Lietuvoje bulvių derlių ir jo kokybę lemia daugybė veiksnių: gamtinės sąlygos, dirvožemio našumas, auginama veislė, tręšimo lygis, piktžolių, ligų ir kenkėjų gausa. Ir tik įvertinus visus veiksnius, teisingai parinkus veisles ir auginimo agrotechniką,  pritaikius derlių išsaugoti padedančias priemones, net vidutinio našumo žemėse rudenėjant galima laukti dosnaus gamtos atlygio - stabiliai gausesnio (per 30 t ha^-1) bulvių derliaus.

Bulvininkystei daug nuostolių padaro ligos, kurioms plisti šalies gamtinės sąlygos yra palankios. Mūsų auginamas bulves pažeidžia apie 30 grybinių, bakterinių ir virusinių ligų. Ligos ir kenkėjai gali sunaikinti per 50 proc. išaugintų bulvių, sugadinti jų gumbų sėklinę bei prekinę kokybę. Daugumos ligų sukėlėjai - plika akimi neįžiūrimi virusai, bet jų simptomai bulvių kere yra ryškūs. Virusai sukelia nemažai nuostolių.

Žinomi 25 bulves pažeidžiantys virusai. Lietuvoje labiausiai paplitusios virusinės ligos yra paprastoji, raukšlėtoji, blyškioji bei akubinė mozaikos, garbanė, dryžligė, lapų užsisukimas. Viena virusinė liga bulvės kere - retas atvejis. Dažnai infekuota bulvė serga iš karto dviem trimis virusinėmis ligomis.

Virusai plinta per sėklai naudojamus gumbus bei kontaktiniu būdu. Virusus platina amarai, įvairūs vabalai, dirvoje gyvenantys grybai, nematodai, piktžolės.

Sveika, devirusuota bulvių sėkla - svarbiausia apsaugos nuo virusinių ligų priemonė. Todėl sėkliniams pasėliams reikia dirvas parinkti kuo toliau nuo kitai paskirčiai auginamų plotų. Iš sėklinių pasėlių bent du kartus per vegetaciją būtina pašalinti ligotus augalus. Aukštos reprodukcijos pasėlius privalu valyti tris kartus per vegetaciją: kai bulvės būna 15-20 cm aukščio, kai jos žydi ir prieš pradedant joms bręsti.

Agrotechninėmis ir cheminėmis priemonėmis būtina naikinti virusinių ligų pernešėjus, ypač amarus, kurie bulvių vegetacijos metu yra didžiausi virusinių ligų platintojai. Tai palyginti gausus žemės ūkio augalams kenkiančių lygiasparnių vabzdžių pobūris, pasaulio mastu šiame pobūryje priskaičiuojama apie 2 500 amarų rūšių.

Bulvėms pavojingi per 60 kenkėjų

Mūsų geografinėje platumoje, bulves pažeidžia daugiau kaip šešios dešimtys įvairiausių kenkėjų, tarp jų itin žalingi bulviniai nematodai, kolorado vabalai ir amarai. Klasikiniu virusų platintoju pasaulyje pripažinta persikinių amarų (Myzodes persicae Sulz.) rūšis. Lietuvoje bulvių pasėliuose dažniausiai aptinkami 8 rūšių amarai. Iš jų dažniausiai aptinkami šunobeliniai (Aphis nasturtii Kalf) ir agurkiniai (moliūginiai) (Aphis gossypii Glov.) amarai. Šių rūšių amarai sudaro apie 90 proc. bulvėse aptinkamų amarų populiacijos.

Jei netoliese auga pupos arba runkeliai, bulvių pasėlį apninka pupiniai amarai (Aphis fabae Scop.). Netoli šiltnamių vegetuojančiose bulvėse galima rasti persikinių amarų (Myzodes persicae Sulz.). Ši amarų rūšis platina daugiau kaip 60 įvairių augalų virusinių ligų. Lietuvos sąlygomis persikiniai amarai gali pernešti iki 50 rūšių virusų, tarp kurių 8 rūšių virusai bulvių pasėliuose itin žalingi. Tyrimais nustatyta, kad mūsų krašte šių amarų yra tik 6,7 procento.

