Vienas iš stambiausių Kaišiadorių rajono ūkininkų Antanas Kelpša ūkio vairą perduoda dukrai Jolantai.

Ūkio įpėdinei ir paveldėtojai - 35-eri. Kruonio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai vis dar nesiliauja spėlioti, ar užteks parako smulkutei ir iš pažiūros trapiai moteriai valdyti modernų beveik 1500 ha ūkį, ar nenusibos nemigo naktys darbymečio metu ir guminiai botai prie sostinės gyvenimo pripratusiai Kelpšų vyriausiajai.

Buhalterės-ekonomistės išsilavinimą turinti Jolanta Kelpšaitė šypsodamasi prisipažįsta - viskas nauja, veiklos daug, aprėptis plati, kai kurios užduotys - sunkiai beįveikiamos. Tačiau balandį su darbu Vilniuje atsisveikinusi moteris neabejoja, kad sėdi savo rogėse ir vadžias išlaikyti sugebės savomis rankomis.

Tėtis - reikliausias darbdavys

Šešiasdešimtmetį neseniai šventęs Antanas Kelpša sako, kad reikia būti realistu - anksčiau ar vėliau kaita turi įvykti. „Perimti ūkį dukrai lengviau, kol esu gyvas. Aš jos neglostau, elgiuosi kaip su visais darbuotojais, reikalauju netgi daugiau negu iš kitų. Prie stalo ji man dukra, o už durų - ūkio darbuotoja. Taip elgėsi Fordas ir kiti milijonieriai - savus spausdavo, skirdavo žemiausias pareigas, kad pajustų ir pamatytų visą grandinę, užjaustų dirbantį sunkiausią darbą", - neslepia ūkininkas.

Pernai, pasibaigus darbymečiui, Kelpša pasisodino abi dukras ir pareiškė - laikas kažkuriai ateiti į ūkį ir jį perimti. Jaunesnioji Viktorija iš pradžių sutiko ir žiemą praleido kaime. Pavasariop apsisprendė ir argumentavo: „Turiu savo sritį, man įdomiau mokyti vaikus, aš ir toliau noriu būti pedagoge".

„O aš pagalvojau per žiemą ir nutariau - kažkada vis tiek teks ryžtis šiam žingsniui, todėl geriau tai padaryti anksčiau ir pradėti mokytis. Aš visada mačiau save kaime, ūkininkaujančią", - sako vyriausioji.

Tėtis Jolantai - ketvirtas darbdavys ir pats reikliausias. „Gal ir per griežtas esu, tačiau tikslas tą griežtumą pateisina. Filosofiškai žiūrint, numirti ir palikti nemažus turtus - kvailystė, tačiau aš noriu, kad kitai kartai būtų lengviau gyventi", - tvirtina ūkio šeimininkas.

Naujoji darbuotoja

Pirmiausia įpėdinei jis patikėjo dokumentų tvarkymą. Čia ir išryškėjo kartų skirtumas. Vakarais po darbų Antanas į užrašų knygą smulkiai užrašydavo, kas ūkyje nuveikta, ką reikia padaryti. Per metus 3-4 knygas prirašydavo. Be to, kaip juokauja Jolanta, tėtis niekada nesiskirdavo su skaičiavimo mašinėle. Tuo tarpu jaunajai ūkininkei visa tai atstoja kompiuteris, darbų organizavimo moteris neįsivaizduoja be šio pagalbininko.

„Darbo laiko ir kuro apskaita, - vardindamas dukrai patikėtas sritis lenkia pirštus A. Kelpša, - darbų patikrinimas, kontrolė, grūdų sandėlis. Visa tai - ūkio pagrindas. Kuli pusantro du mėnesius, o išgyventi iš to privalai likusius dešimt, paskirstyti finansus turi taip, kad užtektų visam ratui". Didžiausią dienos dalį Jolanta praleidžia organizuodama ir prižiūrėdama darbus sandėlyje, kuriame šiuo metu geresnių kainų laukia 2 tūkst. t kviečių, rapsų, kvietrugių, avižų.

Reiklusis darbdavys neslepia, kad darbuotojai pajuto, jog į ūkį atėjo ekonomistė. „Keikiau New Holland traktorius, kad jie vienam hektarui sunaudoja labai daug kuro", - prisipažįsta ūkininkas, o dukra ekonomistė iš karto suvokė, kad čia kažkas ne taip. Susipažino su traktoriaus charakteristika, palydovine sistema išmatavo laukus, suskaičiavo ir prie sienos prirėmė traktorininką. Šis pasipiktino, ką čia „boba aiškina". Jolantai pateikus duomenis, nesąžiningam darbuotojui teko atsisveikinti su ūkiu. O New Holland kuro sąnaudos vienam hektarui nuo 15 litrų sumažėjo iki 8 ir atitinka technologines normas. „Kitas žingsnis - skaičiuosime kiekvienam laukui trąšų normas pagal derlingumo balą, nes dabar surašome atmintines ir tręšiame šabloniškai, o tai neekonomiška", - planais dalijasi Jolanta.

