Nuo paršavedžių šėrimo prieš kergimą ar sėklinimą, paršingumo ir laktacijos metu labai priklauso jų apsivaisinimas ir vislumas, paršelių stambumas, gyvybingumas, augimas bei vystymasis. Tai lemia kiaulių augimą, penėjimosi bei mėsines savybes vėlesniuose auginimo etapuose, veislinių gyvulių  reprodukcinius ypatumus.

Taigi tinkamas paršavedžių šėrimas bei laikymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių sėkmingai bei pelningai tvarkant kiaulininkystės ūkį. Energijos, maisto, mineralinių medžiagų bei vitaminų reikmė paršavedėms priklauso nuo amžiaus, svorio, fiziologinės būklės (kergiama, paršinga ar laktuojanti), įmitimo, laikymo sąlygų. Paprastai kiaulė paršiuojasi du kartus per metus. Jeigu laktacijos metu nesuliesėja, ji rujoja  jau pirmą savaitę po nujunkymo.

Kergiamų bei paršingų kiaulių šėrimas

Prieš kergimą arba sėklinimą paršavedės turi būti veislinės kondicijos. Jos šeriamos taip, kaip paskutinį paršingumo mėnesį. Maždaug 3-4 savaites iki numatomo kergimo arba sėklinimo bei 7-10 dienų po jo mitybos normos padidinamos 15-20 procentų.

Pirmuosius tris paršingumo mėnesius embrionai auga ir vystosi lėtai, todėl energijos ir maisto medžiagų reikmė yra nedidelė. Embrionų augimas suintensyvėja paskutinį paršingumo mėnesį, todėl energijos bei maisto medžiagų poreikis padidėja 25-30 proc. (mitybos normos paršavedėms paršingumo metu pateikiamos 1 lentelėje). Jaunas paršavedes (iki 2 metų) būtina šerti gausiau, nes jos dar ir pačios auga, tad joms mitybos normos bei raciono apimtis turi būti 10-15 proc. didesnės.  Jauna paršavedė paršingumo metu turi priaugti 50-55 kg, suaugusi - 35-40 kg. Paršingas kiaules reikia šerti taip, kad jos nenutuktų ir nebūtų per daug liesos. Riebios paršavedės sunkiai paršiuojasi, dažnai būna nepieningos, nutukimas neigiamai veikia rują, apsivaisinimą, embrionų vystymąsi bei vislumą. Liesas paršavedes reikia šerti gausiau. Išliesėjusios kiaulės taip pat blogiau apsivaisina, joms būdinga silpnai išreikšta ar slapta ruja. Jos būna mažiau vislios, padidėja embrioninis mirtingumas, atsiveda silpnesnius, mažiau gyvybingus paršelius. Taigi paršavedėms, atsižvelgiant į įmitimą, raciono apimtį būtina reguliuoti. Jeigu paršavedės per daug nutukusios, joms pašarų davinys sumažinamas, jei per liesos - padidinamas (kiekvienam 100 g prieaugio atimama arba pridedama po 4-4,4 MJ apykaitos energijos).

Paršavedės turi būti vidutinio įmitimo. Labai svarbu, kad laktacijos metu paršavedė nebūtų per daug išliesėjusi. Tokiais atvejais joms laikotarpiu tarp nujunkymo ir kergimo pašarų davinys turi būti padidintas iki 4-4,5 kg visaverčių kombinuotųjų pašarų per parą arba šeriama iki soties.

Tiek kergiamos, tiek paršingos kiaulės būna gana ėdrios, pasižymi dideliu apetitu. Todėl jų racionuose nemažą dalį turi sudaryti pašarai su didesniu ląstelienos kiekiu bei turintys dietinių savybių, pavyzdžiui, avižos (iki 40-60 proc.), sėlenos (iki 20-30 proc., geriausia kvietinės; šis pašaras yra ir kaip vitaminų šaltinis). Tai kiaulėms padidina sotumo jausmą, neleidžia nutukti, taip pat išvengiama kitų brangesnių pašarų pereikvojimo. Raciono sausosiose medžiagose ląstelienos turi būti ne mažiau kaip 8 proc. Racionui praturtinti aukštos biologinės vertės baltymais bei nepakeičiamosiomis aminorūgštimis (lizinu, metioninu su cistinu, treoninu, triptofanu) paršingoms ir kergiamoms kiaulėms duodama išspaudų arba rupinių (sojų, rapsų ar sėmenų, iki 5-10 proc.), ankštinių sėklų (žirnių, iki 10-15 proc., pupų arba saldžiųjų lubinų, iki 5-10 proc.) arba baltyminių vitamininių mineralinių papildų (apie 10-15 proc.).

