Šiuolaikinės intensyvios auginimo ir priežiūros technologijos sodininkystėje jau žinomos daugiau kaip 50 metų. Intensyvūs sodai pripažinti visose pasaulio šalyse, o daugiausia vaisių produkcijos išauginančiose šalyse (išskyrus Kiniją) jie užima pagrindinius sodų plotus. Ar, praėjus pusei amžiaus nuo intensyvios sodininkystės įdiegimo, dar galima šias technologijas vadinti šiuolaikinėmis? Ar ne pats laikas jas peržiūrėti? Kokiomis kryptimis turi plėtotis vaisių auginimas?

Intensyvios sodininkystės pamatus sudaro žemaūgiai poskiepiai ir tinkamos veislės. Dėl poskiepių gausos intensyvinimo keliu toliausiai pažengė obuolių auginimas. Nedaug nuo obelų sodų atsilieka kriaušynai, o atsiradus Gisela žemaūgiams poskiepiams, sparčiai intensyvėja ir trešnių auginimas. Šiuolaikines auginimo technologijas sunkiau sekasi pritaikyti auginant kitus kaulavaisius - slyvas, abrikosus, persikus.

Kaip pasiekti 170 t/ha obuolių derlių?

Saulės šviesa, jos energijos (fiziologiškai aktyvios radiacijos) pasisavinimo intensyvumas lemia esminius augalų produktyvumo rodiklius. Šiuo atžvilgiu net ir patys intensyviausi obelų sodai smarkiai atsilieka nuo lauko kultūrų. Pagal šiuolaikines technologijas prižiūrimi pasėliai gali įsisavinti iki 90 proc. ar net daugiau fiziologiškai aktyvios radiacijos, o soduose - geriausiu atveju 70 proc., bet dažniausiai tik nuo 25 iki 50 procentų. Naujoje Zelandijoje atlikti fiziologiniai ir produktyvumo skaičiavimai rodo, kad, obelims pasiekus lauko kultūrų rodiklius, vaisių derlius pakiltų trigubai - nuo 50-60 iki 169 t/ha.

Kokiais būdais to pasiekti? Iš esmės turi keistis technologijos ir požiūris į sodą. Šiuo metu sode auginamos dvi kultūros - vaismedžiai ir žolė. Pastaroji sudaro nuo trečdalio iki pusės sodo ploto! Nauji vaismedžių formavimo būdai ir sodinimo sistemos galėtų pakeisti šį santykį. Akivaizdu, kad, didinant vaismedžių kiekį hektare, proporcingai didėja ir vaisių derlius. Tačiau įrodyta, kad, perlipus 6-8 tūkstančių obelų hektare ribą, įveisimo sąnaudos taip padidėja, kad toks sodas nebeatsiperka.

O jei sodintume tiek pat vaismedžių, kaip ir dabar - du tris tūkstančius, tačiau kiekvienam vaismedžiui suformuotume 2, 3 ar net 4 liemenis ir dar kiekvieną stiebą formuotume kaip atskirą vaismedį? Vaismedžių (stiebų) kiekis tada padidėtų kelis kartus, o finansinės sodo įveisimo sąnaudos - tik nežymiai. Nauji formavimo būdai diegiami intensyviuose trešnynuose (UFO sistema), kriaušynuose (Mikado sistema). Italijos mokslininkas S. Musašis (S. Musachi) obelų soduose siūlo įdiegti BiBaum sistemą, kuomet formuojamas dviliemenis vaismedis.

Saulė iš viršaus ir ... apačios

Saulėje augantys vaisiai geriau spalvinasi, sukaupia daugiau vertingų medžiagų ir yra skanesni. Tik žemaūgiuose superverpstės vainiku suformuotuose soduose pasiekiamas tolygus vaismedžio apšvietimas, vienoda vaisių kokybė ir jų sunokimas tiek vainiko viduje, tiek ir išorėje. Tačiau jei vaismedžiai didesni, o jų vainikas platesnis? Jei tai ne žemaūgės obelys, o augios kriaušės ar persikai? Kaip tada?

