Per paskutinius kelerius metus medunešių bičių populiacija visame pasaulyje patyrė didžiulių netekčių. Dėl nežinomų priežasčių JAV bitininkai prarado daugiau kaip 60 proc. bičių šeimų. Apie didžiulius jų praradimus taip pat praneša ir Europos šalių bitininkai - Švedija neteko 40 proc. bičių šeimų, daug jų žuvo Ispanijoje. Kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, taip pat patyrė nemažų nuostolių.

Lietuvos bitynuose 2010 m. užregistruota per 50 proc. žuvusių šeimų. Šis reiškinys, pavadintas netikėtu šeimų išnykimu (ang. Colony Collapse Disorder - CCD), visame pasaulyje susilaukė didelio mokslininkų dėmesio.

Bičių žuvimo priežastys iki šiol dar nežinomos. Mokslininkai teigia, kad vieni iš svarbiausių ir didžiausią įtaką turinčių veiksnių yra patogenai - virusai, mikrosporiniai grybai Nosema sp., bakterijos, Varroa destructor erkės. Be to, gali veikti keli patogenai vienu metu, dėl to situacija tampa dar sudėtingesnė.

Parazitų sukeliamos ligos

Daugelio šalių bitininkai susiduria su mikrosporinių grybų Nosema sukeliama medunešių bičių liga - nozemoze. Bitėms nozemozę gali sukelti dvi šių grybų rūšys: Nosema apis ir Nosema ceranae, kurių sporos aptinkamos stebint pro mikroskopą. Atskirti, kuriai parazitų rūšiai priklauso Nosema sporos, leidžia tik naujausi molekuliniai tyrimo metodai, kai polimerinės grandininės reakcijos (PGR) produktai elektroforezės metu išsisluoksniuoja ant agarozės gelio.

Medunešių bičių parazitas N. apis žinomas jau nuo 1909 m. Šis parazitas sukelia pavasarinį bičių viduriavimą, ropojimą ant lakos. Šeimai apsikrėtus, prie avilio stebima daugiau negyvų ar leisgyvių bičių. Vasarą bičių šeima paprastai sustiprėja, jokių ligos požymių nebelieka, o vasaros antroje pusėje nei mikroskopiniais, nei jautresniais molekuliniais tyrimais ligos sukėlėjo aptikti dažnai nepavyksta. Tai rodo, kad parazitui N. apis būdingas sezoniškumas, o bičių šeima, jei nėra labai nusilpusi, per vasarą nesunkiai su juo susidoroja.

Kito parazito - N. ceranae - sukeliama liga (vadinama sausąja nozemoze) yra šiek tiek kitokia. Bitės neviduriuoja ir neropinėja ant lakos ar priešais avilį, bet sumažėja jų produktyvumas. Tad šio parazito sukeliamos ligos požymiai gali likti ilgai nepastebėti, tik po kurio laiko šeima staiga pradeda mažėti ir bitės darbininkės visiškai dingsta iš avilio. N. ceranae pirmą kartą aptikta tik 1996 metais Azijos bitėse A. cerana, o 2005-aisiais Taivane N. ceranae pirmą kartą buvo aptikta ir Europos naminėse bitėse  A. mellifera. Šiai dienai šis parazitas jau yra plačiai paplitęs visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Azijoje, Australijoje, Šiaurės Afrikoje, neseniai registruotas ir Japonijoje. Europoje jau daugelis šalių patvirtino, kad bitės užsikrėtusios A. mellifera parazitu.

