Patikėję mėsinės galvijininkystės ateitimi, Antanas ir Vilma Šakiai prieš dešimt metų pradėjo auginti mišrūnus, o netrukus - ir grynaveislius limuzinų veislės galvijus. Dabar jų ekologinis ūkis yra vienas pažangiausių Lietuvoje.

Trimėsėdžio kaime (Telšių r.) įsikūrę ūkininkai laiko beveik 150 limuzinų veislės galvijų, tarp jų yra šiek tiek mišrūnų. Specializuojasi veislininkystėje. Pasirinkti ūkio kryptį Šakiams nebuvo sunku - jų krašte žemės nederlingos, kviečių jose neužauginsi. Kelis metus, iki 1995-ųjų, jie laikė keliolika melžiamų karvių, tačiau vargo buvo daug, o naudos - mažai, todėl pieno ūkio atsisakė. Po ilgų svarstymų nutarė išbandyti mėsinę galvijininkystę ir 2003 m. įsigijo keletą mišrūnų. 2004-aisiais Prancūzijoje nusipirko 12 grynaveislių limuzinų veislės telyčių.

Ūkio darbams Šakiai samdo vieną darbuotoją visai dienai, dar puse etato dirba rinkos specialistė. Tačiau dideliame ūkyje darbo rankų netrūksta - Vilma su Antanu užaugino keturis vaikus, o ir pats ūkio šeimininkas sugeba dirbti taip, lyg keturias rankas turėtų. „Nedarbas mums negresia, turime jo sočiai", - šypsosi A. Šakys.

Paramos pinigų nešvaistė

Ūkio galva - Antanas, jis, pasak žmonos, yra labai rūpestingas gyvuliams, pažįsta kiekvieną jų iš tolo, paglosto, pakalbina ne tik veršelį ar telyčią, bet ir įspūdingo stoto bulius. Galvijai prižiūrėti, ramūs, nebaikštūs ir nepikti - akivaizdu, kad jų gerovė yra ūkio prioritetas.

Vilma - ekologijos specialistė, Antanas - ūkininkas iš prigimties, tad nenuostabu, kad jiems visada rūpėjo gamta. Pradėję auginti mėsinius galvijus pirmiausia išsprendė mėšlo tvarkymo klausimus. Pasinaudojus   ES parama Nitratų direktyvai įgyvendinti  2005 m. pastatyta  mėšlidė ir srutų rezervuaras. „Svarstėme taip - jeigu jau ekologinis ūkis, tai visur tvarka turi būti. Nutarėme tausoti aplinką ir pirmiausia investavome į mėšlidę", - pasakoja Vilma.

2009 m. jie gavo ES paramą pagal KPP priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas", o dar po dvejų metų pasinaudojo supaprastintąja tvarka iki 150 tūkst. litų paramai gauti. Įsigyta ūkiui reikalinga naši šienavimo technika, traktoriai, ekologinės akėčios, mėšlo kratytuvas, gyvulių svėrimo įranga, aptvarai gyvuliams suvaryti. Tačiau visų skirtų sumų net neišnaudojo, skaičiavo, taupė, kad reikėtų kuo mažiau skolintis ir tas skolas būtų galima greitai grąžinti. „Šiandien niekam nesame skolingi nė lito, - džiaugiasi šeimos galva. - Manęs dažnai klausia, kodėl nenusiperku džipo? Aišku, kaime jis praverstų, bet už tuos pinigus geriau tvartą sutvarkysiu. Man labiau rūpi, kad tvarka visur būtų."

Ekologinę ūkio kryptį nulėmė V. Šakienės specialybė. Baigdama ekologijos studijas Šiaulių universitete ji labai norėjo parašyti tokį diplominį darbą, kuris galėtų suteikti konkrečios naudos. Profesorius Zenonas Dabkevičius paragino paanalizuoti savo šeimos ūkį, ir Vilma parašė bakalauro diplominį darbą tema „Ekologinio ūkininkavimo galimybės Antano Šakio ūkyje". Viską suskaičiavo, įsivaizdavo, kaip turėtų būti, pateikė piniginę išraišką ir gavo šiokį tokį pelną. Parodė savo teorinius skaičiavimus Antanui ir tuomet abu nusprendė - verta pabandyti praktiškai.

