Kauno rajono Dasiūnų kaimo ūkininko Audronio Vaško malūnas nė iš tolo nepanašus į tradicinį senovišką vėjo malūną. Daniškas Olimpia įrenginio, kainavusio 0,5 mln. Lt, girnas suka elektra. Kokia veikla čia vykdoma, išduoda tik maišų rietuvės ir specifinis šviežiai sumaltų miltų kvapas. Lietuvoje šiuo metu tėra penki tokie malūnai.

Audronis Vaškas pirmasis pradėjo ūkininkauti buvusiame Pagynės paukštininkystės tarybiniame ūkyje. Išsirinko 28 hektarus žemės, lizingu nusipirko žemės ūkio technikos ir pradėjo eksperimentuoti, ką geriausiai auginti. Žmonos Aidos brolis Algirdas Krivickas pasiūlė įsirengti malūną ir užaugintą produkciją perdirbti patiems. Iš keliolikos malūnų įrangos variantų buvo pasirinktas toks, kad užtektų savame ūkyje užaugintų grūdų. Parduoti miltus gerokai naudingiau nei grūdus, sukuriama pridėtinė vertė, atkrenta transportavimo išlaidos. „Pardavus grūdus, atsiskaitoma vieną kartą ir nesvarbu, kada. Kiek gauni, atiduodi lizingo ir kitoms bendrovėms, iš kurių perki trąšas ir pesticidus. Tuo tarpu miltų parduodi kiekvieną ar kas antrą dieną. Kiek gauni už juos, pakanka mokesčiams, atlyginimams, namų ūkio išlaidoms ir pragyventi. Tai nuolatinės, garantuotos pajamos“, – sako Aida Vaškienė.

Nors malūnas registruotas A. Vaško vardu, jame šeimininkauja žmona Aida. Audronio darbas – užauginti produkciją. 550 ha Kauno ir Radviliškio rajonuose plytinčiuose laukuose jis pluša su  sūnumi Domu ir vienu darbininku.

Malūno darbu, jo priežiūra, produkcijos kiekiu, miltų fasavimu rūpinasi Aida. Kitais metais Vaškai ketina įsigyti fasavimo įrangą. Kol kas malūnininkei rankomis tenka supilstyti miltus į mažuosius maišelius.

Daug vilčių  A. Vaškas sieja su 2014 metais. Tuomet jie baigs atsiskaitymą už lizingu įsigytą žemės ūkio techniką ir tada, pirmą kartą per savo ūkininkavimo istoriją, ketina pasinaudoti ES parama. Kadangi Kaune vis randasi mažų krautuvių, daugėja kepyklėlių, Vaškai ketina padidinti gamybos apimtis, įdarbinti daugiau žmonių.

Per dieną malūne sumalama 1,5–2 t aukščiausios kokybės miltų, žymimų A ar B raidėmis ir skaičiais 405 ar 550. „Padidinus pajėgumus, mažėja aukščiausios rūšies miltų išeiga. Sietai nesuspėja gerai išsijoti, daugiau nueina į pirmą ar antrą rūšį, o mes parduodame tik aukščiausios kokybės miltus“, – pasakoja A.Vaškas.

Į Dasiūnų kaimą atvykstantys pirkėjai kartais prašo antros rūšies miltų, iš kurių kepa juodą duoną, ragaišius. Tokiuose miltuose mažiau glitimo, bet daugiau sėlenų, ir jie, pasak ūkininko, sveikesni, o sveikiausias produktas – sėlenos, nes jose lieka vitaminų ir mikroelementų.

Septyniolika metų malūne triūsiančiai Aidai net kilo klausimas: kas geriau – paprastai ar ekologiniame ūkyje užauginti grūdai. „Jei javai nepurškiami, juose lieka vabalų ir kirminų, o blogiausia – mikotoksinai ir kitos ligos. Gerai, jei ūkininkas pirko ekologinę sertifikuotą sėklą, kuri neužkrėsta. Drėgnais metais mikotoksinų kiekis dar padidėja“,  – sako moteris.

