Į „Mano ūkio" klausimus atsako žemės ūkio ministras Vigilijus JUKNA

Artėjantys 2014-ieji drauge reiškia ir Lietuvos pirmininkavimo ES pabaigą. Pusė metų - ilgas ar trumpas laikotarpis reikšmingesniems darbams nuveikti? Kuriuos pagrindinius Lietuvos pirmininkavimo momentus galite išskirti?

Galime pasidžiaugti, kad rugsėjo pabaigoje pavyko pasiekti galutinį politinį susitarimą dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformos teisės aktų paketo (naujų taisyklių dėl tiesioginių išmokų, kaimo plėtros, bendro rinkų organizavimo bei horizontalių finansinių nuostatų). Tai buvo labai sudėtinga ir atsakinga užduotis - reikėjo pasiekti visas puses tenkinantį kompromisinį susitarimą tarp ES Tarybos (valstybių narių), Europos Komisijos ir Europos Parlamento. Susitarimas vainikavo apie trejus metus trukusias intensyvias ES valstybių narių, ES institucijų bei kitų organizacijų diskusijas. Šiuo metu Lietuva sėkmingai vykdo baigiamuosius su BŽŪP reforma susijusius darbus, tad Lietuvos pirmininkavimo metu BŽŪP reforma bus galutinai užbaigta.  

Spalio 23-ąją Strasbūre ES Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos derybininkai pasiekė politinį kompromisą dėl Pereinamųjų nuostatų reglamento 2014 metams. Šis dokumentas užtikrins teisinį reglamentavimą ir finansavimą iki 2015 m., kol visiškai įsigalios reformuotos BŽŪP  nuostatos. Mums pavyko išvengti teisinio ir finansinio vakuumo, galėjusio kelti grėsmę tiek ūkininkams, tiek administruojančioms institucijoms.

Reikšmingų rezultatų pasiekėme žuvininkystės sektoriuje - liepos mėnesį pirmajame ES žemės ūkio ir žuvininkystės Tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Lietuva, po intensyvių derybų pasiektas visapusiškas bendras požiūris dėl reglamento projekto, kuriuo steigiamas Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas  - nauja finansinė priemonė 2014-2020 m. laikotarpiu.

Mano iniciatyva sudaryta ir savo veiklą rugsėjo mėnesį pradėjo tarpinstitucinė darbo grupė Task Force. Dar nuo 2009 m. ES Taryba, Europos Komisija ir Europos Parlamentas nesutaria dėl daugiamečių planų struktūros ir pagal Lisabonos sutartį institucijoms suteiktų galių tvirtinant šiuos planus. Tai stabdo naujų daugiamečių planų priėmimą bei esamų keitimą. Tikimasi, kad sutelkus visas institucijas į vieną grupę ir visiems kartu diskutuojant, požiūriai pagaliau suartės ir bus išeita iš aklavietės.

Reformuotoji BŽŪP startuoja su vienų metų „užlaikymu". Kokiems BŽŪP darbams nuveikti skiriami 2014-ieji? Kokiomis sąlygomis ir kokią paramą Lietuvos žemdirbiai gaus, kai visiškai įsigalios reformuota BŽŪP?

Tiesioginė parama 2014-2020 m. laikotarpiu sudarys apie 11,2 mlrd. Lt. 2014 m. tiesioginių išmokų mokėjimas liks toks, koks yra šiuo metu, o nuo 2015 m. bus taikomas visiškai kitoks tiesioginės paramos mokėjimo modelis, t. y. finansinis vokas bus paskirstytas  privalomoms schemoms, tarp kurių - pagrindinė išmoka, išmoka už aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą (vadinamasis žalinimas), jaunųjų ūkininkų išmoka. Numatyta, kad valstybė narė galės savanoriškai taikyti šias paramos schemas: smulkiųjų ūkininkų rėmimo, susietosios paramos, perskirstymo išmokos, išmokos už vietoves su gamtinėmis kliūtimis. Noriu pabrėžti, kad nuo 2015 m. paramą turėtų gauti tik aktyvūs ūkininkai, t. y. tie, kurie vykdys minimalias valstybės narės nustatytas veiklas.

