Lauksargių seniūnijoje, Gilandviršių kaime ūkininkaujantis Rimantas Lazdauskas yra vienas iš pirmųjų Tauragės rajono konsultavimo biuro klientų. Pradėjęs nuo daržininkystės ir bulvininkystės, dabar žemdirbys ūkio kryptį pakeitė radikaliai - pasuko pienininkystės keliu.

„Pieno ūkis - labai sunkus verslas, bet duoda pastovesnių pajamų negu daržininkystė", - taip savo pasirinkimą aiškina ūkininkas. Ūkio kryptį pakeitė ir atsižvelgdamas į dirbamos žemės našumą - ji nėra tokia gera, kad apsimokėtų auginti daržoves. Be to, daržininkystei reikia labai daug darbo rankų, o kaime jų vis sunkiau surasti. Žinoma, galima buvo eiti kuo didesnio ūkio mechanizavimo keliu - ir sėjos, ir daržovių nuėmimo darbus atlikti mechanizuotai, įsirengti modernias saugyklas, tačiau ūkis paprasčiausiai buvo per mažas tokioms didelėms investicijoms.

Daržovių ūkininkas augindavo iki 50 ha, o bene egzotiškiausiai tarp tradicinių morkų, svogūnų ir kopūstų atrodė krienai. Juos Rimantas pradėjo auginti paragintas vieno vokiečio, kuris aprūpino sodinamąja medžiaga ir pažadėjo supirkti produkciją. Tačiau paaiškėjo, kad supirkimo kaina buvo toli gražu ne tokia, kokios tikėjosi ūkininkas. Už pačių gražiausių krienų kilogramą gaudavo po litą. Gerai, kad nebuvo pasirašyta ilgalaikė sutartis, tai po trejų metų bandymų praturtėti iš krienų, šių augalų visai atsisakė.

Dabar daržovių jo ūkyje visai nebeliko - visi plotai (300 ha) skirti žalienoms, kukurūzams ir grūdiniams augalams, kurių didžioji dalis sunaudojama pašarams. „Manau, nėra ko didžiuotis, kad lietuviai tiek daug grūdų eksportuoja. Daug naudingiau būtų juos sušerti gyvuliams - tai sukurtų pridėtinę vertę. Džiaugiuosi, kad vis garsiau šnekama apie gyvulininkystės rėmimą. Bus gyvulių, reikės ir pašarų, taigi bus garantuota grūdų realizacija. Juk ne visada grūdų kaina bus tokia aukšta, kokia buvo pernai", - svarsto pieno ūkio savininkas.

Rimantas - vienas iš tų žemdirbių, kurie labai atsargiai žiūrėjo į didžiuosius projektus, pagal kuriuos galima gauti paramą investicijoms į valdas. Ūkį plėsti stengėsi savomis lėšomis. Tačiau pernai pagaliau ryžosi dideliam investiciniam projektui, pasinaudodamas prioritetu kaip subjektas, niekada iki šiol negavęs paramos. „Spėjau įšokti į paskutinio traukinio paskutinio vagono pačią paskutinę vietą", - šypteli Rimantas. Daugiau kaip milijono litų vertės projektą parengė Tauragės r. biuro ekonomikos konsultantė Gintarė Ciganė.

Pagal projektą buvo iš esmės atnaujinta pašarų ruošimo technologija. Rezultatai pasijuto iš karto. „Visai kitas ūkis, kita darbo kokybė, ir visas gyvenimas tarsi kitoks pasidarė, - džiaugiasi ūkininkas. - Konsultantai - tai tarsi priekinė strėlė, kuri viską išjudina. Tik jų paragintas ir paramos siekti ryžausi."

