Pieno primilžis daugelyje pienininkystės ūkių didėja, tačiau didelės gamybos išlaidos neretai neleidžia uždirbti apčiuopiamo pelno. Tad kyla klausimas: kaip sumažinti šias išlaidas, kurių didžiausią dalį sudaro pašarai?

Šeriant galvijus pagrindinis ir svarbiausias tikslas - optimizuoti virškinimo procesus didžiajame prieskrandyje. Šioje „pašarų rauginimo kameroje", pripildytoje iš pašarų gautų angliavandenių bei proteinų, nuolat turi susidaryti apie 12 kg organinės biomasės, kuri užtikrina gerą primilžį. Todėl racionas laktuojančiai karvei turi būti sudarytas iš maždaug 60 proc. apėmingųjų (siloso, šieno, šiaudų) ir 40 proc. koncentruotųjų (grūdų, išspaudų ir pan.) pašarų mišinio. Tada pH vertė didžiajame prieskrandyje bus optimali ir tolygiai vyks pašarų fermentacijos procesai.

Praktika rodo, kad sveikiausi ir pigiausi, energiją bei maisto medžiagas galvijų organizmui teikiantys pašarai yra ūkyje gaminamas žolės ir kukurūzų silosas.

Raciono biologinę vertę lemia silosuotų pašarų kokybė. Pavyzdžiui, kokybiško siloso, kurio energijos koncentracija 1 kg sausųjų medžiagų (SM) siekia apie 6,5 Mj NEL (ne­to ener­gi­ja - gry­no­ji, pro­duk­ty­vio­ji ener­gi­ja), karvė sugeba suėsti iki 14 kg SM, su juo gaudama apie 90 MJ NEL. O blogesnės kokybės siloso, kurio vertė tik apie 5,5 Mj NEL, karvė suėda apie 12 kg SM, su kuriuo gauna apie 65 Mj NEL. Toks 25 Mj NEL skirtumas kasdien sudaro apie 7,5 kg pieno primilžio nuostolį. Jam kompensuoti karvei papildomai reikia sušerti apie 2-3 kg koncentruotųjų pašarų, o tai ne tik brangiau kainuos, bet gali gyvuliui sukelti ir sveikatos problemų (acitozę, ketozę). Be to, mažėjant primilžiui, neretai blogėja ir pieno sudėtis bei kokybės rodikliai.

Turint geros kokybės siloso, aukšto produktyvumo karvei pakanka sušerti ne daugiau kaip 8 kg koncentratų. Tai leidžia sumažinti išlaidas pašarams. Kokį siloso kiekį karvė suės ir kiek pieno iš jo pagamins, labiausiai priklauso nuo pjūties laiko ir silosavimo technologijų. Itin svarbu silose esančių SM, struktūrinės ląstelienos, baltymų bei energijos kiekis ir, žinoma, siloso rūgimo produktų kokybė.

Gerą siloso kokybę užtikrina jo apdorojimas specialiais konservantais. Jei norima paruošti labai geros kokybės silosą be maisto medžiagų nuostolių, reikia apsaugoti jį nuo pelėsių bei puvėsių susidarymo. O tai pasiekiama apdorojus silosą su naujos kartos biologiniais konservantais. Šie preparatai pagerina rūgimo procesus, pagerėja siloso ėdamumas ir virškinamumas, o kartu - ir karvių produktyvumas.

Naujos kartos konservantuose yra specifinių homofermentinių pieno bakterijų mišinys su cheminių medžiagų bei specialių rūgščių priedais, kurie slopina ir naikina kenksmingąsias bakterijas, pelėsinius grybus, mieles bei klostridijas. Be pieno rūgšties bakterijų, preparatų sudėtyje yra ir stipraus poveikio organinių rūgščių, kurios naudojamos kaip konservantai maisto pramonėje (kai kurių konservų gamyboje). Šios rūgštys nesukelia korozijos ir yra neagresyvios.

Šiuolaikiniai konservantai ypač tinkami gaminant žolės silosą, nes jame, priešingai nei kukurūzų silose, dėl aukštesnio proteinų, mažesnio lengvai tirpių angliavandenių bei didesnio smėlio priemaišų kiekio, masė silosuojasi žymiai blogiau. Fermentacijos procesui pagerinti ir būtinas homofermentinių pieno rūgšties bakterijų, kurios greitai gamina pieno rūgštį ir staigiai sumažina silosuojamos masės pH vertę, priedas. Be to, itin gera ir efektyvi priemonė prieš žolės masės kaitimą yra organinių rūgščių kompozicija.

Panaudojus konservantus, siloso energinė vertė padidėja nuo 0,3 iki 0,5 Mj NEL kilogramui sausųjų medžiagų. Tai padidina pieno primilžį iš karvės po 1-2 l kasdien, arba nuo 300 iki 600 l per laktaciją. Tarkime, vienas litras pieno kainuoja apie 1,1 Lt. Padidėjus primilžiui, vienos karvės duodamas pelnas išaugs nuo 310 iki 620 litų. Be to, tai turės įtakos ir geresnei karvių sveikatai.

Taigi pagaminus kokybišką silosą, galima gauti optimalų pieno ūkio pelną.

J. Kulpys, E. Kulpys

Mano ūkis, 2013/07