Optimizmas, tikėjimas tuo, ką darai, sugebėjimas įsiklausyti ir išgirsti gerą patarimą - štai iš ko susideda Pasvalio rajono Valakėlių kaimo ūkininkų Ingos ir Ryčio Rutkauskų sėkmės formulė. Prieš keturiolika metų nuo vieno hektaro žemės ir pardavimui skirto naudoto traktoriaus pradėję kurti ūkį, šiandien Rutkauskai - sėkmingiausių rajono ūkininkų sąrašo viršuje. Jie pirmieji šiame krašte ūkyje pradėjo papildomą verslą - įkūrė šiaudų granuliavimo cechą.

Kai klausaisi valakėliškio pasakojimo, jo nueitas kelias primena amerikietiškus kalnelius, kuriuose, tiesa, nebuvo lemtingų nusileidimų, tačiau slypėjo gausybė posūkių. Ūkininkas ne kartą įsitikino, kad labai svarbu išgirsti ir įsiklausyti, ką sako žmonės. Įsigijęs žemės, ją išnuomojo bendrovei, o pats pirkdavo naudotą žemės ūkio techniką ir ją parduodavo. Akis atvėrė ūkininkaujantis draugas. Jis patarė žemę nebenuomoti bendrovei, o dirbti pačiam. Pardavimui skirtu traktoriumi Rytis užarė lauką, pasėjo ir nustebo pirmais metais prikūlęs po 7,5 tonos kviečių iš hektaro.

„Čia Amerika, tariau sau ir nirau į žemės ūkį. Daug investavau į techniką, plėčiau dirbamos žemės plotą. Grūdai atpigo, tada puoliau į paniką, širdis neleido jų pardavinėti savikaina", - prisimena ūkininkavimo pradžią Rytis. Dejuoti nemėgstantis valakėliškis pradėjo ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių - augino kiaules, jaučius. Nors tai buvo pelninga veikla, laikui bėgant Rutkauskai gyvulininkystės atsisakė. Augindami paršavedes dažnai atokvėpio neturėdavo visą parą, anot Ingos, net kavą gerti tekdavo tvarte.

ES parama - gerai iškritusios kortos

Rutkauskai pirmą kartą pasinaudoti Europos Sąjungos parama ryžosi 2008 metais - įsigijo sėjamąją. Tačiau dvejonės, kad turimo rusiško traktoriaus greitis neatitiks naujosios sėjamosios techniniams reikalavimams, paskatino pirkti ir naują traktorių bei plūgą. Kadangi projektai buvo supaprastinti, nusprendė parengti paraišką džiovyklai, skutikliui ir rapsų stalui.

„Augalininkystės ūkyje be džiovyklos neįmanoma išsiversti - arba nuostolingai parduodi drėgnus grūdus, arba samdai, kad juos išdžiovintų. Paskaičiavau - nuosava džiovykla man atsipirko per dvejus iš eilės buvusius lietingus metus", - sako ūkininkas.

Netrukus pribrendo reikalas pasikeisti kombainą ir valomąją. Ūkininkai iki šiol geru žodžiu mini Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos konsultantę Reginą Lisauskienę. Tai ji patarė rengti didelį (2,5 mln. Lt vertės), kelių etapų projektą. Rytis dvejojo, ar verta investuoti tokią sumą pinigų, tačiau konsultantė motyvavo - šio etapo paramos lėšos baigiasi, o kaip bus ateityje, neaišku.

„Regina buvo 100 procentų teisi ir labai jai ačiū už padrąsinimą. Kortos susidėliojo labai palankiai", - šiandien neabejoja ūkininkas. 2011 metų pavasarį į technikos garažą įriedėjo naujutėlaitis kombainas Claas, lėkštinis skutiklis, atsirado grūdų valomoji. Antrame projekto etape Rutkauskai įsigijo du traktorius, purkštuvą ir ritinių presą.

Dar kartą pasinaudoję ES parama, valakėliškiai pasistatė grūdų saugojimo bokštus, nusipirko priekabą, svarstykles.

Išsiplėtė 400 kartų

Dabar augalininkyste besiverčiantys ūkininkai dirba 130 ha nuosavos žemės ir 300 ha nuomoja. Augina žieminius ir vasarinius rapsus, kviečius.

Prastos vasaros Rutkauskus tik užgrūdino. Svarbiausia, kad pasėliai peržiemotų. „Kai pamatome gražiai sukilusius, iš džiaugsmo rankom plojame. Modernia technika derlių bet kokiomis sąlygomis lengviau ar sunkiau surinksime", - optimizmo nestokoja Rytis.