Moteris prisipažįsta, kad kol gyveno ir dirbo mieste, stebėdavosi, kaip čia gali būti, kad kaime nėra žmonių. „Dabar žinau realybę - darbingų vyrų netrūksta, jie nori gauti atlyginimą, bet nenori dirbti. Lietuvoje išaugo pašalpų gavėjų karta. Dažnas džiaugiasi gavęs 600 Lt iš Darbo biržos, yra socialiai apdraustas ligos atveju, turi garantijas, dar kažkiek prisiduria nelegaliai, stovi valandų valandas prie parduotuvės, jam „bambalis" - mato vienetas", - situaciją kritiškai vertina ūkininkė.

Tėtis pritaria dukros nuomonei. „Turėjau įvairių traktorininkų. Atlyginimas, kurį moku, kaime gyvenančiam žmogui tikrai geras - 3 tūkst. Lt „į rankas" ir daugiau, ir visi įforminti, turi socialines garantijas. Būdavo gauna vienokį atlyginimą, o žmonoms pasako gerokai mažesnę sumą. Dirbdavau su tuo žmogum, su jo šeima kaip socialinis darbuotojas, - sako Antanas. - Dabar personalą išsigryninome, susitvarkėme. Kol mokėjome mažesnį atlyginimą, kentėjome dantis sukandę. Šiandien kitaip - ūkio darbininkai žino, kad pas kaimyną nuėję negaus tokių pinigų. Vidurio nėra - arba dirbi, arba išeini. Ir nėra išlygų. Pernai atleidau 8 darbuotojus."

A. Kelpša saviškiams moka ne už dieną ar valandas, o už atliktą darbą - kad ateitų ne dieną prastumti, o tikrai šį tą nuveiktų. Jis džiaugiasi turįs darbininkų, kuriais visiškai pasitiki, branduolį. Ypač patenkintas traktorininku Sigitu Klinavičiumi, kuris įstengia vienas užsėti 1 500 hektarų. Mat ūkininkas teturi vieną sėjamąja. „Sėja - fiziškai labai sunkus darbas, vienam atlaikyti tokį krūvį sudėtinga. Kaip gali tokiam žmogui nemokėti gero atlyginimo. Jis ir pats suinteresuotas užsidirbti, stengiasi, rodo iniciatyvą", - gražių žodžių negaili darbdavys Sigitui. Patenkintas ir kombainininku Daliumi Kabašinsku, kuris ūkyje dirba jau 8 metus.

Kituose ūkiuose gana dažnai darbymetį atidirbę darbuotojai paleidžiami, o A. Kelpšos ūkyje branduolys lieka ir žiemą. „Kad vasarą darbo sočiai, visiems aišku, tačiau 3-4 mėnesiai būna visiškas štilis. Technika nauja, jos remontuoti nereikia, mašinas ir padargus nuplovę ir pašalinę smulkius gedimus pradedame darbus miške", -  pasakoja ūkininkas. Jis turi 36 ha privataus miško, 8,5 ha jo įveisė naujai nederlingoje žemėje savomis jėgomis, nesinaudodamas ES parama.

Šiuo metu ūkyje dirba 16 nuolatinių darbuotojų ir 2 pagal Žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų kvitus. Jie, kruoniškio nuomone, labai pasiteisino, tačiau Vyriausybė turėtų patvirtinti platesnį paslaugų spektrą, įtraukti ir mechanizaciją. „Juk būna, žmogus suserga, kad nenutrūktų darbai, sėsti prie traktoriaus vairo galėtų kaimynas, tačiau tai jau prieštarautų teisiniams aktams, o darbo inspektoriai baustų, nes tas žmogus būtų vertinamas kaip nelegalus darbuotojas. Gerai, kad įteisinta gausybė rankų darbo: akmenų rinkimas, runkelių rovimas, tvartų mėžimas, šakų deginimas. Tačiau augalininkystės ūkyje rankų darbo mažai, viską atlieka technika, į tai kol kas neatsižvelgta", - trūkumus vardija A. Kelpša.

Jis ūkyje neturėjo nei agronomo, nei kito specialisto. „Jolanta veža nemažą krūvį. Jau dabar jaučiu palengvėjimą. Be to, priėmiau darbų saugos specialistę. Ji kieta, mums velnių išrašo, jai neįdomu, ar mes pajėgūs ekonomiškai, reikalauja sudaryti saugias sąlygas kaip priklauso", - pasirinkimu patenkintas ūkininkas.

Planuoja plėsti nuosavos žemės plotus

Perduodamas patirtį dukrai, pažvelgęs į ūkį tarsi iš šalies, jos akimis, A. Kelpša suvokė, kad 1 500 ha dirbamos žemės - per daug. Plotai išsimėtę penkiose seniūnijose, dviejuose - Prienų ir Kaišiadorių - rajonuose 35 km atstumu, nedideli (27-65 ha), tad deklaruoti tenka net 308 laukus.