Daug lemia aplinkos temperatūra

Daugumos bulvėse gyvenančių amarų rūšių vystymosi ciklas susijęs su augalų maitintojų kaita. Viena amarų rūšis nuo kitos skiriasi dydžiu, kūno forma arba spalva, nors turi ir bendrų požymių. Visi bulvėse randami amarai yra labai gležni, smulkūs, 0,5-2 mm ilgio minkštakūniai, dažniausiai elipsės ar kiaušinio formos vabzdžiai. Amarai, kaip ir visi vabzdžiai, yra šaltakraujai organizmai: jų temperatūra yra bemaž tokia pat kaip ir aplinkos. Todėl aplinkos temperatūra yra pats svarbiausias veiksnys, turintis įtakos amarų dauginimuisi, jų populiacijos gausai, elgsenai, migracijos intensyvumui, pasiskirstymui ir išlikimui.

Kadangi tai smulkūs minkštakūniai padarai, jiems labai nepalankios karštos vasaros, jie jautrūs ir krituliams. Amarų dauginimuisi palankus itin saulėtas, šiltas, sausas bet nekarštas oras, kai temperatūra yra apie 18 °C, o santykinė drėgmė 75-85 proc. Gausūs, stipraus vėjo lydimi liūtiniai lietūs amarus nuplauna žemėn, nuo kurios vėl pakilti ant augalų pavyksta tik nedaugeliui. Temperatūrai nukritus žemiau 12 °C, jų skraidymai baigiasi.

Sparnuoti ir besparniai

Tos pačios rūšies amarai būna sparnuoti ir besparniai. Besparniai bulvių amarų suaugėliai esti 1,7-3,6 mm ilgio. Esant ramiems, nevėjuotiems orams, amarai skrenda 1,6-3,2 km h^-1 greičiu. Augalų vegetacijos metu bulvių pasėliuose amarai gausiai pasirodo du kartus: pirmąkart pavasarį - dažniausiai negausi sparnuotų amarų banga iš žiemojimo vietų perskrenda į pasėlius ir virusais užkrečia dar mažas bulves, jautriausiu jų augimo tarpsniu.

Didžiausią skaitlingumą amarų populiacijos pasiekia liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Šiuo laikotarpiu bulvių pasėliai ir yra labiausiai užkrečiami virusais. Dauguma amarų dauginasi labai sparčiai, partenogeniškai (nekaltu prasidėjimu), kai neapvaisintos patelės veda gyvas jaunikles pateles, kurios greitai subręsta. Idealiomis pavasario gamtinėmis sąlygomis tai įvyksta per 8-10 dienų, vėsesniu oru brendimas trunka ilgiau, bet per bulvių vegetaciją, esant palankiems orams, gali išsivystyti net keliolika amarų generacijų. Rudeninėse kartose gali atsirasti ir patinėlių, tada amarai poruojasi, ir patelės deda žiemosiančius kiaušinėlius.

Bulvių pasėlius lankančių ar juose gyvenančių rūšių amarai didelių kolonijų nesudaro. Dažniausiai randami pavieniai arba negausios amarų grupelės, kuriose jų būna tik kelios dešimtys. Nesvarbu, kiek pasėlyje yra amarų, jų daroma žala gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Bulvių pasėliuose gyvenantys amarai maitinasi augalų sultimis. Jie ekstrahuoja maistingąsias, augalo augimą lemiančias medžiagas ir taip sukelia žalingą jo vytimą. Kartais vegetacijos metu augalą apnikusi itin gausi amarų populiacija alina jį ne tik iščiulpdami sultis, bet ir savo išskirto lipčiaus apnašomis, kurios kliudo augalui pasisavinti saulės energiją. Taip sutrikdoma saulės asimiliacija ir augalai nusilpsta.