Lėšų perskirstymas tarp BŽŪP ramsčių... Ministerija siūlė perkelti dalį tiesioginių išmokų lėšų į kaimo plėtros voką. Žemdirbių organizacijos kategoriškai tam prieštarauja. Koks bus sprendimas?

2014-2020 m. tiesioginėms išmokoms skirtos lėšos (BŽŪP I ramstis) sudaro 11,207 mlrd. Lt ir, palyginti su 2007-2013 m. laikotarpiu, išaugo daugiau kaip 70 proc. Nepaisant to, 2020 m. vidutinis tiesioginių išmokų dydis Lietuvoje (196 eurai arba beveik 677 Lt/ha) vis tiek bus mažesnis už Europos Sąjungos valstybių narių vidurkį. Be to,  naujuoju laikotarpiu, skirtingai negu 2007-2013 m., tiesioginė parama nebus skiriama vien tik už plotą. Bendroji tiesioginė parama susidės iš įvairių elementų: privalomo žalinimo išmokos (jai bus skirta 30 proc. išmokų krepšelio) ir privalomos jaunųjų ūkininkų schemos išmokos (kuriai bus skirta 2 proc. tiesioginių išmokų voko).

Bendras planuojamas Lietuvos kaimo plėtros biudžetas (BŽŪP II ramstis) 2014-2020 m. sudaro 6 mlrd. 552 mln. Lt (iš jų ES lėšos - 5,569 mlrd. Lt, bendrojo finansavimo lėšos - 0,983 mlrd. Lt). Palyginti su 2007-2013 m. laikotarpiu, ši parama yra apie 17 proc. mažesnė.

Valstybėms yra numatyta galimybė savanoriškai perskirstyti lėšas tarp BŽŪP I ir II ramsčių: iš I į II maksimaliai galima perkelti 15 proc. tiesioginių išmokų lėšų, o iš II į I - 25 proc. kaimo plėtros lėšų.

Už lėšų neperskirstymą tarp BŽŪP ramsčių pasisako Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio rūmai ir Lietuvos grūdų augintojų asociacija. Atsižvelgiant į visa tai, perskirstyti lėšų tarp BŽŪP I ir II ramsčių nėra būtinybės.

BŽŪP ir smulkieji žemdirbiai. Ko jiems laukti ir tikėtis?

Naujuoju finansiniu laikotarpiu finansuoti smulkiuosius ūkius bus galima ir pagal BŽŪP I ramsčio paramos schemas, ir pagal BŽŪP II ramsčio priemones. Ministerija šiuo metu aktyviai diskutuoja su socialiniais partneriais dėl smulkiųjų ūkių rėmimo modelio. Pagal BŽŪP I ramstį galima laisvai pasirinkti smulkiųjų ūkininkų schemą (skiriant iki 10 proc. nacionalinio tiesioginių išmokų voko) arba perskirstymo išmoką (papildomai skiriant paramą už pirmuosius ūkininko deklaruotus žemės ūkio naudmenų hektarus; tam tikslui galima būtų skirti iki 30 proc. nacionalinio tiesioginių išmokų voko). Taip pat numatyta galimybė teikti paramą smulkių ūkių plėtrai.

Finansiniu 2014-2020 m. laikotarpiu Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) skirtomis lėšomis paramą smulkiesiems ūkiams pirmiausia bus galima teikti pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra". Tačiau didžiausia paramos suma vienam smulkiam ūkiui pagal šią priemonę negalės viršyti 15 tūkst. eurų (maždaug 52 tūkst. litų) penkerių metų laikotarpiui. Palyginimui, 2007-2013 m. laikotarpiu pagal priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas", kuri buvo tiesiogiai orientuota remti smulkias žemės ūkio valdas, teikiant joms investicinę paramą, maksimali paramos suma buvo nustatyta 7,5 tūkst. eurų (26 tūkst. Lt). Didelė dalis smulkių ūkių naudosis parama, teikiama pagal priemonės „Ūkio ir verslo plėtra" veiklą „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas". Didžiausia paramos suma vienam jaunajam ūkininkui įsikurti pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas" negalės viršyti 70 tūkst. eurų (daugiau kaip 240 tūkst. Lt), o tai yra 40 tūkst. eurų, arba beveik 140 tūkst. Lt daugiau nei buvo 2007-2013 m. laikotarpiu. Smulkūs ūkiai turės galimybę pasinaudoti parama ir pagal priemones, orientuotas į ne žemės ūkio veiklų kūrimą.

