Vos tik kirtus Latvijos sieną nuo Joniškio pusės ir pavažiavus keliasdešimt kilometrų negali nepastebėti kairėje kelio pusėje žaliuojančių kupolų. Biodujas gaminantys reaktoriai Latvijoje jokia naujiena. Kai kuriuose iš jų ekologiška energija paskatino imtis ir kitų netradicinių verslų. Grūdus, biodujas, ilgavaisių agurkų sėklas - tokią produkciją savo ūkyje gamina Latvijoje žinomas lenktynininkas Janis Vintersas (Janis Vinters).

Kaip patekti į Lielplatonės apylinkėse įsikūrusį Janio ūkį, gali pasakyti bet kuris miestelio gyventojas. Kelią į jo valdas rodo ne tik biodujų reaktoriai, bet ir saulės šviesą atspindintys bei iš tolo šviečiantys stiklo šiltnamiai. Nepriekaištingai sutvarkytą ūkio aplinką puošia antikvarinė žemės ūkio technika - traktorius be stogo ir sėjamoji. „Teko ir man su šiomis mašinomis padirbėti. Čia senelio palikimas", - į dar neužduotą klausimą, iš kur jo kieme atsirado senovinės mašinos, atsako ūkininkas. Pasak jo, šiandieniniame žemės ūkyje be modernios technikos apsieiti neįmanoma, o ir iššūkiai visai kitokie negu anuomet.

Lenktynės ir ūkininkavimas suderinama

Janis Vintersas nesigiria savo pasiekimais motociklų lenktynių trasose, nors turėtų kuo: reikšmingiausias laimėjimas lenktynininko karjeroje - 2007-aisiais laimėti du Dakaro ralio etapai. „Motociklą gainioju iki šiol. Beveik kiekvieną savaitgalį atiduodu varžyboms", - apie potraukį ekstremaliai sporto šakai kalba lenktyniaujantis ūkininkas. Jis prisimena, kad būdamas vos dešimties pirmą kartą per televiziją pamatė dėmesį kaustantį Dakaro ralį. „Tada tai atrodė tokia svajonė, kuriai nelemta išsipildyti. Mopedais važinėjau nuo vaikystės, vėliau keitėsi ir transporto priemonės, ir mano ambicijos. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau tikėti, kad mano vaikystės svajonė išsipildys", - prisiminimais dalijasi J. Vintersas.

Pirmą kartą Dakaro ralyje Janis dalyvavo 2003-iaisiais. Toms varžyboms jis paaukojo visas savo santaupas. Dalyvavimą vėlesnėse varžybose parėmė perspektyvų jauname sportininke įžvelgusios įmonės. Pasak lenktynininko, klaidingai mano tie, kurie galvoja, kad norint dalyvauti varžybose užtenka mokėti vairuoti. „Motociklas lenktynėms taip pat turi būti specialiai pritaikytas. Tokia dviratė transporto priemonė kainuoja tris kartus brangiau negu įprasta", - pabrėžia ūkininkas.

Lenktynės - Janio hobis, be kurio jis savo gyvenimo negali įsivaizduoti. Ko gero šiandien jis negalėtų gyventi ir be žemdirbystės, o suderinti du tokius, regis, skirtingus užsiėmimus įmanoma: „Jei ne brolis ir tėvas, nebūčiau arbu ūkininku, arba lenktynininku. Be jų, aš niekas."

Kaip Janis atsidūrė ūkininkų gretose, atskira istorija. Jis tikrai nesvajojo būti žemdirbiu ir jokių su žemės ūkiu susijusių planų niekada nekūrė. „Dar sovietmečiu gavau šaukimą į tarybinę armiją. Buvau naivus, nes galvojau, kad jei tapsiu ūkininku, nereikės tarnauti. Tuo metu tėvas iš kolūkio gavo 15 ha ilgalaikei nuomai. Prašymą pateikiau ir aš. Prieš pat savo gimtadienį sužinojau, kad man suteikė galimybę išsinuomoti 20 ha beveik 100 metų", - apie kelio į ūkininkavimą pradžią kalba Janis. Šaukimai į armiją ir toliau buvo siunčiami, tik žemdirbiu tapęs latvis jų nepaisė.

Pirmaisiais metais Janis ūkininku buvo tik dokumentuose. „Kolūkio traktorininkai atvažiavo, įdirbo žemę, kažką pasėjo, o aš laukiau derliaus", - nuotykiu ūkininkavimą iš pradžių vadino latvis. Tuomet jis neįtarė, kad žemės ūkis bus pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Požiūris į ūkininkavimą keitėsi, didėjant dirbamos žemės plotams. Iš pradžių buvo auginami grūdai, vėliau cukriniai runkeliai. „Dirbome sena technika, patys ją remontavome, senelio palikta sėjamoji irgi pravertė, - šypsosi jaunas ūkininkas. - Niekada nesiekėme labai išsiplėsti. Plėtra vyko palaipsniui, natūraliai, nieko neforsuojant."