„Taip ir pradėjome ūkininkauti ekologiškai. Aišku, tokias galimybes suteikė galvijų auginimas, nes be jų ekologinis ūkis nepasiteisintų", - teigia moteris.

Veislinius bulius perka aukcionuose

Antano ir Vilmos Šakių ūkis 2012 m. pripažintas pažangiausiu šalyje gyvulininkystės ūkiu. Jų veislynas yra C kategorijos. Čia užauginti buliai yra laimėję daug apdovanojimų parodose Lietuvoje. Mėsinių galvijų paroda-seminaras 2011-ųjų rudenį buvo surengtas ir šiame ūkyje.

Daug metų Šakių ūkyje atliekami tyrimai, galvijai kas mėnesį sveriami, skaičiuojamas kasdienis svorio prieaugis, atliekama selekcija, nagrinėjama, kuris galvijas pagal palikuonis tinkamiausias veisti. Jeigu buliaus rezultatai netenkina lūkesčių, jis šalinamas iš bandos, nepaisant to, kad už jį brangiai mokėta. Buliai perkami tik aukcionuose Prancūzijoje, kuri yra limuzinų veislės gimtinė. Jų kilmės knyga pradėta rašyti prieš pusantro šimto metų (1865 m.).

„Prancūzijoje mėsiniams galvijams skiriamas labai didelis dėmesys. Lietuvos gražuolių rinkimai nublanksta prieš gražiausių ir geriausių galvijų rinkimus parodose Prancūzijoje", - tikina Antanas, vykstantis į šią šalį pažiūrėti geriausių pavyzdžių.

Kuriant veislininkystės ūkį, Šakiams iš pradžių padėjo valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos Telšių inspektorė Janina Aleksienė, mokiusi pildyti gausią ir gana sudėtingą dokumentaciją, neįkainojamos pagalbos suteikė Lietuvos mėsinės gyvulininkystės tėvu vadinamas profesorius Česlovas Jukna. Jis ūkininkams padėjo Prancūzijoje išsirinkti pirmuosius galvijus. „Profesoriaus dėka atsivežėme labai geros veislinės vertės limuzinų. Buvome ir tokiuose ūkiuose, kur vos pažiūrėjęs į galvijus profesorius iškart pasakė - šie veislei netinkami", - prisimena A. Šakys.

Beje, jie tą vienintelį kartą spėjo pasinaudoti valstybės parama veisliniams gyvuliams įsigyti. Ūkininkai įsitikinę - jeigu ta parama nebūtų panaikinta, šiandien Lietuvoje veislinės bandos būtų kokybiškesnės. O dabar ne kiekvienas gali mokėti keliolika tūkstančių litų už veislinį gyvulį.

Veislininkystės sritį Šakiai nutarė rinktis iškart, kai tik įsigijo pirmuosius limuzinus, nors žinojo, kad auginti galvijus veislei yra sunkiau nei mėsai. Labai daug darbo reikalauja įvairiausių dokumentų pildymas, kad būtų užtikrintas kilmės atsekamumas. „Keturias buliaus ir karvės kartas turi žinoti kone atmintinai, kad nesukryžmintum giminingų galvijų", - paaiškina Antanas. Dabar Šakiai rengiasi parduoti vieną pirmųjų savo užaugintų bulių - 8 metų Tigrį, kuris jau yra gimęs jų ūkyje. „Tai ypatingas bulius, labai geri jo palikuonys. Skaudu bus su juo atsisveikinti, bet esame priversti jį parduoti dėl giminingumo. Tigris dar ir kitame ūkyje galėtų būti naudingas", - kalba Vilma.

Nelengva užduotis būna ir surasti tinkamus vardus ūkyje gimusiems ir veislei auginamiems limuzinams. Telyčiai reikia suteikti vardą pagal motinos pirmąją vardo raidę, veršeliui - pagal tėvo. Vardus galvoja visa šeima.

Antanas stengiasi, kad karvės veršiuotųsi sausio-balandžio mėnesiais, nes vėliau gimę nebespėja iki lapkričio užaugti tiek, kad juos būtų galima nujunkyti. Galvijai parduodami tada, kai atsiranda pirkėjas, bet daugiausia pardavimų vyksta nuo pavasario iki rudens. Nuo sausio banda jau pradeda pasipildyti prieaugliu. Daugiausia grynaveislių galvijų Šakiai parduoda Latvijos veisėjams, taip pat ir Lietuvos ūkininkams.