Sėmenų išspaudos yra ir kaip dietinis pašaras, kadangi turi gleivinančių medžiagų, kurios skatina žarnyno peristaltiką. Ūkiai, esantys netoli pieno perdirbimo įmonių, gali naudoti saldžiąsias išrūgas (iki 10-12 l per parą). Mineralinių medžiagų bei vitaminų poreikiui patenkinti į racionus įmaišoma premiksų, mineralinių vitamininių papildų, mineralų (monokalcio, dikalcio, trikalcio ar befluorio fosfatų, pašarinės kreidos).

Smulkesni bei ekologiniai ūkiai paršingoms ir kergiamoms kiaulėms žiemos metu gali duoti pašarinių ar puscukrinių runkelių (iki 5-7 kg per parą), morkų (kaip vitaminingą pašarą, iki 1-2 kg per parą), netgi susmulkintų šiaudų (kaip balastą, apie 1-2 kg per parą), o vasaros metu - ankštinių (dobilų, liucernų, rytinių ožiarūčių) ar ankštinių sumaišytų su varpiniais (pavyzdžiui, vikių ir avižų mišinio) žolės (iki 5-8 kg per parą). Žolė ne tik papildo racionus visaverčiais baltymais, vitaminais, bet ir suteikia sotumo jausmą. Jei paršavedžių racionuose naudojami šakniavaisiai arba žolė, jie racione paprastai turi sudaryti 25-40 proc., o kiti pašarai - 60-75 procentus.

Mitybos normos paršavedėms I paršingumo pusėje (pirmąsias 84 dienas)

Likus iki apsiparšiavimo 30 dienų, mitybos normos turi būti padidintos 30 proc. Šiuo periodu paršavedės jau turėtų gauti tokius pašarus, kaip ir laktacijos metu. Joms racione padidinamas grūdinių bei baltymingų pašarų kiekis (pavyzdžiui, sojų rupinių iki 15-20 proc.). Likus iki apsiparšiavimo 7-8 dienoms, pašarų davinį reikia sumažinti perpus, dieną prieš paršiavimąsi geriau duoti tik trečdalį viso davinio, o žolės ar šakniavaisių (jeigu naudojami) visai neduoti.

Paršingos ir kergiamos paršavedės šeriamos du kartus per parą, gerti duodama iki soties. Kad kiaulės ėsdamos viena šalia kitos nesistumdytų, garduose ties loviais reikia įrengti specialias pertvaras - pusboksius, o esant galimybėms - ir boksus. Juose kiaulės gali būti šeriamos individualiai. Tačiau šiuo atveju gardai turi būti 3/4 didesni.

Laktuojančių paršavedžių šėrimas

Energijos bei maisto medžiagų poreikis laktuojančioms paršavedėms yra žymiai didesnis negu paršingoms, kadangi su pienu kiaulė išskiria gerokai daugiau energijos ir maisto medžiagų. Šeriant paršavedes laktacijos metu nevisaverčiais ir nesubalansuotais racionais, sumažėja pieningumas, sutrumpėja pačios laktacijos trukmė, labai pablogėja paršelių augimas ir vystymasis. Gera veislinė paršavedė paprastai per parą išskiria apie 5-6 l pieno. Didžiausias pieningumas kiaulėms būna pirmą laktacijos mėnesį. Tad paršavedėms gyvybei palaikyti ir pieno sintezei būtinas didelis energijos bei maisto medžiagų, ypač baltymų, kiekis. Be to, laktuojančių kiaulių racionų gausumas bei apimtis priklauso ir nuo atvestų paršelių skaičiaus.

