Ūkininko, kaip ir verslininko, veiklos sėkmę lemia gebėjimai: numatyti perspektyvas, pateikti save ir savo idėjas, suvokti savo pranašumus ir trūkumus. Kitaip tariant, sėkmingas ūkininkas turi būti verslus, pasižymintis inovatyvumu, kūrybiškumu, atvirumu naujovėms, aktyvumu, polinkiu rizikuoti, gebėjimu mokytis ir spręsti problemines situacijas, planuoti ir vadovauti, būti lankstus. Jis turi orientuotis į galimybių paiešką, greitą jų panaudojimą ir rizikos valdymą, kad investuotų išteklius taip, jog jie būtų likvidūs ir lengvai panaudojami kitoms veikloms.

Visa tai nėra lengvos užduotys. Tačiau ateityje, augant iniciatyvumo ir novatoriškumo svarbai, ūkininko ūkio, kaip verslo subjekto, vystymo strategijos pasirinkimo reikšmė tik didės. Taigi ūkininkas, kaip ir kiekvienas verslininkas, privalės turėti viziją ir atlikti savo ekonominės veiklos, ją veikiančios aplinkos ir taikomos strategijos analizę, idant pasirinktų tinkamiausią ar patobulintų jau taikomą strategiją. Ūkininkui teks rinktis tokius strateginio valdymo instrumentus, kurie padėtų:

*  geriau įžvelgti savo paskatas ir nustatyti, kas asmeniškai svarbu ir kokių tikslų jis siekia;

*  įvertinti dabartinę verslo padėtį ir tikslus;

*  nustatyti verslo stiprybes ir silpnybes bei apibūdinti ekonominės veiklos vykdymą;

*  geriau suprasti aplinkos pokyčius ir sunkumus;

*  kurti strateginius planus;

*  pagerinti valdymo gebėjimus;

*  pradėti galvoti apie ilgalaikius tikslus ir paversti juos konkrečiais veiksmais;

*  įsitraukti į diskusijas su kolegomis;

*  keistis žiniomis ir mokytis iš kitų kolegų;

*  pagrįsti savo idėjas diskutuojant su kitais žmonėmis.

Tai būtina ne tik dėl nuolat kintančios ekonominės veiklos aplinkos, bet ir  dėl visada unikalios kiekvieno ūkininko situacijos.

Lietuvoje ūkininkų ūkių, ypač mažų ir vidutinių, verslumas ir polinkis į naujoves yra menkas, strateginio valdymo priemonės menkai žinomos ir diegiamos, priimant ūkio vystymo strateginius sprendimus. Be to, Lietuvoje vyksta radikalūs ūkių pagal dydį ir pagal specializaciją struktūros pokyčiai - sparčiai mažėja mažų ir vidutinių, gyvulininkyste ar mišrios žemės ūkio produkcijos gamyba užsiimančių ūkių dalis.

Lietuvoje mažų ir vidutinių ūkių gausa pasižymi būtent pienininkystės sektorius, kurio gyvybingumas priklauso visų pirma nuo pienininkystės ūkių verslumo, jų gebėjimo ir galimybių taikyti technologines ir socialines inovacijas, gebėjimo atlikti ūkininkavimo kaip verslo išorinės ir vidinės aplinkos veiksnių analizę ir priimti sprendimus, užtikrinančius ūkininkavimo tęstinumą, taip pat ir nuo valstybės politikos tokių ūkių atžvilgiu.

Ūkiai pagal vystymo strategiją ir melžiamų karvių skaičių

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjai, finansuojami Lietuvos kaimo tinklo, analizavo Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Mažeikių ir Kupiškio rajonų ūkininkų, turinčių daugiau kaip 5 melžiamas karves, strateginį planavimą. Ši veikla analizuota prieš ūkininkų strateginio valdymo mokymus ir po jų. Iš viso mokymuose dalyvavo 45 pienininkyste besiverčiantys ūkininkai.

Daugiausia (69 proc.) pienininkyste besiverčiančių ūkininkų prieš strateginio valdymo mokymus nurodė, kad ketina toliau specializuotis pienininkystėje ir didinti pieno gamybą. Daugiausia besispecializuojančių pienininkystėje ir ketinančių didinti pieno gamybą buvo tų ūkių, kurie laiko daugiau kaip 100 melžiamų karvių (80 proc.), atitinkamai ūkių, laikančių 51-100 (79 proc.) ir 21-50 (76 proc.) melžiamų karvių. Tik pusė mokymuose dalyvavusių ūkių, laikančių iki 10 ir 10-20 karvių, ketino didinti pieno gamybą. Dalis šių ūkių savininkų kritiškai žiūri į naują vystymąsi ir persiorientavimą, renkasi laukimo ir stebėjimo taktiką ar netgi ketina mažinti veiklos apimtis.

