Šiemet sukanka dvidešimt metų, kai buvo įkurta Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. „Mano ūkio" pašnekovas - vienas iš Konsultavimo tarnybos kūrėjų ir jos direktorius dr. Edvardas MAKELIS.

Dvidešimt metų - tai jau istorija, kuriai papasakoti tenka panerti ir į atsiminimus. Prisiminkime, kaip kūrėsi Tarnyba. Kas buvo tie žmonės (Tarnyboje, Ūkininkų sąjungoje, Žemės ūkio bendrovių asociacijoje, Žemės ūkio ministerijoje, kitose institucijose), su kuriais drauge pradėjote, kurie daugiausia padėjo, skatino.

Besikuriantiems žemdirbiams (prieš 20 metų Lietuvoje buvo priskaičiuojama apie 400 tūkst. žemės savininkų ir apie 4 tūkst. bendrovių) labai reikėjo naujausių žinių, patarimų, konsultacijų, o valstybinė sistema, kuri iki nepriklausomybės rūpinosi žemės ūkiu, nustojo funkcionavusi. Todėl iškilo būtinybė kurti struktūrą, kuri spręstų klausimus, susijusius su naujovių, mokslo pasiekimų, žinių perdavimu naujai besikūriantiems ūkininkams ir visiems, kurie nori verstis žemės ūkiu. Sprendimas dėl Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos įkūrimo oficialiai pasirašytas 1993 m. birželio 3 d. Jis patvirtintas anuometinio žemės ūkio viceministro Sauliaus Lamanausko ir Mokymo skyriaus vyriausiojo specialisto Vinco Vigraičio parašais. Tarnybos dalininkėmis tapo ir žemdirbių organizacijos. Labai aktyviai kuriant Tarnybą dalyvavo tuometinis Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Jonas Čiulevičius ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis.

Tuometinis žemės ūkio ministras šviesios atminties Rimantas Karazija suprato idėjos svarbą ir ją palaikė, užtarė ir anuometinis Seimo Agrarinio komiteto pirmininkas Mykolas Pronckus.

Kuriant Tarnybą pravertė užsienio partnerių patirtis. Labai padėjo Danijos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tarptautinis skyrius ir jo vadovas Knudas Simonsenas (Knud Simonsen). Šiek tiek vėliau buvo paskelbtas PHARE programos lėšomis finansuojamas tarptautinis konkursas dėl paramos plėtojant Konsultavimo tarnybos veiklą. Jį laimėjo Tarptautinė plėtros agentūra ir konsultavimo paslaugas žemdirbiams teikianti Anglijos valstybinė institucija (ADAS). Joms padedant gavome praktinės patirties, žinių bei įgūdžių, kurie buvo panaudoti kuriant mūsų Konsultavimo tarnybą. Žiniomis ir patirtimi su mumis dalijosi JAV Pensilavijos universitetas, kuris turėjo ir turi stiprius žemės ūkio koledžus ir kiek anksčiau padėjo modernizuoti žemės ūkio konsultavimo tarnybą Lenkijoje. Pensilvanijoje tuo metu gyveno apie 120 tūkst. lietuvių išeivių ir jų palikuonių, o vienas iš jų - Piteris Prūsas - užėmė vadovaujančias pareigas universitete. Toks yra tarptautinis Konsultavimo tarnybos kūrimo kontekstas. Bet negalima pamiršti šiandieninių mūsų kaimynų ir partnerių - LAMMC (tuo metu Žemdirbystės institutas). Prieš 20 metų instituto vadovai Rimantas Dapkus ir Rimvydas Brazauskas besikuriančiai Tarnybai suteikė patalpas Akademijoje (Dotnuvoje), ir štai jau du dešimtmečiai mūsų Tarnybos adresas nesikeičia.