„Galvoju, kad užtektų kompaktiškesnio 500-600 ha ūkio, nereikėtų plėšytis dukrai ir darbininkai nepervargtų. Iš 1 400 ha, tik 80 nuosavi. Reikia didinti nuosavos žemės plotus", - sako A. Kelpša.

Pasak jo, matematika paprasta. Jei žemės našumo balas 40, iš hektaro gauni 4 t, pridėjęs trąšų, gali pasiekti 5 t, tačiau trąšos irgi kainuoja, neaišku, kokia bus produkcijos savikaina. „Už vieną ha moku nuo 150 iki 200 Lt nuomos savininkui. Tiesioginės išmokos - 406 Lt už ha. Jei grūdų supirkimo kainos tokios kaip šiemet ar dar žemesnės, paskaičiavus lieka vargas, darbas ir nemigo naktys. Ūkininkas visada vaikšto peilio ašmenimis, nes atsako už viską: už darbuotojus, už kreditus", - neslepia kruoniškis.

Nuomos kaina Kaišiadorių rajone auga, žemės reikia jauniesiems ūkininkams, jie ir siūlo 200 Lt ir daugiau už ha. Nesvarbu, kad galbūt neišgalės arba jiems neapsimokės tokios kainos mokėti, tačiau žemės savininkams susuka galvas.

„Ūkininkaujant visko nurašyti žmogiškajam faktoriui negali, daug kas nuo dangaus priklauso. Javų šiemet kūlėm ir 6 t. Mes dar neišauginame rapsų taip, kad pasiektume 3 t/ha derlingumą. Gerose žemėse ūkininkai jau kulia 5 t ir daugiau. Mūsų laukai - kalnas, klonis, todėl nemažai ir išbarstome. Tik tie plotai, kurie žemumoje, derlingi, o kalvelių keteros nugairintos vėjų, paveiktos erozijos", - vardija ūkininkas priežastis , dėl kurių brandina mintį mažinti dirbamos žemės plotą.

2005 metais, pasinaudojęs 2 mln. Lt SAPPARD parama, A. Kelpša modernizavo grūdų auginimo sektorių - įsigijo technikos, įrengė džiovyklą.

Kai rengė projektą paramai gauti, kruoniškis dirbo 326 ha, todėl, jo žodžiais, nori ar nenori teko staigiai išplėsti valdas, nes reikėjo didinti apyvartą. „Ūkio plėtra sutapo su krize, kas mėnesį bankams teko mokėti 21 tūkst. Lt, o palūkanos siekė 11,2 proc. Bankai kaip vilkai, jokio geranoriškumo", - neslepia ūkininkas.

Neslepia jis ir fakto, kad į didžiulę veiklą šeimą įsuko užgriuvusios nelaimės. Kelpšams teko palaidoti 6 metų sūnų, gimusį tik pradėjus ūkininkauti. „Per laidotuves nugirdau kaimynių pokalbį, kad neištvers Kelpša sielvarto, prasigers. Po kelerių metų avarijoje žuvo dukra, dar šešerius metus teismuose teko įrodinėti, kad automobilį vairavusi žmona Palmyra nėra skaudžios avarijos kaltininkė. Kiekviena diena, kiekvienas laukas vis kitoks, veikla neleido paskęsti sielvarte", - prisipažįsta ūkininkas.

Ūkį perleidžiantis kruoniškis sako negalvojantis apie pridėtinės vertės kūrimą ir produkcijos perdirbimą. „Nemažai domėjausi, todėl žinau, kad lengviausia gaminti avižinius dribsnius. Gali įsigyti įrengimus, įrengti patalpas, kad jos atitiktų higienos reikalavimus, tačiau esminis dalykas - rinka. Tai jau nauja veiklos sritis, reikia turėti vadybininką ir galbūt ne vieną, kuris rūpintųsi realizacija, nes savo vietą po saule, kur tinklai viską užkėtoję, susirasti nėra lengva. Šiai dienai visko neapžiosi, o ateityje galbūt atrasime savo nišą", - mano A. Kelpša.

Pasak jo, būtų protingiausia ir naudingiausia išauginti žaliavą, ją perdirbti ir parduoti produktą. Tačiau gaminant kruopas, lieka atliekų. Joms sunaudoti reikia turėti gyvulių. Norint juos laikyti, reikia galvoti apie fermas. „Grandinė nuo lauko iki stalo reikalauja žmogiškųjų resursų ir finansinio pagrindo - turėti idėją, nepakanka", - argumentus vardija ūkininkas.

Ūkį perimanti Jolanta prisipažįsta, kad jai visokių minčių galvoje kirba, kad ateityje galbūt imsis ūkyje plėtoti dar kokią nors veiklą. Tėtis nelinkęs jai prieštarauti. „Dukrai sakau: aš tau duodu startą, o toliau - jau tavo valia. Kurk planus ir idėjas, atsirink ir realizuok, kas tau arčiausiai širdies", - teigia Antanas.

Vilma KASPERAVIČIENĖ

Mano ūkis, 2013/11