Europos Sąjungos šalių vyriausybės, formuodamos savo ekonominę politiką, ruošdamos ES struktūrinių fondų panaudojimo taisykles, gali rinktis - sudaryti palankesnes veiklos sąlygas stambiajam arba smulkiajam verslui arba neišskirti nei vienų, nei kitų. Nuo to priklauso, kokia linkme vystysis šalies ekonomika - didesnės koncentracijos ar didesnės konkurencijos rinkoje. Tačiau šie sprendimai nėra savitiksliai, jie tarnauja (arba ne) visuomenės gerovės sukūrimui. Todėl svarbu žinoti apie galimas aukštos gamybos ir su ja susijusios kapitalo koncentracijos ekonomines ir socialines pasekmes.

Aukšta gamybos koncentracija, arba stambių įmonių vyravimas ekonomikoje, dažnai tapatinamas vien su aukštesniu jų darbo efektyvumu (stambiose įmonėse galima pritaikyti mechanizavimą ir automatizavimą, pažangius vadybos metodus) ir masto ekonomija. Tai ypač pabrėžia laisvosios rinkos gynėjai. Būdami ištikimi neoklasikų ekonominei mokyklai, jie mano, kad rinką valdo beasmenės rinkos jėgos - paklausa ir pasiūla, o vartotojas visada gali nepriklausomai rinktis. Neoklasikai visiškai pasitiki racionaliu žmonių ir organizacijų elgesiu ir mano, kad, rinkoje susidarius monopolinei ar oligopolinei koncentracijai ir dėl to kainoms tapus patrauklioms (koncentruotos rinkos turi galią išlaikyti sau patrauklias kainas), į rinką ateina nauji gamintojai, padidėja konkurencija, o koncentracija sumažėja. Dėl efektyvesnės gamybos ar prekybos pasiekta ekonominė galia gali suteikti visuomenei socialinių privalumų, turint omeny žemesnes gamybos sąnaudas ir atitinkamai žemesnes produktų kainas. Todėl neoklasikai siūlo tik sugriežtinti susitarimų kontrolę, grąžinant rinką į konkurencinę padėtį, ir kuo mažiau kištis į konkurencingą rinką, nes viską geriausiai ir racionaliausiai sutvarko rinkos jėgos.

Šį modelį bando revizuoti institucionalistai, kurie remiasi empirinių faktų analize. Institucionalistai atkreipia dėmesį į ekonominę galią įgyjančių monopolinių ar oligopolinių įmonių, dažniausiai vadinamų korporacijomis, poveikį visuomenei. Korporacijų galia apibrėžiama kaip galimybė didelėms korporacijoms kontroliuoti ekonominius ir politinius procesus ir naudoti juos savo naudai, dažnai darant socialinę ir ekonominę žalą visuomenei. Savo galią korporacijos išplečia ir per savo satelitines įmones bei produkcijos pardavėjus. Kai kurie institucionalistai mano, kad korporacijos vaidina dominuojantį vaidmenį formuojant ir nulemiant visuomenės vertybes bei moralę. Korporacijų ugdomos vertybės - tai egoizmas, materializmas, agresija, nebaudžiamumas.

Institucionalistai mano, kad, esant aukštai rinkos ir kapitalo koncentracijai, gamybos ir realizacijos sprendimai nėra nulemti nepriklausomų rinkos jėgų, bet priimami panaudojant korporacijų galią ir prievartą. Tas pats pasakytina ir apie visus ekonominius visuomenės sprendimus. Galios pasidalijimas tokiose visuomenėse tarp visuomenės grupių yra disproporcinis, o tas, kas turi realią galią, visada gali kontroliuoti ir demokratiją. Institucionalistai pabrėžia, kad ekonomika nėra laisva nuo vertybių, dėl to reikia analizuoti vertybes, kurias skleidžia korporacijų galia visuomenėje, ir siūlo mažinti šią galią dėl žalingo poveikio visuomenei ir demokratijai.

Ekonominės koncentracijos grėsmės

Viena iš esminių rinkos koncentracijos ekonominių grėsmių yra konkurencijos rinkoje sumažėjimas, o tai leidžia korporacijoms panaudoti situaciją savo naudai. Ir netgi jei aukšta koncentracija buvo pasiekta didinant gamybos efektyvumą (mažinant sąnaudas), aukštos koncentracijos sąlygomis korporacijos gali kelti produkcijos kainas, nepagrįstas sąnaudų didėjimu, netgi joms mažėjant, kadangi rimtos konkurencijos nebėra, o siekdamos didesnio pelno, jos tą ir daro.

