23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2013/03
Tauriųjų elnių auginimas aptvaruose
  • S. Šverbaitė
  • Mano ūkis

Elnininkystė - žemės ūkio verslo šaka. Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus) nereiklus pašarams, tad šiuos gyvūnus puikiai tinka auginti nederlingose žemėse. Lietuvoje elnių augintojais dažniausiai tampa medžiotojai, taip pat žmonės, kurie domisi gyvulininkyste.

Europoje elnininkystė pirmiausia pradėta vystyti Anglijoje, kai kurių aptvarų amžius šioje šalyje siekia net du šimtus metų. Naujojoje Zelandijoje taurieji elniai sudaro 85 proc. visų aptvaruose laikomų laukinių gyvūnų. Latvijoje bei Lenkijoje elnininkystė išvystyta kur kas labiau nei Lietuvoje. Lenkijos ir Slovakijos mokslininkams atlikus tyrimus, buvo paskelbta daugybė mokslinių publikacijų apie tauriųjų elnių reprodukciją, laikymą.

Šėrimo ypatumai

Taurusis elnias - atrajotojas, priklausantis elninių šeimai. Tai vienas populiariausių aptvaruose laikomų elninių gyvūnų. Nelaisvėje taurusis elnias gyvena iki 20 metų, laukinėje gamtoje vidutiniškai 10-13 metų. Suaugusi patelė sveria apie 120-150 kg, tuo tarpu patinų kūno masė siekia net iki 280 kg. Gyvūnai minta žole, puskrūmiais, medžių lapais, ūgliais, žieve, mėgsta giles, obuolius, grūdus, runkelius. Per parą vienas elnias gali suėsti iki 15 kg pašarų. Laikant šiuos gyvūnus aptvaruose, papildomai galima šerti traiškytomis avižomis, grūdų mišinio šienainiu, duoti laižalų, kurių sudėtyje yra didesnis mangano kiekis. Vieno ha plote viso sezono metu maitinasi 5-6 elniai, tačiau norint užtikrinti pakankamą šių atrajotojų mitybą, šaltuoju metų laiku būtina jiems papildomai tiekti pašarų. Auginant intensyviai, aptvaruose galima laikyti daugiau negu 5-6 elnius vieno ha plote, tačiau tuomet būtina juos papildomai šerti ištisus metus.

Patelės ir patinai laikomi atskiruose aptvaruose. Tik prieš poravimosi sezoną atrenkami produktyviausi kergimui tinkami patinai ir kartu su patelėmis sugenami į aptvarą. Vienam patinui galima skirti apvaisinti iki 20 patelių, tačiau jei reproduktorius gerai įmitęs ir energingas (netgi agresyvus šeimininko atžvilgiu), šį skaičių galima padvigubinti ir leisti poruotis su 40 patelių. Tinkamiausias laikas apvaisinti - patelei sulaukus pustrečių metų amžiaus, tuomet tikėtina, kad apsivaisins 95 proc. patelių, gimę palikuonys bus stambesni, o tai tiesiogiai susiję su didesne skerdenos išeiga. Kol patelė bus pajėgi apsivaisinti, kiekvienais metais ves palikuonis. Maksimalus reprodukcinio pajėgumo amžius gali siekti iki dvidešimties metų. Dažniausiai patelių atvedama daugiau nei patinėlių. Patino vertė nustatoma pagal eksterjero rodiklius, ragų storį, šakotumą, ruplėtumą (ragai vertinami balais), o patelių - pagal gebėjimą apsivaisinti, atvestų jauniklių gyvybingumą.

Elnių mėsa - vertinga

Taurieji elniai nelaisvėje veisiami dėl įvairių priežasčių - grožio, mėsos, medžioklės ar ragų. Iš elnio gaunamos produkcijos Lietuvoje labiausiai vertinama mėsa. Didžiausi elnienos mėgėjai yra anglai, švedai, vokiečiai. Daugiausia žvėrienos Europai tiekia Naujosios Zelandijos tauriųjų elnių augintojai. Per metus šioje šalyje užauginama iki 6 mln. elnių, o Lietuvoje - tik keli tūkstančiai.

