Nors miškas paprastai sodinamas pavasarį, tačiau kai kuriuos darbus privalu atlikti iš rudens.

Prieš atkuriant ar įveisiant mišką pirmiausia paruošiama dirva. Tai ypač naudoja valstybinių miškų tvarkytojai. Dirvos ruošimas yra išankstinis darbas, galimi keli būdai šiam darbui atlikti, tereikia pasirinkti vieną iš jų, patį tinkamiausią. Tam reikia įvertinti esamas sąlygas: miško paklotės storį (kirtavietėje) arba dirvos žolėtumą (ž. ū. paskirties sklype), dirvožemio struktūrą (molis, smėlis), reljefą (kalvos, šlaitas, lyguma), kokias medžių rūšis sodinsite ir miško savininko norus. Pastarieji labai svarbu, nes žmogus turi jausti pasitenkinimą ir pasididžiavimą savo mišku, atliekamais darbais - tada ir medžiai auga geriau.

Dirvai paruošti naudojami du pagrindiniai padargai - plūgas ir freza. Jų veikimo principas skiriasi. Plūgas padaro negilią, bet plačią (50-70 cm) vagą, į abi puses išversdamas velėną. Susiformuoja puiki mineralizuota juosta, tačiau vagos dugnas lieka kietas, nesupurentas, o žemės paviršius banguotas. Tas banguotumas išsilaiko ilgus dešimtmečius, ypač sunkioje dirvoje. Ruošiant su freza, išlaikomas lygus paviršius, padaroma maždaug tokio paties pločio, supurenta ir mineralizuota dirvos juosta. Šis variantas nelabai tinka, kai gausu žolės arba stora miško paklotė. Susmulkinta augalija susimaišo su gruntu ir gaunamas poringas substratas, kuriame gausu oro tarpų. Toks substratas ir per žiemą tinkamai nesusigulės, nes augalų liekanos nespės supūti. Į tokią terpę papuolusios daigų šaknys greičiausiai išdžius.

Urėdijos dar naudoja dirvos paruošimą kauburėliais, t. y. mechanizmas nustatytu atstumu iškasa apie 20 cm gylio žemės gabalą ir jį apverčia. Taip nesugadinama miško paklotė, o pavasarį, kai daug drėgmės, užtikrinamas šioks toks nusausinimas, o sausuoju laiku - drėkinimas. Tačiau į gūbrį sodinti bus galima tik po metų, kai gerai susigulės žemė, neliks oro tarpų, supus žolės.

Įveisiant mišką laukuose atsiranda dar daugiau dirvos paruošimo galimybių. Aplinkos ministerijos Botanikos instituto mokslo darbuotojai ruošiant dirvą plantaciniams miškams sodinti rekomenduoja:

Šią rekomendaciją patvirtina ir kai kurių miško urėdijų daryti eksperimentai. Buvo konstatuota, kad eglės, pasodintos į ištisai suartą dirvą, kelerius pirmuosius metus augo dvigubai greičiau, mažiausiai reagavo beržai.

Sodmenis užsakyti iš anksto

Ko gero ruošdami dirvą jau turėsite miško įveisimo projektą ir žinosite, kokias medžių rūšis sodinsite, tačiau jeigu nusipirkti daigų vyksite į artimiausią medelyną pavasarį, prieš sodinimą, tai jūsų miškas gali likti nepasodintas. Patikimiausi yra urėdijų medelynai, tačiau sodmenis reikia užsakyti iš anksto, geriausia prieš metus, sudarant raštišką sutartį. Jeigu nerasite artimiausiuose medelynuose, nenusiminkite - tiks ir iš tolimesnių, nes sodinamosios medžiagos rajonavimo problemą išsprendžia patys pardavėjai. Be to, urėdijų medelynai išduos sėklinės medžiagos sertifikatus - veisiant miškus su ES parama tai būtina sąlyga. Taigi nepamirškite, kad daigų įsigijimas - taip pat išankstinis darbas.

Dar vienas dalykas, apie kurį reikia pagalvoti iš rudens, - tai laikinas daigų sandėliavimas. Pasiėmę daigus iš medelyno turite kuo greičiau juos pasodinti, tačiau nors ir labai skubėsite, tai vis vien užtruks kelias dienas, o jei plotai didesni - kelias savaites. Daigus prikasus vagoje, saulei šviečiant jų kokybė sparčiai blogėja: išdžiūva dalis smulkiųjų šaknų, daigai gali pradėti vegetuoti, todėl ir prigijimo galimybės labai sumažėja.