Tokią ūkių reakciją iš dalies lemia ir Europos Sąjungos taikomas tiesioginių išmokų modelis, kuris numato, kad paramos dydis priklauso nuo turimos žemės ploto ir nesusietas su gaminama žemės ūkio produkcija. Tai sustiprino didžiųjų ūkių masto ekonomiją ir leido jiems dėl gautų tiesioginių išmokų sukaupti finansinių išteklių, kurie buvo reikalingi ūkių modernizavimo paramai gauti. Be to, subsidijos, tenkančios 1 sąlyginiam darbuotojui, javų ūkiuose yra žymiai didesnės nei kituose ūkiuose. Taip pat, galima teigti, kad didžiųjų ūkių, ypač augalininkystės, gaunama parama mažino smulkių ir vidutinių ūkių gebėjimą konkuruoti, siekiant ūkio plėtros.

Kooperaciją, tiek vertikalią, tiek horizontalią, rinkosi 6 proc. mokymuose dalyvavusių pienininkyste besiverčiančių ūkininkų. Šį atsakymą rinkosi ūkiai, laikantys 21-50 ir 51-100 melžiamų karvių, tačiau nesirinko smulkieji pieno gamintojai, kuriems ši strategija galėtų palengvinti dalyvavimą rinkoje, nors Lietuvos žemės ūkyje kooperacijos raida rodo, kad tai yra sudėtingas ilgalaikis socialinis procesas.

17 proc. ūkininkų nurodė, kad plėtotų kitas žemės ūkio veiklas. Kitų ne pieno gamybos veiklų plėtojimą išskirtinai rinkosi smulkieji pieno gamintojai ir net 20 proc. ūkininkų, laikančių daugiau nei 100 karvių. Nė vienas ūkis, nepriklausomai nuo laikomų karvių skaičiaus, nenurodė ketinimo plėtoti kitas ne žemės ūkio veiklas (pvz., kaimo turizmą, alternatyvios energijos gamybą). Labai mažas susidomėjimas daliniu ūkio perkėlimu bei ūkio veiklos mažinimu.

Ūkininkų požiūris po mokymų

Pasinaudoję interaktyviu strateginio valdymo instrumentu, t. y. įsivertinę savo galimybes, įvertinę vidinius ir išorinius ūkininkavimo, kaip verslo veiksnius, tikslus, ūkininkai rinkosi strategines kryptis. 38 proc. ūkininkų kaip svarbiausią ūkio plėtros kryptį nurodė ūkio modernizavimą, kai siekiama modernizuoti gamybos procesą ir diegti inovacijas. Dažniausiai šią strateginę kryptį rinkosi ūkiai, laikantys 51-100 ir daugiau kaip 100 melžiamų karvių. Siekį modernizuotis ateityje nurodė ir 37 proc. ūkių, laikančių iki 10 melžiamų karvių.

16 proc. ūkių rinkosi masinių produktų gamybą, kai susitelkiama į vieno tipo produktą, kuris atitinka bendrus kokybės reikalavimus, bet vartotojai jo nesieja su išskirtinumu ar papildoma kokybe. Daugiausia tai ūkiai, laikantys iki 10 ir 21-50 melžiamų karvių.

11 proc. ūkių ketina diversifikuoti ūkio veiklą. Dažniausiai tai ūkiai, laikantys iki 10 ir 10-20 karvių.

Kitų šalių patirtis rodo, kad mažų ir vidutinių ūkių gyvybingumas priklauso nuo gamybos savitumo ir sugebėjimo perdirbti žemės ūkio produkciją pačiuose ūkiuose bei parduoti ją tiesiogiai vartotojams be tarpininkų regionuose, kuriuose šie ūkiai yra įsikūrę ir veikia. Didėjantys Lietuvos vartotojų poreikiai įsigyti vietinės, ekologiškos, aukštos ir išskirtinės kokybės produkcijos gali padidinti mažų ir vidutinių ūkių pajamas. Tad patenkinti vartotojų poreikius ir didinti mažų ūkių gyvybingumą galėtų ir tiesioginių pardavimų plėtra.

Smulkūs pieno gamintojai strategiškai pakankamai įžvalgūs, nes, pritaikius interaktyvų strateginio valdymo instrumentą, išlaikė savo nuostatas ir toliau vystyti pienininkystę, o 25 proc. jų jau nurodė ir ketinantys diversifikuoti vykdomą veiklą. Tačiau jiems nepakanka ryžto, būdingo versliam individui, ir finansinių galimybių rinktis tokio tipo ūkių gyvybingumą užtikrinančias strategijas. 

Mažiems ir vidutiniams ūkiams, ypač mišrios gamybos, kurie, kaip rodo kitų šalių patirtis, yra tvarios žemės ūkio gamybos pagrindas, labai svarbu yra tikslinga valstybės paramos politika, kuri turėtų padėti jiems modernizuotis ir diversifikuoti savo veiklas, diegiant inovacijas, pažangias bendradarbiavimo formas. Nesant galimybės modernizuotis ir įgyvendinti veiklas, didinančias ūkyje sukuriamą vertę, tikėtina, kad smulkių ir vidutinių ūkių, ypač gyvulininkystės, skaičius mažės ir ateityje.

E. Ribašauskienė, A. Stalgienė

Mano ūkis, 2013/07