melžiamų karvių, o iš viso galvijų bandoje priskaičiuojama apie 40. „Turime ką veikti ištisus metus. Bet kai ūkis mišrus, lengviau išlaviruoti rinkoje", - mano Eimantas.

Danutė pasidžiaugia, kad dabar už pieną visai gerai mokama, kas antrą dieną visą  išsiveža „Rokiškio sūris". Melžiamų karvių bandą ūkininkai planuoja plėsti. Anksčiau jie laikė daugiau žindenių karvių, bet ūkis prie pat Radviliškio, ganyklų plotai labai riboti, tad labiau apsimoka auginti melžiamas karves. „Gyvulius turi matyti kiekvieną dieną, negali jų nustumti kažkur toli nuo namų", - įsitikinęs Eimantas.

Nuo likimo nepabėgsi?

Voskonių kaimas, kuriame įsikūręs Masandukų ūkis - Danutės vyro gimtinė. „Mano vyras buvo vienintelis sūnus šeimoje, o pas mus tai daug vyrų. Turime keturis vaikus ir jau tris anūkus", - neslėpdama pasididžiavimo, kad daug prisidėjo prie Masandukų pavardės išlaikymo, sako Danutė.

Jauniausiam sūnui Laurynui aštuoneri, berniukas dabar mokosi antroje klasėje, penkiolikmetis Simonas - gimnazistas. Vyriausias sūnus Marius tuoj rankose laikys ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto diplomą, dukra Vaida baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademiją. „Manau, toks ūkis kaip mūsų yra pats perspektyviausias, nes vaikai tęs mūsų pradėtus darbus. Tikrai džiaugiamės, kad visi savo ateitį planuoja Lietuvoje, nesidairo, kaip išlėkti į užsienius", - sako Danutė ir Eimantas.

Likimo ironija - kai reikėjo rinktis profesiją, Eimantas nė už ką nenorėjo būti traktorininku, išvažiavo mokytis statybininku. Danutė jaunystėje labai nemėgo karvių ir nė minties nebuvo, kad kada nors pati jas galėtų laikyti. Ir vienkiemyje niekada nesvajojo gyventi, o dabar priprato ir į nieką savo namų keisti nenorėtų. Ypač gera žiemą per pūgą sėdėti šiltai prikūrentame kambaryje, žiūrėti pro langą į boluojančius laukus ir mintyse dėlioti laukiančius darbus.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2013/12