Dauginasi grėsmingai sparčiai

Netiesioginę, bet labai didelę žalą amarai bulvėse padaro pernešdami virusus ir platindami virusines ligas, taip keldami didžiulę grėsmę bulvininkystei, ypač bulvių sėklininkystei. Dėl jų pasaulio bulvininkystė kasmet netenka vidutiniškai 15-20 proc. bulvių derliaus, pastebimai blogėja maistinė gumbų vertė, jų kokybiniai ir technologiniai rodikliai.

Yra žinoma, kad bulves lankantys amarai pastoviai perneša daugiau kaip 40 nepatvarių virusų ir 5 nuolatinius. Žalinga amarų veikla bulvių pasėliuose vyksta visą vegetacijos laikotarpį. Pagal reprodukcinę sistemą vienas amaras per 4-6 savaites gali paskleisti tūkstantinę amarų populiaciją. O jei tame bulvių pasėlyje atsiranda dar ir virusų šaltinis, tai  virusinę infekciją iš užkrėstų į sveikus bulvių kerus amarai išplatina žaibiškai.

Pagrindinė grėsmė yra ta, kad amarų paplitimas bei jų paskleista virusinė infekcija ne tik sumažina bulvių derlių, pablogina kokybę, bet svarbiausia - sumenkina gumbų sėklinę vertę. Todėl sėklinių bulvių augintojams reikia labai kruopščiai suplanuotos amarų kontrolės strategijos, nes amarų pernešami virusai perduodami į dukterinius bulvių pasėlius. Virusų pernešimas ypač pavojingas, kuomet sėklinės bulvės auginamos šalia maistui skirtų bulvių plotų arba kitų amarams tinkamų bei jų lankomų augalų.

Stebėti populiacijos gausumą

Vien pagal tai, kaip atskiros rūšies amarai sugeba perduoti virusus, dar negalima spręsti, kuri amarų rūšis vienos ar kitos teritorijos bulvių pasėliuose nulemia virusų išplitimą. Šiuo požiūriu žymiai svarbesnis požymis yra rūšies gausumas. Tai reiškia, kad gausiai išplitusi amarų rūšis, nors ir nepasižyminti efektyviu virusų perdavimu, gali juos išplatinti žymiai labiau, negu negausiai išplitusi, bet labai efektyviai perduodanti. Todėl yra labai svarbi bulvių pasėlių stebėsena. Tai leidžia ne tik pasirinkti tinkamą bulvių apsaugos nuo amarų strategiją, bet ir išvengti jų rezistentiškumo grėsmės, dažnai naudojant vieną ar kitą cheminę augalų apsaugos medžiagą , ypač sėkliniuose pasėliuose.

Amarų populiacijos gausa bei virusinės infekcijos intensyvumas metai iš metų labai skiriasi. Svyravimų priežastys kol kas tiksliai nėra žinomos. Spėjama, kad tai gali būti panaudotų insekticidų, šalnų ar netgi herbicidų, naikinančių piktžoles kaip augalus-šeimininkus, pasekmė. Žinant, kokia bus amarų migracijos kreivė, bulvių augintojams galima suteikti daug naudingos informacijos apie galimus purškimus insekticidais. Tam naudojamos įvairios amarų gaudyklės bei su tuo susijusios programos.

Siekiant tiksliai įvertinti bulvių pasėlių fitosanitarinę būklę, reikia organizuoti monitoringą, reguliariai vykdyti žaladarių stebėseną, daryti jų apskaitas neleidžiant galimų žalos proveržių. Bulves pasėlyje reikia stebėti visuose jų augimo tarpsniuose. Tokiems stebėjimams reikalingos žinios apie  bulvių kenkėjus bei jų sukeliamas ligas.