Veislei parduodamos visos limuzinų telyčios ir aukščiausiais balais įvertinti buliukai. Netinkami veislei auginami ir parduodami mėsai. Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacija (EMGAA) yra sudariusi sutartį su prof. Č.Jukna, kuris vertina planuojamus parduoti veislei galvijus, taip pat karves po pirmo ir trečio apsiveršiavimų.

Šakių ūkis turi sveikos bandos statusą. Galvijų sveikatingumo klausimais ūkininkus konsultuoja ir jiems padeda EMGAA direktorius, veterinarijos gydytojas Arūnas Rutkauskas.

Bandys ekologiškai auginti kukurūzus

Galvijai tvartuose laikomi ant gilaus kraiko, o šiltuoju metų laiku ganosi lauke. Šakiai ganykloms ir dirbamai žemei naudoja 140 ha, iš kurių nuomotis tenka tik 20 ha. Pašarus Antanas gamina pats: 60 proc. jų sudaro šienas, likusią dalį - šienainis ir traiškyti grūdai. Augina žolės mišinius, kvietrugius, avižas, žirnių. Kraikui reikia šiaudų, tad pradėjo ir rugius auginti - iš jų daugiau šiaudų lieka. Antanas yra bandęs auginti miežius, bet jie reiklesni, be trąšų nederlingoje žemėje juos sunku užauginti, todėl šios kultūros atsisakė.

Šėrimo racioną ūkininkas sudaro pats. Jis gyvulius suskirsto grupėmis - vienus šeria įmaišęs į pašarą žirnių, kitiems papildomai įmaišo avižų su kvietrugiais ir žiūri, kuriame garde gyvuliai geriau auga. Pagal tai sudaro racioną kitiems metams. „Viskas - per praktinius bandymus", - sako Antanas. Skaičiuoja gyvulių priesvorį, analizuoja, ko trūksta, pagal tai ir sudaro racioną. Visi pašarai užauginami savo ūkyje, papildomai perkama tik druskos laižalų.

Antano planuose - kukurūzų pašarams auginimas, tačiau jis dar nėra iki smulkmenų išsiaiškinęs, kaip juos užauginti ekologiškai. „Bet aš išsiaiškinsiu ir būtinai pabandysiu. Jau ir šiemet būčiau ryžęsis sėti kukurūzus, bet vėluojantis pavasaris sujaukė planus. Manau, kad išmoksiu kukurūzus užauginti be chemijos", - Antanas nestokoja ryžto.

Jo dirbami laukai gražūs, piktžolių mažai, nors viską augina be chemijos. Antanas išduoda gražių laukų paslaptį: penkerius metus auga žolė - dvejus metus javai. Tuomet piktžolės nespėja įsikeroti. „Pirmaisiais metais laukai atrodo kaip nupurkšti. Atvažiavęs „Ekoagros" tikrintojas negalėjo patikėti, kad tokie laukai gali būti be jokios chemijos. Bet viską lemia teisinga sėjomaina", - tvirtina ūkininkas.

Javų jis kulia beveik po 4 t/ha - šiose Žemaitijos žemėse tai labai geras rezultatas. Nors nelygiame reljefe išsidėsčiusios žemės hektare yra ir durpyno, ir molyno, ir dribsmėlio... Pasak Antano, nedaug yra žemės, kurioje būtų galima laiku javus pasėti ir laiku nukulti. Todėl šiuos plotus naudinga išnaudoti žolėms auginti, ganiavai.

Investicijos į ūkį niekada nesibaigia

Regis, daugybę apdovanojimų pelnęs Vilmos ir Antano ūkis pažangus, rentabilus, šeima jau galėtų pasimėgauti ir didesniais gyvenimo malonumais, tačiau visas pelnas kol kas grįžta atgal į ūkį. Investicijos į jį niekada nesibaigia. „Atrodo, lyg ir visko turime, bet geriau apsižiūrime - ir to trūksta, ir ano... Juk norisi, kad būtų gerai gyvuliams, kad ūkis būtų modernus. Tai - kaip pasaka be galo", - juokiasi abu. Tik šiemet jau ryžosi investuoti į buitį - tvarko nuotekų valymo įrenginius name. Pasak Vilmos, jie reikalingi, kad nebūtų teršiama gamta.

