Galvijų šėrimas žiemą reikalauja ne tik mitybinių, bet ir vadybinių žinių. Optimaliai subalansuotas racionas - gausios, kokybiškos produkcijos ir gero gyvulių sveikatingumo pagrindas.

Nuo šėrimo priklauso ne tik produkcijos kiekis, bet ir pieno savybės, sudėtis ir savikaina. Taigi pašarų bazės didinimas ir jų panaudojimo efektyvumo gerinimas yra svarbus šalies gyvulininkystės vystymo uždavinys.

Svarbiausias pieno ūkių tikslas - už ūkyje pagamintą pieno produkciją gauti tiek pinigų, kurių užtektų ne tik šeimai ir ūkiui išlaikyti, bet ir liktų investicijoms į pažangias, rentabilumą didinančias technologijas.

Prielaidos ūkių pelningumui didinti

• Didinti laikomų karvių produktyvumą, nes nepieningos karvės tik eikvoja lėšas. Iki apsiveršiavimo telyčių auginimas yra nuostolingas, t. y. patiriamos išlaidos, ir tik su pirmuoju litru pieno investicijos į jas pradeda grįžti. Pagal įvairių autorių skaičiavimus, reikia pristatyti nuo 22000 iki 30000 kg pieno, tik tuomet karvė pasiekia pelningumo ribą. Deja, kol tai pasiekiama, didelė dalis jaunų ūkio karvių būna išbrokuotos dėl acidozės, ketozės, pogimdyminės parezės, nagų ir tešmens ligų. Reikia siekti, kad karvės per 3,5 laktacijos duotų po 35000 kg pieno (vadinamasis karvės gyvenimo efektyvumo koeficientas).
• Piene turi būti pakankamai baltymų (3,3-4,0 proc.) ir riebalų (4,2-5,0 proc.). Baltymų ir riebalų santykis turi būti 1:1,2. Mažesnis santykis rodo, kad racione yra per mažai ląstelienos (kyla acidozės pavojus), o didesnis, kad racione per mažai energijos (karvės gali susirgti ketoze).
• Siekti, kad šėrimo būdais ir technologijomis nebūtų sukeliamos medžiagų apykaitos ligos (acidozė, ketozė, kalcio trūkumas, endometritas, kepenų suriebėjimas ir kitos).
• Stebėti karvių tešmens ir nagų sveikatingumą.
• Rūpintis geresnėmis karvių reprodukcijos savybėmis.
• Domėtis, kaip pailginti naudingąjį karvių ilgaamžiškumą.

Didžiojo prieskrandžio būklės reikšmė

Lemiamą įtaką dideliam ir stabiliam karvių pieno produktyvumui turi jų didžiojo prieskrandžio turinys, užtikrinantis maksimalų mikroorganizmų dauginimąsi ir jų sudėtį. Atrajotojų virškinimo sistema specifinė: jie su pašarais gautas medžiagas „perkelia" į gausią bakterinę masę, kurią suvirškinęs karvės organizmas panaudoja gyvybinėms funkcijoms palaikyti, pienui gaminti, vaisingumui ir sveikatingumui. Kitaip tariant, jei didysis prieskrandis gerai veikia, tai ir karvės būna produktyvios.

Sveikos karvės 1 m³ didžiojo prieskrandžio turinio turi būti apie 10¹⁰-10¹² bakterijų, esant skysčių pH 6,1-7,2 ir 39 °C temperatūrai. Skysčius daugiausia (apie 70 proc.) sudaro seilės, kurių karvės, tinkamai ėsdamos ir gromuliuodamos pašarus, išskiria apie 200 litrų per parą. Esant tokiai aplinkai, bakterijos iš sufermentuotų pašaro maisto medžiagų sintetina pagrindinę mikrobinės mases dalį. Pašarų virškinimo gebėjimas yra tuo geresnis, kuo daugiau biomasės susidaro prieskrandyje. Nustatyta, kad pašarų rūšys ir sušėrimo būdai turi išskirtinę įtaką biomasės kiekiui. Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, šeriant melžiamas karves įvairiais racionais buvo gauti skirtingi duomenys. Šeriant daugiakomponenčiu racionu susidarė iki 10, šeriant apėmingųjų pašarų mišiniu ir kombinuotaisiais pašarais - apie 11, šeriant tik viso pašarų raciono mišiniu - daugiau kaip 12 kg biomasės. Taip pat nustatyta, kad bet kuriuo būdu šeriant karves, sergančias acidoze ar ketoze, susidarė tik apie 4 kg biomasės.

Taigi, bakterinės biomasės kiekio požiūriu efektyviausia pienines karves šerti viso pašarų raciono mišiniu (VPRM), kada maišytuvuose-dalytuvuose sumaišomi silosuoti, stambieji ir koncentruoti pašarai. Šis būdas rekomenduojamas ūkiams, kuriuose laikoma 40 ir daugiau pieninių karvių.