Ūkininkas nepripažįsta išnykusių pasėlių atsėjimo lopiniais. Anot jo, toks rakaliojimas tik per kišenę kerta ir apsunkina darbą, nes nevienodai išaugusių javų negali normaliai tręšti, purkšti nuo ligų ir vienu metu nukulti.

Pinigų užarti neverta

Perėjęs prie augalininkystės, Rytis gana greitai įžvelgė dar vieną pajamų šaltinį. Užuot užaręs, kaip vaizdžiai sako, pinigus į žemę, pradėjo presuoti ir parduoti šiaudus. Paskaičiavęs, kad perdirbęs gaus pelno, nusprendė rengti projektą. Šiaudų granuliavimo cechui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gavo 180 tūkst. Lt. Už šias lėšas įsigijo granuliavimo įrangą, krautuvą ir sunkvežimį produkcijai išgabenti.

Nors šiaudų granuliavimo įrangą gamina ir lietuviai, Rytis pasirinko pigesnę čekišką, o cechui įrengti antram gyvenimui prikėlė buvusią karvidę, kurią nusipirko prieš trejus metus. Ūkininkas neskaičiavo, kas būtų atsiėję pigiau - statyti naują pastatą ar atnaujinti seną. Įsigytos fermos priminė statybinio laužo krūvą: stogas įgriuvęs, ant jo medeliai auga, sienos suirę.

Pasisamdęs pagalbininkų, valakėliškis investavo 300 tūkst. Lt: išgriovė vidaus pertvaras, išbetonavo grindis, restauravo išorės sienas, pakeitė stogą. Dabar erdvioje patalpoje telpa ne tik šiaudų granuliavimo įranga, pagaminta produkcija, bet ir dalis ūkininko technikos.

Šalia buvusių fermų keliose tvarkingose kaugėse sukrauti šiaudų ritiniai. Ūkininkas juos surinko ne tik iš savo, bet ir iš kaimynų laukų. Žaliava nekainavo, senos kartos kombainais javus kertantys ūkininkai netgi dėkojo, kad išvadavo nuo papildomų rūpesčių. Mat anksčiau gamintoje technikoje nėra smulkintuvų arba jie šiaudus susmulkina nepakankamai, kad būtų galima užarti. Be to, pūdami šiaudai išskiria nuodingas dujas, dėl kurių kitais metais gali sumažėti derlingumas. Ūkininkas neabejoja - žaliavos nepritruks iki naujojo derliaus.

Iš kaugės atvežti šiaudų ritiniai, ištraukus visas virveles, juostiniu transporteriu slenka į draskytuvus. Iš jų susmulkinti šiaudai keliauja į malūną. Šiaudų miltai per dozatorius ir maišytuvą patenka į granuliatorius, kur suspaudžiami į granules. Jos iškrenta labai karštos - karštis išgarina drėgmę ir kartu apšildo patalpą. Aušintuve atvėsintos granulės fasuojamos į maišus. Gamybos procesą nuolat prižiūri du darbuotojai. Užsakovams į Lenkiją produkciją gabena pats ūkio šeimininkas, o granules perkantys lietuviai patys jas ir išsiveža.

Nors granuliavimo cechas veikia vos keletą mėnesių, Rytis spėjo pastebėti, kad geriausiai granulėms gaminti tinka pusmetį pagulėję šiaudai, kurių drėgnumas neviršija 17 proc. Dėl geresnio sukibimo įmaišius sėlenų, iš tonos šiaudų gaunamas praktiškai toks pat kiekis granulių.

Kol kas cechas dirba vieną aštuonių valandų pamainą ir pagamina 2-3 tonas granulių. Rytis neslepia - už toną šio perspektyvaus kuro gauna 350 litų. Didžioji dalis produkcijos iškeliauja į Lenkiją. Užsienyje šiaudų granulės naudojamos ne tik kurui, bet ir kraikui. Jas perka triušių, šinšilų ir kitų žvėrelių augintojai, žirgynų savininkai.

Cecho savininkas neabejoja, kad investicijos atsipirks per kelerius metus, nes šiaudų granulės turi perspektyvą. „Tai nebrangus kuras, ekonomiškesnis net už malkas. Šiaudų granules patogu transportuoti ir sandėliuoti. Jau dabar Lietuvoje yra keletas žmonių, įsirengusių granulėmis kūrenti pritaikytus katilus, manau, kad jų ateityje vis labiau daugės", - mano Rytis.

Po Joninių Ingos ir Ryčio Rutkauskų šeimą, kurioje auga 18 ir 16 metų dukros, aplankys gandrai. Gal jie šįkart atneš pagalbininką pavyzdinio ūkio šeimininkui?

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2013/04