Noriu paminėti ir pačios Tarnybos darbuotojus, kurie darbuojasi nuo jos įkūrimo pradžios. Centre nuo pirmųjų dienų dirba Daiva Žvikienė, Regina Matulienė, Sigutė Pareigienė, Romas Minkevičius, Zigmas Mulvinskas. Šiek tiek vėliau atėjo Dijana Ruzgienė, Giedrė Butkienė, Saulius Cironka, Snieguolė Latakienė, Jolanta Rimkevičienė, Ilma Rimkevičienė... Iš biurų darbuotojų pirmieji buvo Alfonsas Malinauskas, Petras Pipiras, Gintautas Juozas Vyšniauskas, Alfredas Augulis, Virginija Lans, Virginija Kvedarienė, Ričardas Gailevičius... Galėčiau dar ilgai vardinti žmones, kurie per tuos dešimtmečius prisidėjo prie Tarnybos darbo, o kartu ir šalies žemės ūkio stiprinimo. Visiems jiems reiškiu didelę pagarbą ir dėkingumą.

Veiklos pradžioje daugeliui trūko patirties, stigo žinių. Ar ir šiandien dar kažko stokojama, ar jau visko turima su kaupu?

Viena vertus, patirties ir žinių turime kur kas daugiau negu tada, bet mūsų, kaip ir Lietuvos, situacija per tuos du dešimtmečius pasikeitė - esame Europos Sąjungoje. ES neišvengiamai priversta konkuruoti su didžiosiomis pasaulio pieno, mėsos, grūdų, kitos žemės ūkio produkcijos gamintojomis, todėl reikia plėsti inovacijų ir partnerystės tinklą Europoje.

Lietuva į ES įstojo 2004 metais. Nors ūkiai per 8 metus padarė didelę pažangą, tačiau potencialo toli gražu neišnaudojame. Štai džiaugiamės 4 mln. t grūdų derliumi, patekome į ES grūdus eksportuojančių šalių šešetą, tačiau kalbant apie aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą, pavyzdžiui, gyvulininkystės sektoriuje, ženkliai atsiliekame nuo tokių šalių kaip Danija, kuri užima aštuntą vietą pasaulyje pagal kiaulienos gamybą, nuo Airijos, kuri pagal plotą ne ką didesnė už Lietuvą, o pagamina 5,4 mln. t pieno, 1,1 mln. t jautienos ir turi ambicingų siekių - iki 2020 metų padidinti 50 proc. pieno ir 25 proc. jautienos gamybą. Teigti, kad viską šiandien žinome ir viską esame pasiekę, būtų netoliaregiška. Neabejotinai turime peržiūrėti savo (visų pirma valstybės) strategijas, savo neišnaudotas galimybes ir nepamiršti ambicijų.

Labai pozityviu laikau investavimą į mokslą, naujų technologijų kūrimą ir jų diegimą. Turiu visų pirma omeny slėnį „Nemunas", atviros prieigos centrus. Didžiulis iššūkis yra sutrumpinti grandinę nuo mokslinių tyrimų iki apčiuopiamos naudos suteikimo vartotojui. Vienas iš tokių žingsnių - paslaugų ir būtiniausių žinių perkėlimas į elektroninę erdvę. Ir čia svarbus vaidmuo tenka Konsultavimo tarnybai, kurios pagrindinė užduotis - kartu su mokslo institucijomis dalyvauti atliekant taikomuosius tyrimus, o svarbiausia - geriausius šių tyrimų rezultatus padėti diegti ūkiuose, skleisti informaciją, teikti konsultavimo paslaugas.

Tarnyba daug prisidėjo prie Lietuvos ūkių modernizavimo ir kaimo plėtros panaudojant ES teikiamą paramą. Iš viso per šį laiką konsultantai parengė apie 30 proc. visų verslo projektų Lietuvoje. Konsultavimo tarnyba neužleidžia savo pozicijų ir buhalterinės apskaitos srityje - ši informacija yra labai svarbi ūkinei veiklai valdyti ir finansinei analizei atlikti. Be to, įstojus į ES, Lietuvai reikėjo pradėti teikti duomenis Ūkių apskaitos duomenų tinklui (ŪADT), kuriais remdamasi ES priima sprendimus Bendrosios žemės ūkio politikos srityje.