Esminis lūžis - sujungus tris ūkius

Pasak Janio, verslas dideliais tempais pradėjo progresuoti tik tada, kai trys Vintersai sujungė ir plotus, ir technikos parką, ir savo pastangas bendram tikslui. „Sprendimas susijungti buvo netikėtas. Dauguma gerų dalykų gyvenime nutinka netikėtai", - įsitikinęs J. Vintersas. Geru netikėtumu jis vadina ir sprendimą suvienyti pajėgas. Janis kreipėsi į vieną įmonę su projektu savo valdose įsteigti pavyzdinį ūkį, tačiau vėliau tokį ūkį nusprendė sukurti pats: „Ta idėja paskatino vietoj trijų ūkių įkurti vieną, o projektas ir liko projektu. Tiesiog mes pradėjome ūkininkauti kartu ir dalytis tuo, ką turėjome." Janio tėvas dirbo apie 70 ha, o jo brolio valdos nesiekė 100 ha. Pats Janis turėjo per 100 hektarų.

Vėliau viskas klostėsi savaime tik geryn. Atsiradus Europos Sąjungos fondams, plėtra įgavo dar didesnius mastus. „Galėjome susigrąžinti nuo 25 iki 50 proc. investicijų. Kodėl tuo nepasinaudojus? Jei tada būtume turėję tiek patirties, kiek dabar, progresas gal būtų dar didesnis. Pirmas paraiškas buvo labai nedrąsu teikti, dvejojome, abejojome, nors visai be reikalo, - pasakoja Janis. - Beveik visą techniką ir grūdų laikymo įrangą įsigijome, pasinaudodami ES finansavimu, tačiau didžiausios investicijos laukė ateityje."

Viena, bet didelė karvė

Janis tikina, kad žemės ūkis - nuo visų ir nuo visko priklausomas verslas, o ūkininkai - labiausiai neapsaugoti verslininkai. „Mūsų pajamas gali pakoreguoti ne tik gamta, bet ir politika ar nežinia dėl kokių priežasčių krentančios bei kylančios kainos. Verčiantis tik augalininkyste, planuoti pajamas labai sudėtinga. Pavyzdžiui, žieminius sėjame rudenį, į hektarą investuodami tam tikrą pinigų sumą. Derlių nuimame tik kitais metais, per metus viskas iš esmės gali pasikeisti. Mūsų versle nėra jokio stabilumo", - komentuoja J. Vintersas. Jis nemažai svarstė, kaip būtų galima ūkininkavimui suteikti bent šiokio tokio stabilumo ir pajamas gauti ne vieną kartą per metus, o stabiliai kas mėnesį. Išplėtoti gyvulininkystę per daug sudėtinga: „Auginti karves... Ne, nevilioja. O gal vieną, bet didelę..."

Latvijos biodujų gamintojai karvėmis vadina biodujų reaktorius. Kad tai negyvas daiktas, gali pasakyti tik su biodujų gamyba nesusidūręs žmogus. Juk reaktoriaus viduje knibžda gyvi organizmai, kuriuos reikia kiekvieną dieną „pamaitinti". „Tik dėl to, kad kiekvieną mėnesį stabiliai gautume pajamų, nusprendėme statyti biodujų jėgainę. Be to, elektros supirkimo tarifas atrodė labai patraukliai. Tuo metu ekologiška elektra buvo superkama dvigubai brangiau", - pagrindines priežastis imtis biodujų verslo įvardija latvis.

J. Vinterso ūkyje veikia 500 MW jėgainė, kurioje į biodujas perdirbamas kukurūzų silosas ir paukščių mėšlas. Tiesa, mėšlo, kurį atveža vienas paukštynas, tereikia 1 tonos per dieną. Pagrindinė žaliava - kukurūzų silosas - konservuojama vadinamosiose plastiko rankovėse. Pasak Janio, tai gana brangi technologija, rankoves reikia nuo paukščių apsaugoti, sudėtinga iš jų silosą iškrauti, tačiau taip laikant, patiriama mažiausiai silosuotos masės nuostolių. Silosui į rankoves kimšti Vintersai turi specialią techniką. Janio teigimu, iš kukurūzų gaunama bene daugiausia energijos: „Dar daugiau biodujų pasigamina iš cukrinių runkelių. Viename Vokietijos ūkyje mačiau, kaip į reaktorius kraunami niekaip neapdoroti, nesmulkinti šakniavaisiai su visais lapais. Ketiname važiuoti atidžiau pasidomėti šia technologija, nes juk runkelius reikia išlaikyti per žiemą." Biodujų jėgainės, veikiančios jau treti metai, statybos Vintersams atsiėjo 2,5 mln. eurų (apie 8,65 mln. Lt), 35 proc. investicijų kompensavo ES fondai.