Geriausia būtų įsirengti ledainę. Vietą reikia parinkti sodinamo sklypo pakraštyje, pavėsyje, geriausia miške, jeigu želdomas sklypas su juo ribojasi. Kasama maždaug 60 cm gylio duobė, kurios dydis priklauso nuo želdomo ploto ir daigų dydžio. Jeigu sodinsite 4-erių metų eglių daigus, tai reikės 1x2 m duobės, į kurią galima sukrauti 1 ha plotui užsodinti reikalingą sodmenų kiekį. Rudenį duobė iškasama ir paliekama, žiemos pabaigoje, prieš tirpstant sniegui, ji su visu sniegu storai apklojama eglišakėmis. Atsivežus daigus, šakos nuimamos, sniegas sutrypiamas, sustatomi daigų ryšulėliai ir vėl duobė apklojama eglės šakomis. Taip kelias savaites daigai stovės lyg šaldytuve. Ryte, pradedant dirbti, reikėtų išsiimti daigų visai dienai, kad per dažnai nebūtų varstoma ledainė ir neištirpintų sniegas.

Kad veisiant mišką laukuose būtų išvengta šakninės pintainės plitimo, geriausia sodinti lapuočius, o spygliuočių kuo mažiau. Idealu, jei pagal klasikinę formulę prieš sodinant „rimtą" mišką, pirmiausia įveisiamas „pionierinis", t. y. greitai augančių medžių rūšių miškelis. Iš vietinių rūšių tai būtų blindės, gluosniai, karklai, baltalksniai, drebulės. Šie medžiai paauginami 10-20 metų, kol susidarys pirminė miško paklotė, ir nukertami. Tada jau galima be baimės sodinti mišrų pagrindinių medžių rūšių mišką, čia gali vyrauti ir eglės.

Panaudojant ES paramą taip pat būtų galima įveisti plantacinį mišką, o vėliau tame pačiame plote jau rimtą. Visais atvejais miške laimi kūrybingi, ramūs, toli į ateitį planuojantys miško savininkai. Pasirodo, mišką galima atkurti jo dar net nenukirtus, net kokį dešimtmetį į priekį, bet tai kita tema.

Miško atkūrimo ir įveisimo teisinių nuostatų aspektai

Miško naudojimą Lietuvoje reglamentuoja 31 įstatyminis aktas. Atkūrimui ir įveisimui skirtas Miškų įstatymo 15 straipsnis.

***

Komentarai

1. Lietuvos Respublikos teritorijos miškingumas turi būti didinamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įveisiant mišką ne miško žemėje. Privačioje ne miško žemėje miškas įveisiamas Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka.

Nuo to momento, kai tampa oficialiai žinoma, kad jūs savo žemės ūkio paskirties žemėje įveisėte mišką, tam plotui pradedami taikyti visi miško naudojimo apribojimai. Nesvarbu, kad valstybinėje kadastro registro įmonėje dar nėra įrašo apie sklypo paskirties pakeitimą. Oficialiai tampa žinoma tada, kai naudodamiesi ES parama savo metinėje žemių deklaravimo schemoje pažymite įveistą plotą.

Jeigu miškas užaugęs savaime - nuo to momento, kai parašote prašymą pakeisti žemės paskirtį.

3. Miškas turi būti atkurtas ir įveistas miško sodmenimis, kurių kilmė ir kokybė atitinka Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško dauginamosios medžiagos nuostatų reikalavimus.

Medelynai turi pasirūpinti, kad daigeliai atitiktų nuostatų reikalavimus, tačiau perkamus daigelius būtina įvertinti vizualiai. Pirmiausia, daigai turi atitikti tos medžių rūšies spalvą. Pvz., eglės medeliai turi būti žali, o ne geltoni, taip pat skleisti specifinį eglės kvapą, turėti aiškiai išreikštą viršūnėlę ir šakeles, visa lajos forma turi būti taisyklingos piramidės formos, o ne kokio cilindro ar amforos; aukštis atitikti metus. Šaknų sistema gerai išsivysčiusi, daug smulkiųjų šaknelių, šaknų masė turi sudaryti trečdalį daigo svorio. Daigai parduodami ryšulėliais: nei ant šaknų, nei priekelminėje dalyje negali būti pelėsio, šaknys turi būti pamirkytos į specialų tirpalą.

6. Per penkerius metus neatkurtų privačių miškų atkūrimą miško savininkų lėšomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja Aplinkos ministerija.

Šio straipsnio 4-tame punkte nurodyti miško atkūrimo terminai. Terminui pasibaigus Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus regioniniai specialistai patikrina kirtavietes. Jeigu randa tinkamai neatkurtą sklypą, miško savininkas gauna 1 000 Lt/ha baudą ir raginimą atkurti mišką. Jeigu ir kitais metais nustatoma ta pati situacija, bauda jau didėja iki 1 500 Lt/ha, tačiau ir toliau raginama atkurti mišką. Jeigu dar kitais metais padėtis nesikeičia, surašomas aktas ir Aplinkos ministerija skelbia konkursą tam sklypui atkurti. Sąskaita už miško atkūrimą pateikiama miško savininkui, jeigu ji nebūna apmokėta, pinigų atgavimo klausimą valstybė patiki antstoliams.