Mitybos normos laktuojančioms paršavedėms

Kadangi laktuojančių paršavedžių racione turi būti pakankamai aukštos biologinės vertės baltymų, nepakeičiamųjų aminorūgščių (ypač lizino, metionino su cistinu, treonino, triptofano), mineralinių medžiagų (ypač kalcio, fosforo), vitaminų, joms labai svarbūs baltymingi pašarai. Iš jų racionams tinka išspaudos ar rupiniai (sojų - iki 15-20 proc., rapsų, sėmenų - iki 5-10 proc.), žuvų miltai (iki 4-5 proc.), ankštinių sėklos (žirniai - iki 10-15 proc., pupos ar saldieji lubinai - iki 5-10 proc.) arba baltyminiai vitamininiai mineraliniai papildai (apie 25-30 proc.). Energijos kiekiui padidinti į racionus įterpiama augalinių aliejų, pavyzdžiui, sojų, rapsų, saulėgrąžų, arba cukrinių runkelių melasos (iki 2-5 proc.). Mineralinių medžiagų ir vitaminų poreikiui patenkinti naudojami premiksai, mineraliniai vitamininiai papildai, mineralai (monokalcio, dikalcio, trikalcio ar befluoris fosfatai, pašarinė kreida). Kaip vitaminingas ir dietinis pašaras tinka ir kvietinės sėlenos (iki 10-20 proc.). Žiemos metu laktuojančioms paršavedėms galima duoti ir pašarinių arba puscukrinių runkelių (iki 5-7 kg per parą), morkų (iki 1-2 kg per parą), vasarą - ankštinių (dobilų, liucernų, rytinių ožiarūčių) ar ankštinių ir varpinių (pavyzdžiui, vikių ir avižų mišinio) žolės (iki 5-7 kg per parą). Šakniavaisiai ir žolė skatina paršavedžių pieningumą. Tačiau šiuos pašarus gali naudoti tik smulkesni bei ekologiniai ūkiai. Tokiu atveju šakniavaisiai arba žolė turi sudaryti apie 20-25 proc., kiti pašarai - 75-80 proc. (iš jų gyvūniniai - 5-10 proc.). Jei netoli ūkio yra pieno perdirbimo įmonių, laktuojančioms paršavedėms taip pat galima duoti ir geros kokybės saldžiųjų išrūgų (iki 10-12 l per parą).

Pirmomis valandomis po apsiparšiavimo paršavedei duodama tik atsigerti švaraus vandens (jo visą laiką turi būti paršiavimosi metu). Po apsiparšiavimo praėjus maždaug 6 valandoms, kiaulei galima duoti 400-600 g sausų pašarų blendinio. Antrą dieną pašarų davinys padidinamas iki 1 kg. Visas racionas pradedamas duoti maždaug po savaitės (kasdien pridedant po 500-600 g pašarų). Nuo šio laiko jau galima duoti ir šakniavaisių arba žolės. Iš karto gausiai šeriant ką tik apsiparšiavusią kiaulę, smarkiai padidėja pieno išsiskyrimas, o paršeliai būna silpni ir neišžinda viso kiekio. Todėl kiaulė gali susirgti mastitu.

Pirmąsias tris savaites po apsiparšiavimo paršavedę reikėtų šerti skystesnės konsistencijos pašarais (jeigu naudojami sudrėkinti pašarai ar jovalas), kad būtų pieningesnė, o tik vėliau - tirštesnės. Laktuojančiai kiaulei reikia duoti tiek pašarų, kiek ji gali suėsti. Gausiau ir intensyviau bei visaverčiais ir įvairesniais pašarais šeriant laktuojančias paršavedes, laktacijos laikotarpiu būna mažesni svorio nuostoliai. Jokiu būdu laktacijos metu negalima staigiai kaitalioti pašarų, nes pasikeičia kiaulės pieno sudėtis, ir paršeliai gali suviduriuoti.

Likus savaitei iki nujunkymo, paršavedės pašarų davinys sumažinamas 30 proc., neduodama šakniavaisių, žolės. Nujunkymo dieną kiaulei duodama tik pusė davinio, o jei ji perkeliama į kitą gardą, - visai nešeriama, tik duodama atsigerti.

Laktuojančias paršavedes reikia šerti du tris kartus per parą, girdyti iki soties.

Dažnai per laktaciją kiaulės praranda apetitą ir netenka daug svorio. Taip būna gausiai šeriant paršavedes paršingumo metu. Todėl jokiu būdu negalima peršerti paršingų kiaulių. Paršavedžių apetitą gali sumažinti ir aukšta tvartų temperatūra (30 ⁰C). Todėl patalpų temperatūra turėtų būti ne aukštesnė, kaip 20 ⁰C, o paršelių guoliavietes reikia šildyti papildomai arba naudoti biologines dėžes. Paršavedžių apetitą galima pagerinti naudojant kaloringesnius, sudrėkintus pašarus, šakniavaisius, žolę. Dažniau šeriamų kiaulių apetitas irgi būna geresnis.

Nei paršingoms, nei laktuojančioms kiaulėms jokiu būdu negalima duoti apgedusių, suplėkusių, supelijusių pašarų.

R. Leikus

Mano ūkis, 2013/05