Kasmet kukurūzais užsėjama apie 400 ha, iš jų apie 130 ha auginama grūdams. „Paprastai pradedame gaminti silosą, ir tik jį pagaminę sprendžiame, kiek ploto palikti grūdams", - paaiškina ūkininkas. Vintersai iš viso dirba 1 900 ha. Didžiausias plotas (900 ha) skiriamas žieminiams kviečiams, apie 400 ha užima žieminiai rapsai. Sėjama ir šiek tiek vasarinių kviečių.

Ilgavaisiai agurkai sėklai

Biodujų gamyba turi tam tikrą specifiką, mat sudėtinga reguliuoti pagaminamų biodujų kiekį. Jei biodujų išeiga per didelė, perteklių reikia sudeginti, t. y. išeikvoti be jokios naudos. Dalį šilumos Vintersai sunaudoja grūdų džiovyklose. „Bet perteklinės šilumos kartais būna ir daugiau. Tai paskatino ieškoti papildomų verslų, kuriuos galėtume suderinti su biodujų gamyba. Vienas iš variantų - auginti agurkus sėklai pagal olandų užsakymą, o šiltnamiams šildyti panaudoti reaktoriuose pagamintą perteklinę šilumą", - kaip ūkyje atsirado šiltnamiai, pasakoja J. Vintersas.

Tik pernai pastatyti šiltnamiai užima 1 ha plotą. Juose auginama 11 skirtingų hibridinių veislių ilgavaisiai agurkai. Per metus nuimamai du sėklų derliai. Pasak Janio, priklausomai nuo veislės, iš 1 m² agurkų gaunama nuo 50 iki 150 g sėklų. Agurkų tręšimas, laistymas, šiltnamių šildymas visiškai kompiuterizuotas ir atliekamas automatiškai. Nepaisant to, reikia labai daug rankų darbo. „Bičių darbą turi padaryti žmonės. Kas penktas agurkas yra tėvinis ir jam leidžiama nuolat žydėti. Jo žiedadulkes darbuotojos perneša ant motininių augalų. Tai labai kruopštus ir pats atsakingiausias darbas, kuris užtrunka mėnesį", - akcentuoja J. Vintersas. Šiltnamiuose dirba 15 darbuotojų, o laukuose su technika ir prie biodujų jėgainės - 11 žmonių. „Olandai labai griežtai kontroliuoja agurkų auginimą. Viską turime atlikti taip, kaip reikalaujama. Numatyta veislių skaičių padidinti iki 16", - sako ūkininkas. J. Vinterso teigimu, jei nebūtų patvirtintas ES projektas, šiltnamių nebūtų statę. Investicijos į agurkų verslą siekė per 2,8 mln. eurų (per 9,8 mln. Lt), 40 proc. kompensuota iš ES fondų.

Didelių derlių nesivaiko

Vykdyti tris skirtingas veiklas, Janio tvirtinimu, nėra sudėtinga, kai nesivaikai neįmanomų derlių ir nesieki didelių aukštumų. „Gerai, jei kuliame 6 t/ha žieminių kviečių. Jei į kombainus byra 7 t/ha, jaučiamės ponais. Galėtume išgyventi, jei derlius siektų tik 5 t/ha", - svarsto ūkininkas. Vidutinis žieminių rapsų derlius siekia 3 t/ha.

Vintersai taiko neariamąją žemdirbystę, tačiau tik dalyje ūkio ploto. Janis pastebi, kad vis daugiau Latvijos žemdirbių grįžta prie ankstesnių tradicijų ir laukus vėl pradeda arti. Kad nebūtų labai priklausomi nuo oro sąlygų per javapjūtę, latviai įsigijo du galingus Claas Lexion kombainus, vienas iš jų su vikšrine važiuokle. Nors technika moderni ir gali pati važiuoti, tačiau automatinėmis sistemomis ūkininkai naudojasi mažai. „Mašinos neprotauja ir visko už žmogų negali padaryti. Mes labiau pasikliaujame savo protu ir žiniomis", - akcentuoja Janis, pridurdamas, kad su tokia technika, kuri aprūpinta visomis įmanomomis informacinėmis technologijomis, nuobodu dirbti. Tad jis mieliau renkasi motociklą, o ne kombainą.

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2013/07