Melžiamų karvių šiuo metu Rimanto ūkyje yra apie 150, primilžis iš karvės siekia 7 000 kg. Tai dar ne riba - yra dar kur stiebtis. Ūkininko teigimu, vien dėl pernai įsirengtos silosinės iš karto šoktelėjo pieno kiekybė ir kokybė. Be to, sumažėjo pašarų gaminimo savikaina. „Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyvulius auginti be kukurūzų", - tarsteli ūkininkas, vienas pirmųjų Tauragės rajone pradėjęs auginti šiuos augalus ir nė karto jais nenusivylęs. Pernai silosą ruošė iš 30 ha augusių kukurūzų, šiemet jų plotus planuoja dar plėsti. Ruošdamas žolinius pašarus, laikosi pagrindinės taisyklės - jei po Joninių šienausi, tai tik karvėms dantų krapštukus pasigaminsi, o ne pašarą.

Pieną ūkininkas priduoda kooperatyvui „Pienas LT", kiekvieną kartą imami ir ėminiai tyrimams, tad ūkio šeimininkas gali labai skrupulingai sekti pieno kokybinių rodiklių pokyčius. Pavasarėjant karvėms pakeitus racioną - pradėjus duoti dvi normas kukurūzų siloso ir vieną normą žolės siloso, iš karto pakilo riebalų ir baltymų kiekis. „O karvės mėgsta kukurūzus... labai. Kaip ir šernai - kol ėda, nieko aplinkui nemato", - juokiasi Rimantas. Žinoma, reikia kruopščiai laikytis pašarų ruošimo technologijų - kukurūzai silosuojami tuomet, kai pasiekia apie 70 proc. brandos, tuomet juos smulkinant nebėga joks skystis. Neturi varvėti ir iš žolės šienainio ritinių - tad žolė presuojama gerokai apvytinta.

Gyvuliai laikomi pusiau šalto tipo tvarte. „Manau, mūsų sąlygomis toks laikymo tipas pieniniams galvijams yra geriausias. Kai tvartas visai šaltas, speiguotomis žiemomis būna problemų su mėšlo valymo skreperiais - nenuvalytas mėšlas sušąla, susikaupia storas jo sluoksnis", - paaiškina ūkininkas.

Jau treti metai ūkininkas yra sudaręs sutartį su konsultantu Petru Kulikausku dėl tręšimo planų rengimo. Kai padidėjo galvijų skaičius, atsirado prievolė daryti žemės tyrimus, tačiau ir anksčiau ūkininkas naudodavosi šia konsultantų teikiama paslauga, nes matė jos akivaizdžią naudą. Tręšia ne tik pasėlius, bet ir pievas - jau iš patirties gali pasakyti, kad jei netręši pievų, teks leisti pinigus įvairiems gyvulių papildams. Mat netręšta žolė sukaupia daug mažiau baltymų ir kitų reikalingų maisto medžiagų, ir tai iš karto jaučiama šeriant gyvulius.

Ūkyje dirba 12 samdomų darbuotojų, tad šeimininkas spėja ne tik gamybos reikalais pasirūpinti, bet ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, yra asociacijos „Ne pavėjui" narys. „Mažytis mūsų kaimelis apstatytas vėjo jėgainėmis, kuriomis labai „džiaugiamės". Iš pradžių buvo gražu, bet dabar visi nuo jų bėga - ir žmonės, ir gyvuliai. Sukūrėme asociaciją, kad galėtume kovoti su jomis, net Seimą pasiekėme. Nieko gero mums nežada ir dar vienas „atradimas" - skalūninės dujos. Lietuva yra tiesiog per mažas ir per tankiai gyvenamas kraštas, kad vertėtų užsiimti jų eksploatacija", - įsitikinęs ūkininkas.

Ir rūpesčiais, ir pasiekimais Rimantas skuba pasidalyti su konsultantais, biure tvarkoma ir jo ūkio buhalterinė apskaita. „Ateinu čia jau kaip savas, o ne kaip svečias. Kad ir kokiu klausimu norėčiau pasitarti, niekada neišvaro. Gaila, kad nėra lėšų ir neturime savo rajone gyvulininko konsultanto: atrodo, būtų arčiau, tai ir klausimai būtų greičiau sprendžiami. Konsultantas visų pirma turi žemdirbį sudominti ir įtikinti", - mano ūkininkas.