Nozemozės sukėlėjų sporomis bitės užsikrečia per užkrėstą maistą bei valydamos užsikrėtusių bičių išmatas, taip pat trofolaksio metu. Praėjus savaitei po pirminio kontakto su šiuo patogenu, viduriniojoje bičių žarnoje pasigamina milijonai sporų. Užsikrėtusios bitės silpsta, sutrumpėja jų amžius, sumažėja gaunamo medaus kiekis, visos šeimos našumas bei plėtra. Liga gali apimti visą bityną, nors simptomai gali pasireikšti tik atskirose šeimose. Bičių mažėjimas gali būti staigus arba laipsniškas, trunkantis keletą mėnesių, todėl bitininkui dažnai sunku nustatyti ligos požymius. Žarnyne tūnantys A. mellifera parazitai visiškai suardo žarnyno sieneles, galiausiai nusilpusi bitė miršta. Ispanų mokslininkai didžiulius bičių šeimų žuvimus Europoje sieja su šio naujo parazito invazija į bitynus. Jie teigia, kad pastebėjus užsikrėtusias N. ceranae sporomis bičių šeimas ir nepradėjus jų gydyti, jos dažniausiai žūva per 1,5-2 metus. Mokslininkų nuomone, svetimžemė N. ceranae yra labai patogeniška europinėms bitėms ir kelia didelę grėsmę bitininkystei, liga pasižymi dideliu poveikiu bičių imuninei, hormoninei bei feromoninei sistemoms.

2011 m. Nosema ceranae pirmą kartą buvo aptikta ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto (VU) ir Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkai, vykdę Nacionalinės mokslo programos, skirtos invazinėms rūšims, vieną iš projektų, aptiko šį parazitą ir ėmėsi jo paplitimo Lietuvos bitynuose tyrimų. Buvo pasitelkti molekulinių tyrimų metodai. Pavyko nustatyti, kad N. ceranae dar nėra vienodai išplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. 28 rajonuose iš 129 bičių šeimų surinkus bičių mėginius, 77,9 proc. mėginių aptikta Nosema sporų. Molekuliniai tyrimai parodė, kad 31,5 proc. bičių šeimų turėjo N. ceranae sporų, 36,1 proc.  - N. apis, o 32,4 proc. šeimų aptikta abiejų parazitų - N.

Svetimžemis parazitas N. ceranae mažesniu ar didesniu dažnumu aptiktas visuose tirtuose Lietuvos rajonuose, tačiau daugiausia šeimų, turinčių šį parazitą, nustatyta bitynuose Vakarų ir Pietų Lietuvoje. Rytų ir Šiaurės Lietuvoje tirtuose bitynuose vyravo vietinis parazitas - N. apis (žr. lentelę). Toks svetimžemės N. ceranae pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje leidžia manyti, kad šiuo metu Lietuvoje dar vyksta parazito plitimas, tačiau tai patvirtinti leis tik tolimesni tyrimai, kurie šiuo metu vykdomi.

Pavojingiausi virusai

Kita grėsmė medunešių bičių populiacijai yra virusai, kurių priskaičiuojama iki 18 rūšių. Bitės gali būti užsikrėtusios keliais virusais, kurie jų organizme tūno ramybės būsenoje ir neturi įtakos stiprioms ir produktyvioms bičių šeimoms. Tačiau stresas, nauji svetimžemiai parazitai gali pakeisti šią situaciją, dėl to dauguma virusų ateityje gali sukelti labai rimtų bičių susirgimų ir lemti bičių šeimų žūtį. Šiuo metu pavojingiausi virusai -  ūmus bičių paralyžiaus virusas (ang. Acute bee paralysis virus - ABPV) ir Kašmyro bičių virusas (ang. Kashmir bee virus - KBV).

Ūmus bičių paralyžiaus virusas bitėse buvo aptiktas dar 1963 m. Gerokai vėliau virusas patvirtintas daugelyje Europos šalių kaip slapta infekcija, pasireiškianti didele bičių šeimų žūtimi tik tada, kai bitės apsikrėtusios Varroa destructor erkėmis. Mokslininkai teigia, kad erkės yra virusą (Kašmyro bičių virusą bei deformuoto sparno virusą) aktyvuojantis ir pernešantis veiksnys. Ūmus bičių paralyžiaus virusas yra suaugusių bičių liga, kurios pavadinimas kilęs dėl greitai besivystančios ligos ir jos pasekmių (bičių žūties). Klinikiniai ligos požymiai pasireiškia per 2-4 dienas nuo infekcijos pradžios. Pastebimas bitės kūno ir sparnelių drebėjimas, sutrikę judesiai. Bitės negali pakilti į orą, išėjusios iš avilio apmiršta ir žūsta. Ūmiuoju bičių paralyžiumi bitės dažniausiai serga vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje.

