Pietų Afrika kažkada buvo tarpinė pirklių stotelė tarp Europos ir Indijos. Čia jūreiviai pasipildydavo šviežio vandens ir maisto atsargas. Keiptauno miestą įkūrė olandų pirkliai, o kur olandai - ten būtina ir sodininkystė. Dabar Keiptauno provincijoje išauginama per 80 proc. visų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vaisių.

Tiesa, Pietų Afrika tikrai ne idealiausia vieta mums įprastiems vaismedžiams augti. Čia galima pasodinti obelaitę, tačiau ji niekada neišsprogs, nesulapos, nesukraus žiedų... O kriaušaitė gali užmiršti, kad reikia lapus numesti. Mat vaismedžiui sunku patikėti, kad 15 ^oC temperatūroje jau reikia ruoštis žiemai - ramybės periodui, kuris yra būtinas normaliam lapus numetančių vaismedžių gyvavimui.

Aišku, visur, kur sodininkaujama, atsiranda problemų - kai kur per šalta, kai kur per trumpa vasara, per daug kritulių arba jų visai nėra, labai palankios sąlygos ligoms ir kenkėjams plisti. Tačiau visur galima surasti išeitį ir eliminuoti sodininkystės verslui trukdančius faktorius tinkamai parinktomis veislėmis, poskiepiais, technologinėmis priemonėmis pasiekti pačių geriausių rezultatų. Todėl kartais PAR sodus reikia priverstinai defoliuoti (priversti vaismedžius numesti lapus) naudojant cinko sulfatą, o kartais ir atvirkščiai - tenka naudoti specialius preparatus, skatinančius pumpurų sprogimą.

Derliai pribloškia gausa

Pietų Afrikos Respublikoje obelų sodai veisiami dvimetrinėmis nešakotomis rykštėmis, kurios prieš sodinimą porą mėnesių yra laikomos šaldytuve. Tokie sodinukai praeina ramybės periodą, todėl pirmaisiais metais išsprogsta visi pumpurai ir susiformuoja per 20 šoninių šakučių. Kitais metais, dvejų metų amžiaus sode, jau skinama po 8-10 t/ha, o penktaisiais - apie 60 t/ha obuolių. O nuo šeštųjų augimo sode metų net ir 100 ar daugiau tonų iš hektaro obuolių derlius čia nėra stebuklas. Galima tik pavydėti: kam prižiūrėti 100 ha ir skinti 2 000 tonų obuolių, kai visiškai užtektų ir penkiskart mažesnio ploto tokiam pačiam derliui pasiekti.

Pietų Afrikoje klimatas sausas, vegetacijos metu kritulių iškrenta minimaliai - 2-3 kartus mažiau negu Lietuvoje. Atrodytų, blogai. Tačiau įrengus laistymo sistemas, problemos išsprendžiamos. Sausas oras turi ir teigiamą pusę - jis nepalankus ligoms plisti. Kai kurių sodų šeimininkai teigia, kad obelys niekada nėra purškiamos fungicidais - ligų čia nepastebėta jau visą dešimtmetį.

Daug kas atvirkščiai negu pas mus

Atvykėliui sunku priprasti, kad saulė vidurdienį kabo šiaurėje, kad neteisingoje pusėje prasideda saulėtekis, o vakariniai saulėlydžio gaisai dangų nutvieskia kažkodėl rytuose. Tačiau dar sunkiau įsisąmoninti, kad abrikosų, slyvų skynimo sezonas - gruodžio-sausio mėnesiais. Sausio viduryje pradedamos skinti vasarinės obelų veislės, o vėlyvosios baigiamos balandį.

Čia daug kas atvirkščiai, negu mums įprasta. Štai Europoje vienas iš sodininkų iššūkių yra susitvarkyti su vaismedžio augumu viršūninėje vaismedžio dalyje, kad nesusidarytų vadinamoji kepurė ir neužtemdytų žemiau augančių vaisių, o Afrikoje viršūninio dominavimo nėra, nes... per šilta. Dirvos paviršius jų žiemos metu (nors iš tiesų to periodo vadinti žiema nelabai ir išeina) labiau atvėsta, todėl pumpurai visiškai pasiruošia naujam augimo sezonui ir darniai pradeda augti, tuo metu viršūnėje būna šilčiau, todėl ne visi pumpurai išsprogsta, dalis jų būna prasčiau išsivystę.

Saulėtų valandų Afrikoje pakanka, dažnai net per daug. Europoje sodai dengiami nuo krušos, o čia priedangos reikalingos sodams užpavėsinti - kad nebūtų vaisiaus odelės nudegimų ar net „išvirimo" - taip kartais nutinka auginant tamsias slyvas, kai saulėtą dieną temperatūra pakyla iki 40 laipsnių.

Pietų Afrikoje sodininkystė nėra intensyvi. Didžioji dalis obelų sodų veisiama su vidutinio augumo poskiepiais MM.106 ir M.7 arba stipraus augumo M.793 ir M.25. Intensyvi sodininkystė su M.9 poskiepiu čia dar sunkiai skinasi sau kelią. Priežastys kelios: labai prastos dirvos (dauguma jų dar ir užkrėstos nematodais), vandens trūkumas, labai kaitri saulė - mažos apimties vaismedžio vainike daugiau vaisių gali būti jos apdeginti.