Svarbi vyraujančių vėjų kryptis

Tam, kad kova su amarais, kaip potencialiais virusų platintojais, būtų sėkminga ir efektyvi, reikia žinoti jų pasirodymo laiką, populiacijos gausumo pokyčius bulvių vegetacijos metu. Pavyzdžiui, žaliojo persikinio amaro migracija nuo piktžolių, kaip augalo-šeimininko, paprastai prasideda birželio pradžioje. Pirmiausia jų reikia ieškoti ir jie randami ant bulvių kerų pasėlio pakraščiuose, vyraujančio vėjo kryptimi. Mūsų geografinėje platumoje vėjai dažniausiai pučia iš vakarų į rytus ar pietryčius.

Remiantis gautais stebėjimų ir apskaitų rezultatais, nustatomas optimalus cheminės apsaugos priemonių taikymo ir bulvienojų šalinimo laikas bei kiti svarbūs darbai, susieti su sėklinių bulvių auginimu.

Migruojantiems amarams bulvių pasėliuose sekti yra naudojami keli metodai. Vienas iš jų ir bene plačiausiai naudojamas yra geltonųjų lėkštelių (Mërike indų) metodas. Jo esmė ta, kad dauguma amarų rūšių turi savybę skristi į geltoną spalvą. Šis metodas leidžia sekti sparnuotų amarų kiekį bulvių lauke. Pagrindinis šio metodo trūkumas tas, kad į lėkšteles patenka daug migruojančių, bet bulvėse negyvenančių ir nesimaitinančių amarų rūšių.

Tyrimai vykdyti skirtinguose regionuose

2010-2012 m. buvo atliktas amarų migracijos aktyvumo, rūšių paplitimo, gausos ir kontrolės Lietuvos bulvių pasėliuose tyrimas. Jis vykdytas Vakarų, Vidurio bei Rytų Lietuvos regionų bulvėse. Čia susitelkę pagrindiniai šalies prekinės bulvininkystės ūkiai, kuriuose bulvės auginamos pagal intensyvią technologiją. Geltonosios amarų gaudyklės buvo išdėstytos tuo metu, kai sparčiai priauganti bulvių lapija yra jautriausia amarų pernešamai virusinei infekcijai.

Gyvename ir ūkininkaujame vidutinio klimato juostoje, kuriai būdingas drėgmės perteklius. Tačiau pasaulinio klimato pokyčiai vyksta ir Lietuvoje, ypač padažnėjo sausringų vasarų, kurių metu augalams tenka augti drėgmės trūkumo ir aukštos oro temperatūros sąlygomis. Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio oro temperatūra vasarą labai kinta, o kas antra ar trečia vasara būna labai šalta arba karšta. Padažnėjo metų, kai augalai auga drėgmės trūkumo ir aukštos oro temperatūros sukelto streso sąlygomis.

Tos pačios sąlygos tiesiogiai veikia ir bulvių žaladarių, šiuo atveju amarų, gyvenimą bei veiklą. Nežiūrint į didelę orų kaitą, pastebimi ir tam tikri dėsningumai, būdingi vienam ar kitam mūsų šalies regionui. Pastebima, kad pastaruosius kelerius metus oro temperatūra tampa vis aukštesnė ir darosi optimali intensyviai daugintis amarams. Vėsesnė vasara paprastai būna prie jūros, o nuo jos tolstant į rytus, darosi šilčiau.

Meteorologinės sąlygos tyrimų metais buvo skirtingos. Karšta ir lietinga 2010-ųjų vasara nebuvo palanki amarams daugintis bei intensyviai migruoti. 2011 m. augalų vegetacijos metu krituliai šalyje pasiskirstė tolygiau ir trumpalaikių sausrų būta mažiau. Tai lėmė ne tik didelį bulvių derlių, bet ir amarų populiacijos gausą. 2012 m. vasaros gamtinės sąlygos taip pat buvo palankios ir bulvėms, ir amarams vystytis.