Mėsinei elnininkystei tinkamiausi iki dviejų metų amžiaus žvėrys, kadangi ilgiau juos auginti ekonomiškai nuostolinga. Jauno elnio mėsa daug minkštesnė. Tauriųjų elnių skerdenos išeiga siekia iki 50-55 proc. Pagal Naujojoje Zelandijoje atliktus tyrimus, patinų kastruoti neapsimoka dėl 9-16 proc. mažesnio svorio ir didesnio riebalų kiekio. Žvėrienoje yra tik 5 proc. riebalų, nors visiškai subrendusio 5-6 metų amžiaus elnio mėsoje vasaros pabaigoje jų gali būti 15-20 proc. Pusė elnienos riebalų yra polinesočiosios riebiosios rūgštys, o jautienos ir ėrienos mėsoje polinesočiosios riebiosios rūgštys sudaro tik 5 proc. riebalinio audinio. Elnių mėsą patariama valgyti besilaukiančioms moterims, mažiems vaikams, ligoniams, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, mažakraujyste.  

Pasaulyje žinoma praktika, kai nuo elnio patinų nupjaunami minkšti ragai - pantai (ragai apaugę plaukuota oda). Elnio ragų pantai naudojami medicinoje. Ypač didelė jų paklausa Korėjoje. Tiekiant į farmacinę rinką pantai atrenkami, įvertinami, technologiškai apdorojami sterilizuojant ir pasterizuojant. Liaudies medicinoje pantai naudojami žmogaus jėgai ir ištvermingumui didinti, imuninei sistemai sustiprinti, cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti, kepenų ir inkstų sutrikimams gydyti. Tai yra natūralus gliukozamino ir chondroitino sulfato šaltinis.

Būtina vengti streso

Norint pradėti tauriųjų elnių verslą, reikia gauti regiono aplinkos apsaugos departamento leidimą laukinius žvėris auginti aptvaruose. Pildant prašymą būtina nurodyti voljero, aptvaro adresą, plotą, laukinių gyvūnų rūšį, individų skaičių, laikymo tikslą. Nuo

 2012-ųjų elnių auginimas pripažintas ekologiniu ūkininkavimu. Pateikus prašymą „Ekoagros", galima gauti ekologinio ūkio sertifikatą ir pretenduoti į ekologinio ūkio išmokas.

Pradėjus elnininkystės verslą, būtina įsirengti specialų pastatą selekcijai arba elnių augintojų kitaip vadinamą „gaudyklę" ir fiksavimo stakles.

Įrengiant „gaudyklę" svarbiausia, kad gyvūnas, varymo metu patekęs į selekcinius boksus, be streso į juos įeitų ir iš jų išeitų. Suvaryti į selekcinį pastatą gyvūnai toliau grupuojami ir, jei reikia, genami į fiksavimo stakles. Jose gyvūnai ženklinami, gydomi arba nupjaunami ragai. Užsienio šalyse taikoma praktika, kai tauriuosius elnius parvaro specialiai dresuoti šunys. Tokiu būdu varomi elniai patiria kur kas mažiau streso. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad idealiausia tauriuosius elnius parvaryti į selekcinį pastatą, kai varovai žmonės sėdi ant arklio, o jiems talkina šunys. Tyrimais nustatyta, kad su tauriaisiais elniais reikiamas manipuliacijas vertėtų atlikti iš ryto, kadangi dieną jie daug aktyvesni ir labiau blaškosi. Parvarius  į „gaudyklę" patariama valandėlę palaukti, kol gyvūnai apsipras naujoje aplinkoje.

Kiekvieną rudenį vyksta pergrupavimas, tuomet ausų įsagais ženklinami jaunikliai. Jų numerius užsisako patys elnių augintojai. Kad būtų patogiau vykdyti selekciją, galima pasirinkti skirtingas ausų įsagų spalvas. Informacija apie kiekvieną gyvūną suvedama į kompiuterinę laikmeną ar žurnalą. Ūkininkai sąžiningai vykdo tauriųjų elnių selekciją, kad neįvyktų giminingas poravimas.

Jaunų patinų galva iš profilio smaili, patinas ją laiko iškeltą į viršų, tad kaklo ir nugaros linijų kampas status. Kaklas plonas, be karčių, nugaros ir šlaunies kampas smailas. Svoris vienodai išsidėstęs ant priekinių ir užpakalinių kojų. Elniui senstant, kaklas storėja, karčiai tankėja ir ilgėja, galva iš profilio darosi kampuota, ją laiko nuleistą, tad kaklo ir nugaros linijų kampas didėja, eidamas linkčioja galva, atsiranda ir didėja gogas, nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu darosi bukesnis. Seno elnio svorio centras yra ties priekinėmis kojomis.