Ar naujuoju finansiniu laikotarpiu sofos ūkininkai turės galimybę naudotis ES finansine parama? Kaip Lietuva žada apibrėžti, kas yra aktyvus ūkininkas/žemdirbys?

Lietuva nuo pat derybų dėl BŽŪP reformos pradžios laikėsi pozicijos, kad tiesioginė parama turi būti skiriama tik aktyviai ūkininkaujantiems ūkiams, bet ne sofos ūkininkams. Šiuo metu vyksta intensyvios diskusijos dėl aktyvaus ūkininkavimo apibrėžties. Ministerija, atsižvelgdama į žemdirbiams atstovaujančių organizacijų siūlymus, svarsto galimybę naujuoju finansiniu laikotarpiu mokėti tiesioginę paramą tik tiems žemdirbiams, kurie dirbs žemę (t. y. deklaruos pasėlius), o tie, kurie deklaruos pievas (ganyklas), privalės laikyti gyvulius. Nors pagal ES teisės aktų nuostatas apibrėžiant, kas gali būti laikomas aktyviu ūkininku, nemaži įgaliojimai yra suteikti Europos Komisijai, Lietuva aktyviai sieks, kad nuostatos tiesioginei paramai prioritetas atitektų tik aktyviai ūkininkaujantiems ūkininkams, kad tai nebūtų vėl tik formalus reikalavimas.  

Žemės reikalai. Kas svarbiau ir realiau: atitolinti žemės pardavimo užsieniečiams datą ar taikyti papildomus saugiklius (žemdirbiai siūlo papildomų saugiklių žemės pirkėjams, kaip antai kalbos mokėjimas, sėslumo cenzas)?

Jei būtų teisinių galimybių atitolinti žemės pardavimo užsieniečiams datą, Žemės ūkio ministerija dėtų visas pastangas, kad Lietuvai pereinamasis laikotarpis dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams būtų pratęstas. Tačiau Stojimo į Europos Sąjungą sutartis numato, kad pereinamąjį laikotarpį Lietuva gali pratęsti tik vieną kartą, ir Lietuva pasinaudojo šia galimybe, kai 2011 m. pereinamasis laikotarpis buvo pratęstas trejiems metams. Deja, teisinio pagrindo pradėti derybas dėl dar vieno pereinamojo laikotarpio pratęsimo Lietuva nebeturi.

Todėl prasminga nustatyti papildomus saugiklius. Tai padaryta. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigalios įstatyminės nuostatos, pagal kurias: ribojama galimybė susijusiems asmenims kartu įsigyti daugiau žemės nei nustatyta (iš valstybės - iki 300 ha, o bendras plotas - iki 500 ha); privaloma pildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją (joje patvirtinama, kad asmuo, perkantis žemę, ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys atitinkamai 300 ha ir 500 ha; nurodyti lėšų įsigijimo šaltinius, jei sudaromo sandorio suma viršija 15 000 eurų, arba 51,8 tūkst. Lt); nustatoma pirmumo teise galėsiančių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilė - žemės sklypo bendraturčiai, parduodamo žemės sklypo naudotojas, kaimyninio žemės sklypo savininkas.

Tokie naujai siūlomi saugikliai, kaip kalbos egzaminas, sėslumo reikalavimas, būtų suprantami kaip diskriminuojantys ES ūkininkus ir kartu pažeidžiantys laisvo kapitalo judėjimo principą. Vadinasi, siūlomi saugikliai turės būti taikomi visiems ūkininkams, pageidaujantiems įsigyti žemės. Tai reiškia, kad kalbos egzaminą turėtų laikyti ir Lietuvos ūkininkai. O dėl sėslumo cenzo, tai Konstitucinis Teismas 2006 m. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės įgijėjui gyventi ar ūkininkauti tam tikroje vietoje būtų konstituciškai nepagrįstas.