Kašmyro bičių virusas mokslui žinomas nuo 1974 m., kai jis buvo aptiktas Apis cerana bitėse Šiaurės Indijoje. Apis mellifera bitėse virusas nustatytas 1995 m. Ispanijoje, 2004 m. - Prancūzijoje, Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Kašmyro virusas savo genetika ir poveikiu bitėms artimas ūmiajam bičių paralyžiaus virusui, tačiau yra labiau virulentiškas. Didžiausias viruso kiekis bitės organizme aptinkamas jau po 24 val. nuo užsikrėtimo. Kašmyro bičių virusas, kaip ir kiti minėti virusai, taip pat buvo rastas V. destructor erkėse ir jų seilėse, todėl iškelta hipotezė, kad erkės platina virusą. Naujausi tyrimai tai patvirtino. Kašmyro bičių virusas gali plisti ir kitais būdais, jis perduodamas su maistu (randamas visuose bičių gaminamuose produktuose: meduje, bičių duonoje, šviežiai surinktose žiedadulkėse, bičių pienelyje). Kašmyro virusas bitėse dažniausiai randamas pavasarį.

Virusai, rasti Lietuvos bitynuose

Vienu iš labiausiai išplitusių virusų, kuris, manoma, gali lemti masinius bičių šeimų žuvimus, laikomas Deformuoto sparno virusas (ang. Deformed wing virus - DWV). Jis Apis mellifera bitėse aptiktas 1983 m. Japonijoje. Vėliau daugelyje pasaulio šalių identifikuotas kaip virusas, sukeliantis bičių perų ir suaugusių bičių mirtingumą V. destructor erkėmis apsikrėtusiose šeimose. Virusas pavadintas Deformuoto sparno virusu dėl išsiritančių su neišsivysčiusiais deformuotais sparnais bičių. Šie sparnų pažeidimai kurį laiką buvo laikomi V. destructor erkių padarytais pažeidimais, tačiau aptikus bičių tokiais sparnais šeimose, neturinčiose erkių, šios nuomonės buvo atsisakyta ir tai buvo laikoma Deformuoto sparno viruso ligos požymiu.

Naujausi eksperimentai rodo, kad Deformuoto sparno virusas yra glaudžiai susijęs su V. destructor erkėmis. Virusas aptinkamas daugiau kaip 90 proc. erkių turinčių bičių šeimų, be to, jis randamas pačiose erkėse ir, joms maitinantis, perduodamas su seilėmis tiesiai į bitės hemolimfą. Deformuoto sparno virusas bitėse dažniausiai randamas vasaros pabaigoje, rudenį, kai padidėja V. destructor erkių populiacija.

Siekdami išsiaiškinti labiausiai paplitusių ir pavojingiausių bičių virusų išplitimą Lietuvoje, GTC mokslininkai vykdo LMT Nacionalinės mokslo programos trejus metus truksiantį projektą. Remiantis pradiniais molekulinių tyrimų duomenimis, Lietuvos bitynuose nustatytas Deformuoto sparno virusas, kuris jau aptiktas 14 proc. bičių šeimų. Kašmyro bičių virusas ir ūmus bičių paralyžiaus virusas kol kas Lietuvos bitynuose nerastas.

L. Blažytė-Čereškienė, S. Rudžiutė, V. Skrodenytė-Arbačiauskienė, V. Būda

Mano ūkis, 2013/04