Sunkiausia ūkininkaujant - nestabilumas. „Jeigu žinočiau, kad 10 metų galėsiu dirbti taip, kaip dabar dirbu, galėčiau viską planuoti. Dabar nežinau, kas gali pasikeisti išaušus kitam rytui, kokie bus mokesčiai, kiek ir už ką mokėsiu po metų. O gamtosauginiai reikalavimai išvis per dideli. Mes esame iš tų, kurie labai rūpinasi gamta, esame draugiški aplinkai, bet reikalavimų Lietuvoje sugalvota tikrai per didelių. Esu matęs daugybę ūkių Prancūzijoje, bet niekur mėšlidės nemačiau", - dalijasi mintimis Antanas.

Jo manymu, jei gyvulių augintojai bus skatinami, jei bus panaikinti pertekliniai gamtosaugos reikalavimai, mėsinė galvijininkystė Lietuvoje turės ateitį. Kitu atveju gyvulių mažės. Antanas pripažįsta ir pats svarstęs galimybę mažinti gyvulių skaičių iki minimumo. „Kai paskaitau, kad kur nors prie pelkės priėjęs gyvulys gamtą teršia, man svyra rankos", - sako ūkininkas. Tačiau nueina į tvartą ar ganyklą, pakaso gyvuliui kaktą, pamato jo draugiškas akis, nusiramina ir vėl pasineria į darbus.

,,Gamta ir gyvuliai yra išmintingi, dosniai atsilygina tiems, kurie gyvena santarvėje su jais, nebando išnaudoti ar apgauti", - iš patirties žino Antanas. Ir priduria:  - Kuo daugiau pažįstu žmonių, tuo daugiau noriu bendrauti su galvijais. Jie niekada neapgaus."

Didžiausia vertybė - darni šeima

Ūkininkauti Šakiai pradėjo pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Iš šešių brolių kilęs Antanas - jau ne pirmos kartos ūkininkas, ūkininkavo jo tėvai, senelis, prosenelis. Šią sodybą Trimėsėdžio kaimelyje maždaug prieš 25 metus jaunai šeimai nupirko Antano tėvas. Jie lengvai čia įleido šaknis - juk abu kilę iš šių apylinkių.

Didžiausia Vilmos ir Antano gyvenimo vertybė - darni ir gausi šeima. Vyriausioji jų dukra Anita pernai baigė ekologijos bakalauro studijas Aleksandro Stulginskio universitete, dabar Šiaulių universitete studijuoja viešojo valdymo magistrantūroje. Toma - Vilniaus universiteto teisės mokslų studentė, Karolina - Telšių Žemaitės gimnazijos moksleivė, o 14-metis sūnus Antanas baigė Nevarėnų vidurinės mokyklos septintąją klasę. Tėvai neslepia - jie norėtų, kad ūkį kada nors perimtų jų pagrandukas, kuris jau dabar jiems daug padeda.

Karolina ir Antanas jaučia aistrą žirgams. Šiemet gimtadieniams, kuriuos abu švenčia sausį, jie dovanų gavo po Lietuvos žemaituką. Jauni arkliai buvo dar nė karto nerišti, nejodinėti, tad brolis ir sesuo patys pratina juos prie raitelių, rūpinasi jais, globoja. Jie džiaugiasi, kad žirgai sparčiai mokosi ir taip jiems tarsi atsilygina už rūpestį.

Antanas dirba 365 dienas per metus, tad bendrų atostogų išvažiuoti su šeima neturi galimybių. Tačiau esant reikalui ir progai, jie su žmona atostogas „susiorganizuoja" kelioms valandoms ar pusdieniui - tokios buvo vieną birželio dieną, kai Vilma ir Antanas Palangoje atšventė 25 metų santuokos jubiliejų.

„Per 25 metus niekaip vienas kito nepalenkėme", - juokiasi jie. Tačiau sutarimas ir darna šioje šeimoje plika akimi matomas. Ir lyg didžiausią paslaptį abu išduoda, kad šią vasarą turi didelių planų - keturias dienas bendrų atostogų. Mokėti džiaugtis tokiomis akimirkomis - didelė laimė.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2013/07