Stambieji žemdirbiai pasigenda argumentuoto atsakymo, ar maksimalus nuosavybės teisėmis ūkiui galintis priklausyti 500 ha (o ne tarkime 460 ha ar 550 ha) plotas yra objektyviai pagrįstas dydis?

Žemės nuosavybės koncentracija didina kaimiškųjų teritorijų depopuliacijos grėsmę ir kelia daug socialinių problemų, susijusių su viešosios infrastruktūros išsaugojimu kaime. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas pažymi, kad prioritetas turėtų būti teikiamas mažiems ir vidutiniams šeimos ūkiams. Be to, Žemės ūkio ministerija visada įsiklauso į pačių žemdirbių pageidavimus, kurie šiuo atveju pasisako už tai, kad nustatytas maksimalus nuosavybės teise įsigyjamas žemės ūkio paskirties žemės plotas yra pakankamas ir neturėtų būti keičiamas (turiu omeny Žemės ūkio rūmų Prezidiumo posėdžio rezoliuciją, Lietuvos ūkininkų sąjungos raštą).

ES šalyse, tarp jų kaimyninėje Lenkijoje, aktyviai diskutuojama apie situaciją panaikinus pieno kvotas, apie naujas galimybes, ambicingus sektoriaus plėtros planus. Ar pieno kvotų panaikinimui jau esame pasirengę? Ar neatsitiks taip, kad nauja situacija užklups mus su dideliais netikėtumais?

Beveik 30 metų gyvuojančios pieno kvotos iš pradžių atliko svarbų pieno pasiūlos ir paklausos reguliavimo vaidmenį, tačiau nuo 2004 m., įstojus į ES naujoms šalims narėms, bendra ES pieno gamyba niekada neviršijo bendros ES pieno kvotos. Taigi galima teigti, jog pieno kvotų vaidmuo ėmė mažėti. Tačiau dar yra problemų pieno tiekimo grandinėje, dar neišnaudojamos „pieno pakete" numatytos galimybės. Noriu pastebėti, kad ūkininkai vis dar išlieka silpnesne visos pieno grandinės dalimi, todėl būtina siekti jiems stabilesnių pajamų garantijų, taikant veiksmingas reguliavimo priemones. Juk pieno produktų poreikis, didėjant gyventojų skaičiui ir gerėjant gyvenimo kokybei, pasaulyje auga. Kita vertus, konkurencija pasaulyje taip pat stiprėja, nes kitų šalių eksportuotojai irgi didina eksportuojamų produktų kiekius. Nerimaujama, ar panaikinus pieno kvotų sistemą nesusidursime su pieno produktų realizavimo problemomis, ar nesumažės pieno supirkimo kainos ūkininkams. Šiuos nuogąstavimus Lietuva yra išsakiusi Aukšto lygio konferencijoje. Dėl tolesnių veiksmų apsispręsime išanalizavę konferencijos rezultatus, pristatytus Žemės ūkio ministrų tarybai.

Žemės ūkio gamintojams ir perdirbėjams labai svarbios yra naujos realizacijos rinkos. Kaip sekasi jų ieškoti? Kokiais rezultatais gali pasigirti solidus ŽŪM užsienio atašė korpusas? Kokia Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros perspektyva?

Žemės ūkio eksportas orientuotas į aukštos pridėtinės vertės prekių ir paslaugų eksporto didinimą kuo plačiau skverbiantis į užsienio rinkas. Siekiant įsitvirtinti naujose rinkose, intensyviai dirbama eksporto į Kiniją, JAV, Braziliją, Korėją, Japoniją leidimų klausimais. Gamintojai ir perdirbėjai sėkmingai vykdo priemones, skirtas produktų žinomumui didinti ir pardavimams trečiosiose šalyse skatinti. Šios priemonės finansuojamos iš Europos Sąjungos lėšų. Skverbiantis į naujas rinkas ir stiprinant jau esamų šalių-prekybos partnerių  pozicijas, organizuojamas ūkio subjektų dalyvavimas tarptautinėse parodose, mugėse (šiemet -  Rusijoje, Kinijoje, JAE, Vokietijoje).