Svarbu nustatyti amarų rūšį

Amarams migruojant į geltonąsias gaudykles, patenka ir tie amarai, kurie nėra bulvių virusų pernešėjai. Bulvių pasėliuose atliekant amarų apskaitą, labai svarbu tiksliai nustatyti jų rūšinę įvairovę, kadangi svarbios ne tik bulvių virusus pernešančios ir jas pažeidžiančios amarų rūšys. Amarų identifikacijai reikalingas kokybiškas mikroskopas, preparavimui skirtos adatos, specialus pincetas, pavyzdžiams dėti stikliukas, patikimi amarų preparatai arba atlasai su amarų piešiniais. Tačiau svarbiausia - žmogus, kompetentingas entomologas, gebantis šiuos padarėlius pažinti pagal jų akis, ūsus, narelių skaičių, uodegos ilgį bei spalvą.

Visos rūšys skaičiuojamos ir rašomos apskaitų lentelėse. Kiekvienos rūšies rastų amarų skaičius dauginamas iš PVY indekso. Fiksuojamos ir indekso neturinčios amarų rūšys. Kiekvienos apskaitos metu gautų indeksų balai sumuojami. Balų suma, viršijanti 50 vienetų, laikoma kritiniu žalingumo slenksčiu.

Geltonosiose gaudyklėse aptiktos amarų rūšys

2011 m. geltonosiose gaudyklėse iš viso rasta 2 279 amarai, tai yra 1,37 ir 1,11 karto daugiau negu atitinkamai 2010 ar 2012 m. Skirtumai nėra labai dideli, tačiau bendras amarų, turinčių PVY indeksą, kiekis 2011 m. buvo net 7,34 karto didesnis negu 2010 m. ir beveik 1,69 karto didesnis negu 2012-aisiais. Suminis PVY indeksas 2010 m. buvo gerokai mažesnis negu 2011 bei 2012 m. ir neviršijo kritinio žalingumo slenksčio. Šie tyrimo duomenys rodo, kad amarų gausumą bulvių pasėliuose būtina sekti kiekvienais metais.

Geltonosiomis gaudyklėmis 2010 m. daugiausia marų buvo sugauta Krekenavoje, 2011 m. - Elmininkuose ir Krekenavoje, 2012 metais - Elmininkuose, Dotnuvoje ir Krekenavoje augintų bulvių pasėliuose. Mažiausiai amarų 2011 ir 2012 m. buvo Lietuvos pamario zonoje, kur vegetacijos metu žemesnė oro temperatūra, daugiau kritulių ir stipresni nuo jūros pučiantys vėjai.         

Mažiausia amarų rūšinė įvairovė buvo 2010-aisiais, didesnė 2011, o didžiausia - 2012 m. Analizuojant amarų rūšinę įvairovę pagal kenkėjų radimvietes, didžiausia amarų įvairove, kaip ir gausumu, pasižymėjo šalies rytuose, o mažiausia - pamaryje auginamų bulvių pasėliai.

Remiantis tyrimų duomenimis, akivaizdu, kad migruojančių amarų gausumą labai svarbu stebėti kiekviename bulvių pasėlyje atskirai. Pavyzdžiui, 2011 m. Krekenavoje bulvės buvo auginamos dviejuose laukuose, tarp kurių atstumas nesiekė kilometro, tačiau bendras suminis PVY indeksas rugpjūčio pabaigoje antrame bulvių lauke buvo 2 kartus didesnis negu pirmame. Be to, antrame bulvių pasėlio lauke buvo pasiekta kritinė amarų žalingumo riba, (PVY suminis indeksas 50 balų, kai reikia šalinti bulvienojus), o pirmame pasėlyje to nebuvo.