Naujausias mūsų sukurtas produktas - kompiuterinė ūkio valdymo programa „e-GEBA", jungianti buhalterinės ūkio apskaitos, augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių veiklos valdymo ir ekonominių rodiklių analizės modulius.

Tad pasiekta nemažai, potencialas ir bazė yra, tačiau, atsižvelgiant į klimato kaitą ir planetos gyventojų skaičiaus augimą, laukia dideli iššūkiai. Žemės ūkyje yra, buvo ir bus ką veikti gamintojui, informacijos nešėjui, tyrėjui, nes tikslas nekinta - tas, kas užsiima žemės ūkiu, turės gaminti pigiai ir daug, tausodamas aplinką ir panaudodamas informacines technologijas, kad taupiai naudotų išteklius.

Su kokiais rodikliais Tarnyba pradėjo 2013 metus? Kas lėmė vienokius ar kitokius pokyčius?

Kuriant konsultavimo sistemą, buvo siekta būti kuo arčiau žemdirbių. Šiuo metu įkurti 48 rajonų (savivaldybių) konsultavimo biurai. Esame sudarę daugiau kaip 5000 sutarčių su klientais, o iš viso turime 11,5 tūkst. paslaugų vartotojų. Lygindami su 167 tūkstančiais pasėlius deklaravusius ūkių, galima pagalvoti, jog tai labai nedaug. Žinoma, nesame vieninteliai rinkoje, bet reikia pasakyti, kad mūsų paslaugų spektras yra labai platus, o dalis informacijos skleidžiama neatlygintinai ir prieinama visiems, nes publikuojama viešai, pavyzdžiui, portale agroakademija.lt. Portalą kas savaitę aplanko apie 20 tūkst. lankytojų. Įvertinkime ir mūsų rengiamų lauko dienų, seminarų, kursų lankytojus, tuomet skaičiai tikrai įspūdingi.

Kita vertus, aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis išlieka. Konsultavimo tarnyba kasmet priima po 30-40 naujų darbuotojų, kurių Lietuvos rinkoje labai trūksta. Daug tikėjomės iš valdžios iniciatyvos prisidėti prie įmonėms reikalingų specialistų rengimo, jei pati įmonės iš dalies finansuoja studento mokymąsi aukštojoje mokykloje. Paaiškėjo, kad žemės ūkio specialistų rengimo atveju ši sistema neveikia taip, kaip norėtųsi: nustatytas toks aukštas pereinamasis balas, kad kaimo moksleiviams galimybė patekti į aukštąją mokyklą, ruošiančią specialistus žemės ūkiui, sumažėjo. Ypač tai aktualu rengiant gyvulininkystės specialistus, kurių kai kuriuose regionuose beveik nebeliko. Pavyzdžiui, į Akmenės rajoną per 20 nepriklausomybės metų neatėjo dirbti nė vienas veterinarijos specialistas. Valstybės politika turi keistis, nes ne vien mūsų Tarnybai, bet ir ūkiams, bendrovėms reikia išmanančių specialistų, kadangi technika modernėja, vis daugiau ūkiuose mašinų, robotų.   

Iš dalies sprendžiame šią problemą daug investuodami į naujų darbuotojų mokymą, kvalifikacijos tobulinimą, esame įdiegę naujų darbuotojų įvedimo į darbą sistemą,  diegdami elektronines paslaugas, kai sprendimai atliekami grupės specialistų ir duodamos rekomendacijos atsižvelgiant į konkretaus ūkio specifiką.

Žemės ūkio ministerija kalba apie posūkį į gyvulininkystę. Ar Konsultavimo tarnybai tai irgi iššūkis (turtint omeny technologines konsultacijas, apsirūpinimą šios srities specialistais)?