Žiemą elnių kaklas apaugęs gerokai ilgesniais plaukais - karčiais, todėl atrodo trumpesnis. Šiltuoju metų laiku nugara ir šonai rusvai rudi, papilvė šviesiai pilka. Žiemą kailis tampa pilkai rudas, plaukai du kartus ilgesni negu vasarą, patinų papilvė juoda. Patinai turi ragus - tai vienas iš išskirtinių bruožų, padedančių atskirti patiną nuo patelės. Kasmet nuo vasario pabaigos iki gegužės patinai numeta ragus. Kuo jaunesnis žvėris, tuo vėliau juos numeta. Nauji ragai pradeda augti po savaitės ir iki rugpjūčio vidurio užauga. Iš pradžių jie dar būna padengti trumpais plaukais apaugusia oda, kurią per rugpjūčio mėnesį elnias nutrina į medžius. Pirmamečių patinų ragai primena ylos formą, o tikrieji ragai išauga antraisiais gyvenimo metais. Sveiko, normaliai besivystančio žvėries iki 10-14 metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresnių žvėrių ragai kasmet menkėja.

Per rują patinai neėda

Elnių kergimas aptvaruose prasideda rugsėjo viduryje ir tęsiasi iki lapkričio pradžios. Iki to laiko patinai ir patelės turi būti gerai įmitę, nes patinai rujos metu beveik nieko neėda, o po rujos nusilpęs ir išsekęs žvėris gali net nugaišti. Reprodukcinio sezono metu patinas gali netekti iki 25 proc. kūno masės. Kergimą galima pratęsti iki lapkričio pabaigos, kol susikergs jauniausios elnės, bet tuomet vėliau gims jaunikliai, o tai gali neigiamai atsiliepti tolimesniam veisimui, ir ūkininkas patirs nuostolių.

Prieš rujos sezoną patinams sulig kamienu nupjaunami ragai, kad nesužalotų patelių ar už tvoros esančio kito patino, kad nesudraskytų tvoros. Aptvarai, kuriuose poruojasi elniai,  papildomai apjuosiami tinkline tvora, kad iš miškų atėję žvėrys neprieitų prie aptvaro.

Tauriųjų elnių ruja yra sezoninė. Jaunų patinų reprodukcinis sezonas prasideda vėliau. Tyrimais nustatyta, kad testosterono koncentracija sėklidėse ženkliai padidėja nukritus rago aksomui. Gegužės ir birželio mėnesiai laikomi reprodukcinės ramybės periodu. Tuo metu sėklidžių audiniuose randami tik testosterono likučiai, fruktozės koncentracija sėklinėse pūslelėse minimali, sėklidės prielipe spermatozoidų nėra. Rugpjūtį sėkliniai kanalėliai pasiekia maksimalų skersmenį. Ramybės būsenoje buvęs testosterono lygis jau nuo rugsėjo vidurio viršijamas 1 000 kartų. Tuomet ant kaklo pradeda augti karčiai, balsas keičiasi į kriokiantį, riaumojantį, šlapimas įgauna specifinį kvapą. Geriausia spermos kokybė būna nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pabaigos. Jau lapkritį testosterono koncentracija sėklidėse pradeda mažėti, spermatogenezė silpnėja. Iki numetant ragus sėklidžių audiniuose nustatoma involiucija.

Jaunų elnių patelių ausys stačios, galva iškelta aukštyn, nugara tiesi, pilvas apvalus, kampas tarp kaklo ir nugaros linijos status. Senų elnių kaklas stambesnis, kartais apauga trumpais karčiais, ausys nulinkusios, pilvas nukąręs, nugara išlinksta, liemuo tampa kaulėtas. Gyvūno amžių galima nustatyti pagal priekinių dantų nusitrynimą.