Pasirodo, galima pašviesti ir iš apačios. Šviesą atspindinčios dangos, kurios klojamos tarpueiliuose, šiandien sparčiai tiriamos ir pritaikomos JAV soduose. Tokių plėvelių įtaka gerai vaisių kokybei ir gausesniam derliui ten neabejojama. Diskutuojama kol kas tik dėl ekonominės naudos, mat dangos kaina dar labai didelė.

Žemaūgiai sodai aukštėja

Dar prieš keliolika metų intensyviausi sodai buvo veisiami Vakarų Europoje (Nyderlanduose, Belgijoje, Austrijoje). Vaismedžių aukštis buvo ribojamas iki 2,2-2,5 m, kad visi sodo priežiūros darbai ir derliaus nuėmimas būtų atliekami nuo žemės. Net specialus terminas buvo sukurtas - „Pedestrian orchards" („Pėsčiųjų sodai"). Tokiuose soduose labai didėjo darbo efektyvumas (tapo nereikalingos kopėčios), dėl gero vainiko apšvietimo buvo išauginami aukštos kokybės vaisiai.

Tačiau nepraėjo labai daug laiko, ir sodininkystėje vis labiau pradėjo įsigalėti naujos tendencijos. Tam didžiausią įtaką turėjo amerikiečių mokslininkų pasiūlyta nauja vaismedžių formavimo technologija „Aukštoji verpstė". Neprarandant visų verpstės privalumų - gero vainiko apšvietimo, kartu optimalaus fiziologiškai aktyvios radiacijos pasisavinimo, kai ant kamieno formuojamos tik jaunos trumpaamžės šakutės, ant kurių išauga pačios geriausios kokybės vaisiai, - vaismedžiai ūgtelėjo nuo 2 iki 3,2 metro.

Trečdaliu ir daugiau padidėjus derančiai vaismedžio zonai, atitinkamai didėja ir derlius iš hektaro. Jei šiuo metu intensyviuose Lietuvos soduose skinamas 35-45 t/ha derlius, kodėl jo nepadidinus iki 50-60 tonų? Aišku, taip paprastai mechaniškai technologijos iš vienos šalies į kitą neperneši - reikia ją adaptuoti prie vietos klimato sąlygų, apšvietimo, veislių asortimento. Bet tam ir yra mokslininkai.

Kaip sumažinti rankinio darbo poreikį?

Didžiąją dalį sąnaudų auginant vaisius sudaro darbo užmokestis. Praktiškai visi technologiniai darbai - genėjimas, užuomazgų retinimas, vaisių skynimas - atliekami rankomis. Plėtojant sodininkystės verslą, rankinio darbo dalinis ar visiškas mechanizavimas yra viena efektyviausių priemonių, galinti pagerinti ekonominius rodiklius. Visiškai rankinio darbo, aišku, pakeisti neišeis, tačiau rinkoje esantys mechanizmai ar sukurti jų prototipai jau yra ne tik mokslinių tyrimų objektas - vis sparčiau jie diegiami gamyboje.

Vieną iš sudėtingiausių ir daug darbo rankų reikalaujančių technologinių darbų - vaismedžių genėjimą - gali palengvinti mechanizuotas genėjimas. Jau pagaminti kelių tipų agregatai žiemos ir vasaros genėjimui. Moksliniai tyrimai dabar atliekami vertinant įvairių veislių reakciją į mechanizuotą genėjimą - kaip atsinaujina vaismedžių augimas, kokie derliaus pokyčiai, kiek papildomai reikia genėti po mechanizuoto kontūrinio genėjimo. Apskaičiuota, kad, naudojant genėjimo mašinas, nors ir reikia kai kur ištaisyti ne vietoje padarytus pjūvius ar praretinti nepaliestas šakas vainiko viduje, rankinio darbo žiemos genėjimui sumažėja nuo 40 iki 70 proc. Tyrimų duomenimis įrodyta, kad su žemaūgiu poskiepiu, atitinkamai formuojant obelų vainikus, rankinis genėjimas vasarą bus reikalingas kai kurioms veislėms tik kas trečius metus. Tai priklausys nuo derėjimo tipo (ar vaisius mezga ant trumpųjų vaisinių šakelių, ar ant vytelinių) ir ūglių regeneracijos spartos.