Kai kurie neoklasikai (Graham, Krugman) teigia, kad laisva tarptautinė prekyba didina konkurenciją, kadangi tuo sumažinama šalies vidaus gamintojų galia. Visgi tai nėra taisyklė, o dažnai būna laikinas dalykas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra 1994 m. Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties* tarp Jungtinių Valstijų, Kanados ir Meksikos pasekmės šių šalių sutartyje dalyvaujančių šalių žemės ir maisto ūkiui. Ši sutartis sumažino reguliavimą ir taisykles, panaikino muitus tarp šalių, kurie trukdė laisvam prekių judėjimui, bet nenumatė aukštos koncentracijos prevencijos priemonių. JAV žemės ūkio perdirbimas ir aprūpinimas gamybos priemonėmis (trąšomis, sėklomis, augalų apsaugos produktais) buvo ypač koncentruotas. Šioje šalyje keturios kompanijos kontroliavo apie 85 proc. jautienos perdirbimo, o viena iš jų - „Cargill" - dar yra ir ketvirta pagal dydį kiaulienos perdirbėja, trečioji - pagal kalakutų perdirbimą, antroji - pagal pašarų gamybą, didžiausia miltų gamintoja ir trečia - pagal dydį sojų perdirbėja. Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties pasirašymas, kurį inicijavo ir prastūmė JAV kongrese agrokorporacijos, suteikė JAV įmonėms, turinčioms didelių išteklių, galimybes užimti dideles kitų Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties šalių rinkos dalis ir tapti dar galingesnėmis ir labiau dominuojančiomis. Tačiau kainos vartotojams dėl to ne sumažėjo, bet išaugo. Kita vertus, tų šalių įmonės, norėdamos atsilaikyti prieš galingą konkurentą, jungiasi. Tokiu būdu koncentracija gimdo koncentraciją - vieno stambaus rinkos dalyvio buvimas skatina koncentruotis kitus rinkos dalyvius, kad galėtų lygiaverčiai konkuruoti.

Komercinis interesas vyravo ir įsteigtų tarpnacionalinių institucijų veikloje. Štai „Tarpagentūrinė pesticidų, trąšų ir toksinių substancijų naudojimo ir kontrolės komisija", į kurios sudėtį įėjo visos su pesticidų naudojimu susijusios institucijos, įskaitant Sveikatos, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas, veikiamos stambiausių gamintojų, kaip antai „Monsanto", „DuPont", BASF, „Syngenta", „Bayer", FMC, tik supaprastino administracines pesticidų registravimo, importo ir eksporto procedūras, tačiau visiškai nepalietė prevencinių priemonių diegimo, pavyzdžiui, kaip efektyviai kontroliuoti neigiamą poveikį gyventojų sveikatai ir aplinkai.

Aukštos koncentracijos sąlygomis korporacijos turi galios neleisti atsirasti didesnei konkurencijai. Jau pats aukštos koncentracijos lygis kuria aukštesnius patekimo į rinką barjerus. Kad galima būtų konkuruoti su didelėmis korporacijomis, naujai į rinką žengiančioms įmonėms reikia didesnio kapitalo ir žmogiškųjų išteklių. Atsiradusius smulkesnius konkurentus jos išstumia iš rinkos, laikinai rinkoje palaikydamos žemas (dempingo) kainas, specialiai perviliodamos specialistus ir kt., kadangi turi daugiau išteklių laikiniems sunkumams įveikti.

Darbo pasidalijime, esant vienai koncentruotai grandžiai, nukenčia susijusios grandys, jeigu pastarosios nėra tokios koncentruotos. Jos neturi pakankamai derybinės galios sulygti dėl normalių savo produkcijos pardavimo kainų ir dėl to priverstos tenkintis tuo, ką pasiūlo jų produkciją perkanti stambi įmonė, nes kitų pirkėjų paprasčiausiai nėra. Praėjus 16 metų nuo Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutarties pasirašymo, Kanados ūkininkų pajamos 2010 m. buvo žemiausios per paskutinius 70 metų, nors jie gamino rekordiškai daug produkcijos, išaugo eksportas. Panaši padėtis ir Meksikoje, kur padidėjo maisto produktų kainos, išaugo migracija, o grūdų ir mėsos supirkimo kainos smuko vos ne žemiau savikainos. Visose Šiaurės Amerikos šalyse katastrofiškai sumažėjo šeimos ūkių, ėmė dominuoti stambūs ūkiai.

Stambios korporacijos turi pakankamai išteklių steigti antrines įmones, teikiančias kompleksines paslaugas jų žaliavų tiekėjams, arba tam kuria bendras įmones. Dėl to jų įtaka žaliavų tiekėjams dar padidėja. Padidėja ir įtaka visuomenei, nes tokiu būdu vyksta ne tik rinkų, bet ir kapitalo koncentracija. Korporacijų veikla pasidaro tokia reikšminga, kad jų bankrotas gali sukelti labai didelių neigiamų padarinių visuomenės gyvenime, jie tampa „per dideli, kad bankrutuotų". Todėl ypač didelių korporacijų veiklą bankroto atveju visuomenė priversta remti, net jei ši veikla yra akivaizdžiai neefektyvi ir savanaudiška.