Ministerijos atašė dirba strategiškai svarbiausiose šalyse. Žinoma, pirmininkavimo metu didžiausias krūvis tenka Briuselyje esantiems mūsų ekspertams. Jie atstovauja Lietuvos, kaip ES tarybai pirmininkaujančios šalies, tikslams žemės ūkio, žuvininkystės, veterinarijos bei fitosanitarijos srityse. Svarbus mūsų atašė indėlis užmezgant tarptautinius kontaktus, naujų rinkų paieškos. Turėdami žemės ūkio atašė užsienio šalyse, turime galimybę sparčiau spręsti iškilusius klausimus. Lietuvos Ambasadoje Vašingtone, įsteigę žemės ūkio ir komercijos atašė pareigybę, turime galimybę žemės ūkio, maisto pramonės, žuvininkystės, užsienio prekybos, investicijų ir verslo plėtros klausimams skirti daugiau dėmesio.

Deklaruojate prioritetą gyvulininkystei. Iš kokių konkrečių žingsnių gyvulių augintojai pajus, kad „svarstyklės pakrypo jų pusėn"?

Vienas iš žingsnių yra tai, kad 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje gyvulininkystės sektoriaus pareiškėjų projektus numatome remti maksimaliu galimu paramos intensyvumu - iki 50 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Žemės ūkio ministerija parengė ir pateikė Vyriausybei nutarimo „Dėl Nacionalinės 2014-2020 metų gyvulininkystės plėtros programos patvirtinimo" projektą. Įgyvendinant programą būtų sukurta palanki aplinka vystyti ir plėsti gyvulininkystės ūkius, realizuoti gyvulininkystės produkciją, didinti ūkinių gyvūnų skaičių, suformuoti patrauklų gyvulininkystės produktų įvaizdį šalyje ir užsienyje. Programos siekis -užtikrinti šiuo metu taikomų paramos priemonių tęstinumą (specialiosios paramos taikymą, toliau mokėti papildomas nacionalines tiesiogines išmokas, remti gyvulininkystės produkcijos gamintojų kooperaciją, teikti valstybės arba de minimis pagalbą, siekiantiems investicinės paramos gyvulininkystės ūkiams pagal Kaimo plėtros priemones suteikti papildomus prioritetinius balus), tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius akcizais neapmokestinamo kuro įsigijimą (visų ūkinių gyvūnų rūšių laikytojams), taip pat gyvulininkystės ūkiams reikalingų pastatų projektavimo ir statybos procedūras (poveikio aplinkai vertinimas, derinimai su įvairiomis statybas prižiūrinčiomis institucijomis, statybų leidimo gavimas ir t. t.).

Didelis dėmesys bus skiriamas švariosioms bei aplinkai palankioms technologijoms. Mokslo pasiekimus bus stengiamasi taikyti gamyboje ir gautus rezultatus skleisti žemdirbiams. Bus siekiama, kad gyvulininkystės ūkiuose dirbtų aukštos kvalifikacijos specialistai (jau keliama dirbančiųjų kvalifikacija, ruošiami būsimi aukštos kvalifikacijos specialistai ir skatinami gyventi bei dirbti kaime).

Bus ir toliau tobulinama ūkinių gyvūnų veislininkystės sistema (užtikrintas finansavimas veislininkystės paramos priemonių įgyvendinimui, kaupiami ūkinių gyvūnų produktyvumo, genetinės kokybės tyrimai ir kilmės duomenys, modernizuojamos ūkinių gyvūnų produktyvumo, mėsos kokybės vertinimo technologijos, stiprinamos Lietuvoje veikiančios ūkinių gyvūnų augintojus jungiančios organizacijos), saugomi ūkinių gyvūnų genetiniai ištekliai.

Kokių ambicingų planų Lietuva galėtų turėti žemės ūkio srityje?

Mano nuomone, svarbiausia - užtikrinti ilgalaikę konkurencingo žemės ir maisto ūkio plėtrą, teikiant investicinę paramą šiuolaikiškų ūkių kūrimuisi ir plėtrai, ypač didelį dėmesį skiriant gyvulininkystės sektoriui ir užtikrinant gaminamų žemės ūkio ir maisto produktų kokybę.

Kalbėjosi Viktoras TROFIMIŠINAS 

Mano ūkis, 2013/12