Patelės lytinis ciklas trunka 18,3-18,8 paros. Rujos sezono pradžioje ciklai trumpesni. Kol patelė apsivaisina, rujos ciklas kartojasi 5 iki 10 kartų, ruja trunka iki 24 valandų. Po pirmųjų rujos požymių praėjus parai įvyksta ovuliacija, o po poravimosi praėjus 36 valandoms - apvaisinimas. Sueitis su patinu gali įvykti keletą kartų per dieną, ovuliaciją skatina patinų riaumojimas. Rujojančios elnės labiau linkusios rinktis patinus, kurių žemas riaumojimo tembras, reiškiantis didelę jo kūno masę, o tai yra geros sveikatos ženklas. Gestacijos laikotarpis trunka 235 dienas. Literatūroje rašoma, kad po rujos sinchronizacijos medroksyprogesterono acetatu elningumas sutrumpėja 4 dienomis. Kai kada rujos metu patelės gali tapti agresyvios ir grubiai elgtis su patinu, akivaizdžiai rodyti pyktį šeimininkui.

Dažniausiai atvedamas vienas elniukas, retais atvejais du. Pagal belgų ir lenkų mokslininkų bendrai atliktus tyrimus nustatyta, jog elningumą įmanoma diagnozuoti iš kraujo ir pieno pagal specifinį nėštumo baltymą B (glikoproteiną), kurį išskiria gimda. Proteino koncentracija didesnė, jei užsimezgę du elniukai. Elningumas ultragarsu patvirtinamas nuo 30 dienos. Žindymo laikotarpiu patelės netenka nuo 4,4 iki 20 proc. kūno masės. Patelės, atvedusios jauniklius anksčiau, svorio praranda mažiau, palyginti su vėliau apsielniavusiomis patelėmis. Pirmosiomis savaitėmis gerose ganyklose patelės gali duoti per 2 l pieno per parą.

Jaunikliai gaišta retai

Elniukai gimsta dėmėtu kailiu, kuris pasikeičia vasaros pabaigoje. Praėjus kelioms valandoms po gimimo naujagimis jau gali eiti, o po poros dienų - bėgti. Tik gimę elniukai sveria apie 7 kg. Jų liesti nepatariama iki savaitės amžiaus, nes dėl žmogaus kvapo motina gali jį palikti. Neišgyvena vos keli procentai gimusių elniukų, tai laikoma norma. Dažniausiai jie gaišta pirmosiomis dienomis. Neretai gaišimo priežastimi tampa badas, jeigu motinos pieno liauka nepagamina pakankamai pieno. Patelėms agalaktija gali pasireikšti dėl vėlyvo elniavimosi. Elniukai žolę rupšnoti pradeda sulaukę maždaug dviejų savaičių amžiaus. Pastebėjus nusilpusį jauniklį, galima jį maitinti ožkos pienu. Dažnas maitinimas kas 2-3 valandas reikalauja didelės kantrybės ir pasiaukojimo.

Neturint ožkos pieno, elniuką galima maitinti kitu namų sąlygomis paruoštu pašaru: 900-1 200 ml šviežio karvių pieno, vienas kiaušinio trynys, 5 ml (1 arbatinis šaukštelis) žuvų taukų ir maždaug 20 g (1 valgomasis šaukštas) gliukozės. Šis mišinys per pirmąsias 3-4 gyvenimo savaites palaipsniui turi pereiti į karvės pieną. Nuolat matydamas žmones, užaugęs našlaitis elniukas bus draugiškas, meilus ir nebaikštus.

Jauniklius nuo motinų galima atjunkyti prieš rują arba po jos. Ir galima juos palikti gyventi kartu. Kiekvieną pavasarį ir rudenį gyvūnai profilaktiškai gydomi nuo ekto- ir endoparazitų, naudojant injekcinius vaistinius preparatus, švirkščiant juos po oda. Gydant gyvūnus nuo virškinamojo trakto ir plaučių nematodų, galima naudoti antihelmintinius preparatus, sušeriant juos su pašaru. Kad gyvūnai būtų sveiki ir kuo mažiau užsikrėstų parazitais per vandenį, jiems patariama tiekti švarų gėlą vandenį.

Visiems gyvūnams, įvežamiems į Lietuvą ir išvežamiems už Lietuvos ribų, imami kraujo mėginiai dėl užkrečiamųjų ligų (bruceliozės, leukozės, mėlynojo liežuvio, paratuberkuliozės, snukio ir nagų, Šmalenbergo, tuberkuliozės). Privalomi kraujo tyrimai užkrečiamųjų ligų atžvilgiu kasmet atliekami bent dešimčiai procentų gyvūnų nuo visos bandos.

S. Šverbaitė

Mano ūkis, 2013/03