Visi sodai aptverti aukštomis tvoromis, virš jų dar kelios spygliuotos vielos eilės, kai kur ir elektros srovė įjungta. Paklausus, nuo ko taip saugomasi, sulaukėme netikėto atsakymo: didžiausi kenkėjai soduose yra gibonai (nedidelės, vikrios, ilgarankės beždžionės), kurie ne tik ateina pasivaišinti vaisiais, bet, jei ištrokšta, perkanda laistymo žarnas ir atsigaivina.

Yra ir panašumų...

Kokios šalies ūkininkai bebūtų, visur galioja tas pats dėsnis: jiems atrodo, kad kainos už jų išaugintą produkciją yra per mažos. Ne išimtis ir Pietų Afrikos sodininkai. Išgirdus jų skundus, užplūdo jausmas, kad niekur iš Lietuvos taip ir neišvažiavau: didelė infliacija, trigubėjančios pesticidų ir energetinių resursų kainos, ir, nepaisant visko, nė kiek nekintančios vaisių kainos, tesiekiančios 1-1,2 Lt už kilogramą obuolių ir 0,9-1,1 Lt už kilogramą kriaušių.

Kaip išgyventi, kai dar ir darbininkai streikuoja, reikalauja padvigubinti atlyginimus? O streikai čia aršūs - kartais su dideliais materialiniais nuostoliais: sudeginti konteineriai, sulaužyta technika, net ir žmonių aukų būta, tiesa, ne žemės ūkio sektoriuje. Tačiau sužinojus vidutinį mėnesio uždarbį - jis tesiekia 90 JAV dolerių (238 Lt), ir įvertinus tai, kad prekių ir paslaugų kainos ne mažesnės negu Lietuvoje, nejučia norisi pritarti streikuotojams.

Pietų Afrikoje citrusiniais augalais užsodinta daugiau kaip 54 000 ha. Tačiau dar daugiau ploto užima sėklavaisiai, kaulavaisiai ir vynuogės: 11 000 ha kriaušių, 20 000 ha obelų, 23 000 ha vynuogynų, 3 500 abrikosų, 5 500 persikų, beveik 4 700 ha slyvų. Pagrindinės obelų veislės Grany Smith ir Golden Delicious - jos užima beveik pusę viso obelų ploto, taip pat plinta Gala ir Pink Lady veislių sodai. Po 20 proc. kriaušių sudaro Pakhamo Triumfo ir Forelė veislių sodai. Sėklavaisių ir kaulavaisių auginimu kartu su vynuogėmis užsiima virš 2 200 ūkių.

Šiuo metu Keiptauno provincijoje išauginama per 80 proc. šalies vaisių. Tai tikrai daug, nes užtenka ir vietinei rinkai, ir dar eksportuojama per 300 000 t obuolių bei daugiau kaip 120 000 t kriaušių. Pagrindinė eksporto kryptis - žemyninė Europa (32 proc.) ir Didžioji Britanija (23 proc.).

Nori nustebinti merginą - nupirk obuolį

Obuoliai ir kriaušės yra pagrindiniai eksportui skirti vaisiai. Didelis poreikis būtų slyvų, mat Pietų pusrutulio šalys Europai gali pateikti šviežius vaisius žiemos laikotarpiu, tačiau atsiranda problemų su veislėmis, jų skynimo laiku ir laikymu - kol vaisiai skinami, rūšiuojami ir pakuojami, pakraunami į laivus ir nuplukdomi į Europą, praeina beveik 6 savaitės. O slyvos dar ir parduotuvėse turi bent 10 dienų išsilaikyti. Praėjus 1,5-2 mėnesiams po nuskynimo slyvos jau ne be tokios ir šviežios tampa... Kokybę būtų galima išlaikyti transportuojant lėktuvu, tačiau smarkiai iškyla slyvų savikaina, ir net turtingi europiečiai (taip apie juos Afrikoje galvojama) jų negali įpirkti.

Įdomu, kad net ir šiame pasaulio pakraštyje žinoma apie Europos vaisių mokykloms programą - smulkesni vaisiai iš PAR eksportuojami į mūsų žemyną būtent šiai programai įgyvendinti.

Daugelis sodininkų pabrėžė, kad jų verslą labai pagyvino atsigaunanti Afrikos rinka. Mat kitose šalyse arčiau pusiaujo auga tik citrusai ir bananai. Todėl obuoliai, kriaušės ir kiti mums įprasti vaisiai bei uogos čia labai vertinami. Prisiminiau savo bendramokslį iš Burkina Faso - jis sakydavo, kad jei nori nustebinti vietinę merginą - nupirk jai obuolį. Sodininkai pabrėžė, kad Afrikos vidaus rinkoje nėra didelės konkurencijos jų pateikiamai vaisių ir uogų produkcijai, be to, netaikomi tokie griežti kokybiniai reikalavimai, kaip visko persotintoje Europoje.

Sodininkystės srities mokslininkai turi tradiciją kas ketveri metai susitikti pasauliniame simpoziume. Prieš tai jis buvo organizuotas Niujorko valstijoje JAV, o 2012-aisiais - Pietų Afrikos Respublikoje, netoli Keiptauno. Paprastai tokiuose renginiuose pasidalijama naujausių tyrimų rezultatais, pasitikslinamos verslinės sodininkystės raidos kryptys ir aktualijos, remiantis jomis koreguojami bandymai. Aptariami ir artimiausi iššūkiai, laukiantys pasaulio sodininkų, suderinami patys svarbiausi ateinančių metų moksliniai tyrimai. Kartu sudaromos galimybės susipažinti su simpoziumo delegatus priimančios šalies sodininkyste, jos istorija ir perspektyvomis.

D. Kviklys

Mano ūkis, 2013/02