Optimalios sąlygos mikrobiologinei veiklai

Remiantis tyrimų duomenimis, optimaliausiai mikrobiologiniai procesai didžiajame prieskrandyje vyksta, kai VPRM (pvz., 25-30 kg pieno produktyvumo karvei) būna sudarytas iš maždaug 20 kg kukurūzų ir 20 kg žolės siloso, 0,5-1,0 kg šiaudų, pridedant pagal primilžį 6-7 kg koncentratų (javų grūdų, sausų cukrinių runkelių griežinių, sojų ar rapsų rupinių).

Kukurūzų silose yra mažai baltymų (apie 8-9 proc.) ir struktūrinės ląstelienos, todėl jis itin dera su žolės silosu. Dėl gerų kukurūzų siloso savybių tokį derinį ypač gerai ėda galvijai. Kokybiško kukurūzų siloso energinė vertė gana didelė - apie 11-11,5 MJ/AE. Ją lemia sausųjų medžiagų (SM) kiekis augale ir krakmolo kiekis grūduose silosavimo metu. Pieninės brandos kukurūzų SM krakmolas sudaro apie 15, o vaškinės brandos - apie 30 proc. Visos ankstyvosios brandos kukurūzų krakmolas yra pasisavinamas didžiajame prieskrandyje, tad kyla acidozės pavojus. Dalis subrendusių kukurūzų krakmolo suvirškinama prieskrandyje, o kita dalis (30-40 proc.) - plonajame žarnyne. Jame pasisavintas krakmolas naudojamas gliukozei sintetinti. Iš jos pieno liaukoje gaminama laktozė, nuo kurios koncentracijos priklauso pieno primilžiai.

Tai įrodo, kad kukurūzų silosas yra puikus pašaras ankstyvosios laktacijos ir labai produktyvioms karvėms. Tiesa, nereikia pamiršti, kad kai karvės gauna didesnį kiekį kukurūzų siloso ir krakmolingų koncentratų, reikia apskaičiuoti bendrą krakmolo kiekį racione, nes jo raciono SM neturi būti daugiau kaip 30 procentų.

Pažymėtina, kad kukurūzų silose yra gana mažai mineralinių medžiagų (pvz., natrio, kalio, fosforo, magnio, sieros, jodo, seleno, taip pat ir vitamino E), todėl sudarant mišinius į tai reikia atsižvelgti ir parinkti tinkamus priedus.

Žolės siloso dalis VPRM ir šiaudai aprūpina pakankamu žalios bei struktūrinės ląstelienos kiekiu. Mišinyje turi būti apie 20 proc. žalios ląstelienos viename kilograme SM.

Šeriant koncentratus mišinyje, sumažėja acidozės rizika, išvengiama pH svyravimų didžiajame prieskrandyje. Acidozė yra rimta daugumos specifinių karvių negalavimų priežastis ir yra susijusi su ketoze, pogimdymine pareze, šliužo užsisukimu, nagų ir tešmens problemomis ir nevaisingumu.

Taigi, su kiekvienu VPRM kąsniu, karvė gauna vienodo dydžio ir santykio apėmingųjų ir koncentruotų pašarų kiekį. Karves šeriant kukurūzų-žolės siloso pagrindu sudarytu VPRM, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų.

VPRM su kukurūzų silosu šėrimo reikalavimai

• Silosas turi būti tik geros kokybės, todėl rekomenduojama jį apdoroti konservantais;
• Mišinys turi būti nei per drėgnas, nei per sausas, geriausiai ėdamas, kai jame yra 45-50 proc. SM;
• Visi pašarų komponentai, įeinantys į VPRM mišinį, turi būti tinkamai susmulkinti ir gerai sumaišyti, kad karvės negalėtų jų išsirankioti;
• Mišinio komponentų turi užtekti ištisus metus, kad nereikėtų keisti raciono sudėties; nustatyta, kad išėmus iš raciono kurį nors pašarą, per tris dienas pasikeičia biomasės sudėtis, nes jai virškinti turi prisitaikyti atitinkama bakterijų rūšis, o pridėjus į mišinį naujo komponento, prireikia net apie 30 dienų, kol bakterijos vėl prisitaiko ją virškinti;
• mišinys turi skatinti galvijo medžiagų apykaitą ir kompensuoti makro- ir mikroelementų ir vitaminų, prarastų su pienu, kiekį. Todėl į VPRM rekomenduojama kasdien pridėti specialių priedų.
• Reikėtų patikrinti, koks raciono cukraus ir krakmolo santykis; jis turi būti 1:3 (t. y. maždaug 75 g cukraus ir 240 g krakmolo/1 kg SM); trūkstant cukraus, pieno riebumas būna apie 4,2 procento.
• Gerai nagų ir tešmens būklei palaikyti į mišinius rekomenduojama pridėti specialių medžiagų priedų.

Taigi, didžiausią naudą iš kukurūzų siloso galima gauti tik tinkamai jį subalansavus su žolės silosu, šiaudais, koncentratais ir specialiais mineralų bei vitaminų priedais ir sušėrus VPRM pavidalu.

J. Kulpys, E. Kulpys

Mano ūkis, 2013/02