Užuomazgų retinimas būtina priemonė kokybiškiems vaisiams užauginti ir sumažinti periodinį derėjimą. Užuomazgos retinamos rankomis ar cheminiais preparatais. Deja, jau puse lūpų pripažįstama, kad cheminis užuomazgų retinimas yra sunkiai prognozuojamas, nes priklauso nuo daugelio klimatinių faktorių ir vaismedžių fiziologinės būklės. Tą jau patvirtino ne vienos šalies tyrimai, tarp jų ir mūsų Sodininkystės ir daržininkystės instituto. Rankinis užuomazgų retinimas yra pats tiksliausias, tačiau sugaištas laikas gerokai iškelia vaisių auginimo savikainą. Vokietijos mokslininkai sukūrė žiedinių pumpurų retinimo mašiną, kuri vis plačiau naudojama intensyviuose soduose ir sumažina rankinio darbo poreikį daugiau negu trečdaliu.

Vaisių skynimo platformos ir net skynimo kombainai dar prieš keliolika metų buvo egzotika, dabar jau tiek ištobulinti, kad darbo našumas vaisių skynimo metu didėja dvigubai. Be to, juos galima panaudoti ir vaismedžių genėjimui, ir kitiems technologiniams darbams palengvinti.

Dėmesys vaisių kokybei

Pastaraisiais metais vis mažiau akcentuojamas bendras sodo derlingumas, labiau kreipiamas dėmesys į vaisių kokybę - išorinę (dydį, spalvą) ir ypač vidinę (sunokimą, sultingumą, tirpių sausųjų medžiagų kiekį ir t. t.). Vartotojas juk pirmą kartą perka akimis, tačiau pakartotinai perka būtent pagal skonio savybes. Nors vaisiaus skonis priklauso nuo veislės, tačiau tyrimai įrodo, kad tinkamai parinkta auginimo technologija (poskiepis, genėjimas, apšvietimas, mityba, skynimo laikas) gali gerokai jį pagerinti.

Sausųjų medžiagų kiekis vaisiuose - užmirštas, tačiau vienas svarbiausių vaisiaus kokybės rodiklių. Naujosios Zelandijos fiziologų atrasta tiesioginė sausųjų medžiagų kiekio koreliacija su skoniu, su vartotojų lūkesčiais ir pakartotiniu pirkimu, brėžia naujas tyrimų kryptis sodininkystėje. Tai ir sausųjų medžiagų kaupimosi priklausomybė nuo vietos vaismedyje, vaisių krūvio, vaisiaus dydžio, derliaus, poskiepio, apšviestumo, vaisiaus temperatūros, fotosintezės ir t. t.

Apibendrinant vaisių kokybės klausimus, būtina rasti atsakymą, ar galima didinti derlių (ar vaisiaus masę) neprarandant vaisiaus kokybės? Gal jau laikas pereiti prie tikslinių vartotojų grupių ir auginti atsižvelgiant į jų poreikius, t. y. vaisius su pageidaujamomis savybėmis - skonio, sultingumo, traškumo, spalvos ir t. t. Tam reikalingos bendros fiziologų, biologų, genetikų, technologų pajėgos.

Sodininkystės mokslas negali būti atitrūkęs nuo verslo, jo rezultatai turi būti kuo greičiau pritaikomi gamyboje, o mokslininkas negali atitrūkti nuo realaus pasaulio. Juk mokslo pagrindinė misija - išvystyti vaisių ir uogų verslą, padėti sodininkams pačiu ekonomiškiausiu ir aplinkos nežalojančiu būdu, užauginti sveiką, saugią, maistingą, patrauklią ir prieinamą vartotojui produkciją.

D. Kviklys

Mano ūkis, 2013/05