Didžiausias PVY suminis indeksas gautas 2012 m. Elmininkuose augintų bulvių pasėlyje. Kritinis žalingumo slenkstis (50 balų) čia buvo pasiektas labai anksti, liepos 3 d. Drevernoje jis buvo 135 kartus mažesnis negu Elmininkuose ir nesiekė vieneto. Lukšiuose PVY indeksas taip pat nebuvo didelis, nors, palyginti su pamario vietovėmis, - daug didesnis. Antras pagal didumą PVY indeksas Krekenavoje buvo du kartus mažesnis negu Elmininkuose.

Kai suminis PVY indeksas viršija 10 balų, reikia naudoti cheminę apsaugą. 2012 m. birželio 6 d. jau pirmosios apskaitos metu Elmininkuose buvo užfiksuotas 21,5 balo PVY indeksas. Kituose tirtuose laukuose (išskyrus pajūrio regioną) per praėjusių metų sezoną buvo viršytas 10 balų PVY indeksas. Daugelyje tirtų bulvių pasėlių plotuose 10 balų PVY indeksas buvo pasiektas birželio trečiąjį dešimtadienį, o Dotnuvos ir Lukšių (Šakių r.) laukuose šis indeksas buvo pasiektas liepos pradžioje.

Tyrimais nustatyta, kad 2010 m. iš virusus platinančių ir PVY indeksą turinčių bulvių pasėlių vyravo pupiniai (Aphis fabae) ir žirniniai (Acyrthosiphon pisum) amarai, 2011 ir 2012 m. - ieviniai (Rhopalosiphum padi) ir pupiniai (Aphis fabae) amarai.

Plitimo pikas trunka mėnesį

Nustatyta, kad migruodami šalies bulvių pasėliuose lankosi nuo 10 iki 27 rūšių amarai. Didžiausia jų rūšinė įvairovė randama šalies rytinio regiono bulvių laukuose, mažiausiai - pamaryje. Iš virusus platinančių ir turinčių PVY indeksą bulvių pasėliuose vyrauja pupiniai (Aphis fabae), žirniniai (Acyrthosiphon pisum) ir ieviniai (Rhopalosiphum padi) amarai. Atskirais metais jų dominavimas skirtingas. Tyrimo duomenys rodo, kad amarai, migruodami bulvių pasėliuose, intensyviausiai plinta apie vieną mėnesį - nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Iki liepos mėnesio pirmojo dešimtadienio sparčiai didėja ir PVY indeksas, kurio pokyčiai vėliau tampa nežymūs.

Amarų migracijos stebėjimus reikia pradėti vykdyti bulvėms dygstant. Geltonąsias gaudykles būtina pastatyti, kai bulvės pasiekia BBCH 10-13 augimo tarpsnį, ne vėliau. Pavėlavus galima neužfiksuoti dalies svarbių, virusus platinančių amarų gausos ir pavėluotai naudoti apsaugos priemones.

Rekomendacijos

• Vidutiniais trejų metų tyrimų duomenimis, pamaryje auginamų bulvių pasėliuose amarų populiacija yra 2,8-9,1 karto mažesnė negu šalies rytiniame regione auginamų bulvių laukuose. Todėl šalies bulvių sėklininkystę tikslingiausia būtų plėtoti pamario regione, padidinto saugumo priemonėmis ribojant amarų, kaip bulvių virusinės infekcijos pernešėjų, žalą.
• Pamario regione reikėtų sukurti ir įteisinti sanitarinę apsauginę zoną bulvių laukams, kuriuose karantininėmis sąlygomis būtų auginamos ypač aukštų kategorijų sėklinės bulvės.
• Bulvių sėklininkystės ūkio, auginančio aukštų kategorijų sėklą, sanitarinė apsauginė zona turėtų apimti visos seniūnijos teritoriją. Sėklinių bulvių pasėliai turėtų būti ne arčiau kaip 2-2,3 km nuo vietų, kuriose gali telktis žiemojantys ir pavasarį besidauginantys amarai.

K.Rainys, R. Šmatas

Mano ūkis, 2013/05