Lietuva, kaip nuosaikaus drėgno klimato šalis su palankiomis sąlygomis gyvulininkystei, labiau kotiruojama kaip grūdų eksportuotoja. Tai nėra normalu. Situacija jau anksčiau turėjo keistis, ir mums tai nėra netikėtumas. Parengėme keletą projektų, skirtų aukštos pridėtinės vertės produkcijos kūrimui gyvulininkystės ir paukštininkystės sektoriuose. Esame numatę sukurti robotizuoto melžimo praktinio mokymo centrą vidutiniams ūkiams, bendradarbiaujame su Dotnuvos eksperimentiniu ūkiu bei pažangiais ūkininkų ūkiais rajonuose, kur galima praktiškai pamatyti ir įsitikinti vienos ar kitos pažangios technologijos nauda ir privalumais. Jau dabar esame pasirengę žemdirbiams perduoti ir technologines, ir ekonomines žinias, mokyti apskaitos ar teikti apskaitos paslaugas. Tačiau realų postūmį pokyčiams gali suteikti tik valstybės politika, t. y. turi būti atitinkamai pakeista teisinė bazė, nustatytas palankesnis gyvulininkystės ūkių finansavimo intensyvumas ir t. t., o tokie dalykai nepadaromi vienu rankos mostu.

Kalbėdamas apie konkrečias paslaugas, kurias Konsultavimo tarnyba yra numačiusi teikti gyvulininkystės sektoriui, norėčiau paminėti kompleksinį paslaugų paketą, t. y., kad atvykęs į ūkį žemės ūkio konsultavimo specialistas, metodiškai įvertina ūkio situaciją, pasitelkęs moderniausius analizatorius, galėtų atlikti visus reikalingus testus ir pateikti rekomendacijas bei padėti priimti sprendimus, t. y. kad ūkininkui nereikėtų per pusę Lietuvos vežti ištirti siloso pavyzdžių, visus atsakymus vietoje jam suteiktų konsultantas.

Dar viena veiklos sritis - tikslusis ūkininkavimas. Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad robotizavimas tinka tik dideliems ūkiams. Užsienio patirtis rodo, kad, tiek robotizavimas, tiek tikslusis ūkininkavimas labai tinka nedideliems ūkiams. Jis padeda spręsti vidutinių ūkių problemas, kurie susiduria su darbo jėgos mobilizavimo problema. Visa tai apima ir informacinių technologijų panaudojimą gamybos proceso valdymui, taupant ir efektyviai naudojant išteklius, nedarant žalos gamtai.

Prieš 10 metų žurnale „Mano ūkis" spausdinome publikaciją apie LŽŪKT veiklos dešimtmetį, kurią pavadinome „Darbų ir problemų daug, laiko veikti - mažai". Kokį pavadinimą (apibūdinimą) pasiūlytumėte straipsniui apie LŽŪKT dvidešimtmetį?

Prieš dešimt metų didžiausia aktualija buvo Lietuvos pasirengimas narystei Europos Sąjungoje. Per dešimt metų laiko nepadaugėjo. Šiais metais Lietuva pati perims pirmininkavimą Europos Sąjungai. Tad padaugėjo ne tik darbų, bet ir iššūkių.

Pasiekėme nemažai, tačiau ne tiek, kad atsidurtume europinių reitingų geriausiose pozicijose. Manau, kad nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės dienų viena iš valstybės problemų buvo aiškių prioritetų nebuvimas arba vien tik jų deklaravimas. Prioritetas, kuris neparemtas atitinkamu finansavimu, tėra tuščia frazė. Aš vėl siūlau atsigręžti į Airiją. Ši šalis mokslui, mokymams ir konsultavimui žemės ūkio srityje per metus išleidžia vienam hektarui 168 litus, Lietuva - 4 litus, t. y. 42 kartus mažiau. Tai ar užteks valios suvienyti visų pastangas bendram tikslui? Juk rezultatas priklauso nuo bendro veikimo ar neveikimo. Kaip sakoma, ir vandens lygis statinėje priklauso nuo trumpiausio šulo.

Dėkoju už pokalbį.

Viktoras Trofimišinas

Mano ūkis, 2013/02