Mėšlas šiuo metu dažniausiai pristatomas kaip atlieka, lemianti aplinkos taršą. Teigiama, kad apie 40 proc. Baltijos jūroje aptinkamo fosforo ir 60 proc. azoto patenka dėl žemės ūkio veiklos. Tačiau žemdirbiui mėšlas buvo ir liks vertinga organinė trąša, ne tik didinanti augalų derlių, bet ir praturtinanti dirvą. Taigi, kaip naudoti mėšlą, kad jis ne terštų, o tręštų?

Tarša azoto ir fosforo junginiais pirmiausia prasideda ten, kur nesubalansuotas tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kur nesilaikoma elementarių technologinių procesų. Intensyvus, o dažnai ir perteklinis, organinių trąšų (mėšlo) naudojimas skatina mitybos elementų (ypač azoto) išsiplovimą. Tačiau nenaudojant organinių trąšų, mažėja organinių medžiagų dirvožemyje, dėl to krenta jo derlingumas, suintensyvėja vėjo ir vandens erozija. Skaičiuojama, kad dėl žmonių veiklos 13 proc. dirvožemių yra paveikti vėjo ir vandens erozijos. Šių procesų metu dirvožemiai netenka dalies humusingojo sluoksnio ir organinių medžiagų.

Europos Parlamento dirvožemių apsaugos ir gerinimo direktyvoje 2004/35/EC bei Europos dirvožemių strategijoje akcentuojama, kad, siekiant žemės ir miškų ūkio tvarios plėtros, viena pagrindinių dirvožemio išsaugojimo bei pagerinimo priemonių yra dirvožemio organinės anglies sankaupų (organinių medžiagų) didinimas, laikantis geros žemdirbystės praktikos ir aplinkosaugos taisyklių.

Lietuvos dirvožemiai pagal organinių medžiagų, humuso ar organinės anglies atsargas yra labai skirtingi: mažiausi jų kiekiai yra Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, o didžiausi - Vidurio ir Vakarų Lietuvoje. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijoje 2008-2009 m. atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvoje apie 73,8 proc. dirvožemių yra mažo ir vidutinio humusingumo, 17,7 proc. humusingi ir 7,2 proc. didelio humusingumo, likusioji dalis (1,3 proc.) - labai mažo humusingumo dirvožemiai. Žemės ūkio paskirties dirvožemiuose, nesilaikant sėjomainų ir intensyviai taikant specializuotas javų ar kitų augalų sėjomainas be daugiamečių žolių grandies, bei intensyviai tręšiant augalus tik mineralinėmis trąšomis, suaktyvėja organinių medžiagų mineralizacija, o tai lemia organinių medžiagų akumuliacijos procesų silpnėjimą dirvožemyje bei humuso mažėjimą.

Organinės trąšos - darnaus ir ilgalaikio agroekosistemos funkcionavimo komponentas. Tręšimui naudojant mėšlą, dirvožemis praturtinamas augalams reikalingais mitybos elementais, organinėmis medžiagomis, mikroorganizmais, fermentais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Be to, pasireiškia ir netiesioginis organinių trąšų ir mėšlo poveikis dirvožemiui ir augalų vystymuisi.

Organinės trąšos:

• formuoja stabilią dirvos struktūrą ir tinkamą poringumą;
• didina dirvožemio sorbcijos talpą, t. y. kaupia maisto medžiagas dirvožemyje ir taip mažina vandenų taršą;
• didina saulės energijos akumuliaciją dirvožemyje;
• gerina dirvožemio vandens režimą ir didina vandens talpą;
• mažina maisto medžiagų išsiplovimą ir nuplovimą; 

• rūgščiuose dirvožemiuose sumažina neigiamą judriojo aliuminio poveikį augalams;
• didina dirvožemio potencialųjį ir realųjį derlingumą.