Socialinės koncentracijos grėsmės

Privačių įmonių veiklos tikslas yra gauti maksimalų pelną. Socialinis aspektas joms dažniausiai rūpi tiek, kiek tai susiję su įmonės darbuotojų darbo našumu. Todėl siekdamos tikslo, jos į visuomenės socialinius klausimus, jeigu jie prieštarauja įmonių tikslui, neatsižvelgia.

Viena iš socialinių aukštos koncentracijos grėsmių - padidintos kainos vartotojams, nors sąnaudos ir nedidėja. Tai lemia sumažėjusi konkurencija rinkoje, kai nebėra realių konkurentų, kurie galėtų lygiaverčiai konkuruoti, o smulkesniuosius, išdrįsusius tai daryti, korporacijos išstumia iš rinkos. Išstumdamos smulkesnius konkurentus, jos kartu sunaikina ir savarankišką vidutinį visuomenės sluoksnį, kuris yra demokratijos garantas. Ir ne tik savo rinkos segmente, bet, naudodamasi savo monopoline ar oligopoline padėtimi ir mokėdama ypač žemą kainą žaliavų tiekėjams, - ir tarp žaliavų tiekėjų. Žemės ūkyje nuskurdinus žaliavų tiekėjus, ima irti kaimo bendruomenės, kaime padidėja migracija ir marginalizacija, prarandama kultūra ir tradicijos.

Išsivysčius aukštai rinkų koncentracijai, o dėl vertikalios koncentracijos vykstant ir visuminei kapitalo koncentracijai, visuomenėje žymiai padidėja pajamų diferenciacija dėl visuomenės skurdinimo, parduodant prekes aukštomis kainomis, bei dėl vidutinio ir smulkaus sluoksnio nuskurdinimo ir nykimo. Be to, stambios korporacijos tiek dėl savo vaidmens ekonomikoje, tiek dėl galimybių paremti politines jėgas turi didelės įtakos įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai ir per jas siekia palankios sau įstatyminės bazės ir atskirų sprendimų. Dažnai tai daroma pasinaudojant viduriniąja klase ir vargingiausių gyventojų sluoksniu. Tai puikiai parodo Meksikos pramonės 1970-2001 metų koncentracijos tyrimas. 1970-1993 metais žymiai padidėjus gamybos koncentracijai Meksikoje, visuose gamybos sektoriuose sumažėjo realus darbo užmokestis ir premijos, nors gamyba vystėsi itin dinamiškai. Taip pat išaugo pajamų pasiskirstymo nelygybė, pajamų koncentracija. Prie to prisidėjo ir struktūrinės reformos, naudingos koncentruoto kapitalo atstovams: sumažintos išlaidos socialiniams reikalams, darbo užmokesčio kontrolė, nebereguliuojamos rinkos ir kainos, skatinamos užsienio investicijos ir eksportas.

Aukšta pajamų diferenciacija lemia išsilavinimo diferenciaciją, kadangi nuskurdusiems visuomenės sluoksniams išsimokslinimas tampa nepasiekiamas. Tai liečia ir sveikatos apsaugą - naujausi medicinos pasiekimai didžiajai daliai žmonių tampa nepasiekiami. Pagaliau, nuskurdus visuomenei, padidėja žmonių agresyvumas, išauga nusikalstamumas, nesaugumas.

Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio laimi labiau koncentruoto verslo atstovai. Pajamų nelygybė stabdo nuoseklią ekonomikos plėtrą, visuomenės ir valstybės raidą. Vidaus rinkos susitraukimas dėl pajamų diferenciacijos riboja investavimo galimybes nacionalinėje ekonomikoje ir ekonomikos augimą. Korporacijos susiduria su tokiomis problemos, kaip išsilavinusių darbuotojų stoka, problemos dėl darbuotojų sveikatos. Be to, koncentruoto verslo atstovai, kaip ir visi kiti, priversti gyventi agresyvioje ir nesaugioje aplinkoje.

Rinkų ir kapitalo koncentracija - ne vienus metus trunkantis procesas. Stambioms įmonėms susidaryti reikia laiko, smulkiųjų taip pat mažėja pamažu. Šie procesai, vystydamiesi ilgą laiką, neatkreipia visuomenės dėmesio, ir pavojinga riba peržengiama nepastebimai. Nesant nustatytų taisyklių, nuo kokio koncentracijos lygio visuomenė turėtų pradėti kontroliuoti procesus arba jei nustatytas lygis neužkerta kelio išsivystyti pavojingai aukštai koncentracijai ir išryškėja anksčiau aptartos aukštos koncentracijos pasekmės, procesas būna toli pažengęs ir jį sustabdyti labai sunku ar net neįmanoma, nes koncentruoti subjektai įgyja didelę galią paveikti ne tik ekonominius, bet ir politinius procesus. Teisingai nustatytas reguliuotinas koncentracijos lygis padėtų išvengti skaudžių pasekmių ir ekonomikai, ir visai visuomenei.

D. Mikelionytė

Mano ūkis, 2013/05