Mėšlo naudojimas lemia intensyvesnę mikroorganizmų veiklą, kuri paspartina organinių junginių mineralizacijos procesus dirvožemyje ir dėl to jame didėja mitybos elementų, ypač mineralinio azoto atsargos. Esant dideliam mėšlo kiekiui ir drėgmės pertekliui, mineralizacijos metu susidarę azoto ir kitų elementų junginiai gali būti išplaunami į podirvį, drenažo bei gruntinius vandenis. Jų išplovimo nuostolių dydis priklauso ne tik nuo jų koncentracijos dirvožemio tirpale, bet ir nuo prasisunkusio vandens kiekio.

Labai greitai dirvožemyje mineralizuojasi paukščių mėšlas, nes jo sudėtyje yra daug šlapalo rūgšties, kurį aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu ( NH₄-N) ir toliau iki nitratinio azoto (NO₃-N). Kiaulių ir galvijų mėšlo mineralizacija vyksta lėčiau, todėl augalams tręšti naudojant šią mėšlo rūšį, azoto išsiplauna mažiau, o dirvožemyje susikaupia daugiau mitybos elementų. Bekraikis mėšlas, palyginti su kraikiniu, mineralizuojasi greičiau ir labiau didina azoto migraciją į gilesnius sluoksnius.

Sistemingai naudojant mėšlą, dirvožemis praturtinamas ir fosforu, kuris priskiriamas biogeninėms medžiagoms, teršiančioms vandenis, todėl jo patekimas su mėšlu į dirvožemį reglamentuotas Nitratų direktyva. Judriojo fosforo pokyčiai dirvožemyje dėl tręšimo organinėmis trąšomis įvyksta po tam tikro periodo, kurio trukmė priklauso nuo trąšų normų, tręšimo trukmės ir dirvožemio sorbcijos galios. Esant nuolatiniam teigiamam fosforo balansui, t. y. kai fosforo įterpiama daugiau negu jo patenka į augalinę produkciją, dirvožemis pasotinamas judriaisiais fosforo junginiais, dalis jų migruoja į poarmeninius horizontus iki 60-100 cm gylio ir, susidarius tam tikroms sąlygoms, gali didinti vandens šaltinių taršą fosforo junginiais.

Ariamų žemių galima apkrova mėšlu turi būti diferencijuota ir nustatoma atsižvelgiant į ariamojo sluoksnio azotingumą ir fosforingumą, podirvio granuliometrinę sudėtį, tręšimo periodiškumą ir tręšimo trukmę. Mažesnės mėšlo normos turi būti naudojamos esant vandeniui laidžiam podirviui, taip pat didelio azotingumo ir fosforingumo dirvožemiuose.

Apibendrinant visus argumentus, galima teigti, kad:

         • Lietuvos klimato sąlygomis, ekologiniu požiūriu tręšti mėšlu dirbamus laukus saugiau pavasarį, nes mineralizuojantis mėšlui augalai maisto elementus panaudoja mitybai vegetacijos metu. Kritulių kiekis ir jų filtracija gegužės-rugpjūčio mėnesiais nėra labai didelė, dėl to neigiamas mėšlo poveikis paviršinių ir gruntinių vandenų kokybei yra minimalus.

• Mėšlas, įterptas žiemkenčiams liepos-rugpjūčio mėnesiais ir vėliau, dažnai padidina azoto ir fosforo koncentraciją drenažo ir gruntiniuose vandenyse, nes rudens ir žiemos laikotarpiu kritulių nuotėkis Lietuvoje yra intensyviausias. Tręšiant laukus mėšlu šiuo metu, mėšlo normos turi būti nedidelės ir apskaičiuotos pagal augalų mitybos elementų galimą sunaudojimą rudens laikotarpiu.
• Lietuvos dirvožemiai labai skiriasi pagal humuso, mineralinio azoto, judriojo fosforo bei kitų elementų kiekius, todėl optimalios tręšimo normos mėšlu taip pat turėtų būti skaičiuojamos kiekvienam ūkiui ir kiekvienam laukui individualiai, atsižvelgiant į dirvožemio turtingumą, augalų poreikius, podirvio granuliometrinę sudėtį, tręšimo periodiškumą ir tręšimo trukmę.

I. Pranckietienė, L. Tripolskaja

Mano ūkis, 2013/02