Produkcijai parduoti nesinaudoja prekybos centrų paslaugomis

Miltai vartotojų patogumui fasuojami į 50, 25 ir 10 kilogramų maišus arba maišelius po 2 kilogramus. Savo produkcijos Vaškams išvežioti nereikia – į malūną atvažiuoja patentininkai, kepyklėlių savininkai ar šiaip žmonės. Čia pagamintų miltų pavyzdžius pasiėmė ir naujai Kaune atidaroma picerija.

Vaškai domėjosi ir kitomis pardavimo galimybėmis – stambiuose prekybos centruose, ūkininkų turgeliuose, kol atsirinko tai, kas jiems naudingiausia.

Pirmuosius malūnininkavimo metus ūkininkai vadina vaizdingai – nuogi  dilgėlėse. 1996 metais galioję įstatymai ūkininkams neleido patiems perdirbti produkcijos, todėl teko steigti individualią įmonę. „Dabar atrodo juokingai – individuali A. Vaško įmonė pirkdavo grūdus iš ūkininko A.Vaško, tvarkydavo dvigubai daugiau buhalterinių dokumentų, o vienu metu net dvigubus mokesčius teko mokėti“, – prisimena ūkininkas.

Dvejus metus teko sugaišti, kol išsiaiškino, kokia kviečių veislė geriausia, kokio stambumo ir drėgnumo turi būti grūdai. Dabar Vaškai augina tik atsirinktos užsienietiškos veislės kviečius. Geriausia, pasak Audronio, lietuviška Širvinta, tačiau jos derlingumas mažokas. Nuo tręšimo, priežiūros labai priklauso miltų išeiga ir kokybė. Todėl Vaškai stengiasi pasilikti tokį kiekį grūdų, kad jo malimui užtektų iki kito derliaus, jei pritrūksta, perka iš patikimų kaimynų.

Pradžioje malūnas dirbo trimis pamainomis visą parą, jame pasikeisdami triūsė keturi darbininkai, buvo samdomas vadybininkas. Sustodavo trumpam – kol pasikeisdavo žmonės ir kai ateina laikas išvalyti. Tokiu tempu dirbo kelerius metus, nes rinkoje trūko miltų, jų paklausia buvo didžiulė. Vėliau vienos kepyklos bankrutavo, kitos sustambėjo, atsirado ir reikalavimas miltus į jas gabenti miltovežiais. Dasiūnų kaimo ūkininkui jį įsigyti paprasčiausiai neapsimoka, todėl bendradarbiavimas su dauguma kepyklų nutrūko. Dabar malūne nuo pat jo įkūrimo vieną pamainą dirba babtiškis Gintautas Noreika ir jam talkina ūkio šeimininkė.

Miltų nebalina ir neprideda glitimo

Iš pažiūros miltai gali atrodyti idealūs, tačiau jų kepimo savybės prastos. Tešla tai nekyla, tai ištyžta, nes grūdas tam netinkamas. Vaškai papildomai į miltus nededa nei baltalų, nei glitimo. Pasak ūkininko, sveikiausi miltai yra gelsvo atspalvio.

Pasitaiko labai reiklių ir pretenzingų pirkėjų, reikalaujančių ką tik išleistų miltų. Savaitę ar dvi po sumalimo miltai turi pastovėti, nurimti, todėl Aida apgailestauja, kai  klientų neįtikina net argumentai, kad tešla iš šviežių miltų bus skysta.

Netoliese ir ankstesniais laikais būta Bajėnų malūno, kurio girnas suko Nevėžio vanduo. Iki šiol yra išlikę jo pamatai, dantratis, kurio dėl sunkumo aplinkiniai nesugebėjo išgabenti į metalo supirktuvę. Ūkininkai džiaugiasi, kad malūną pastatė neatsitiktinėje vietoje.

Sūnus Domas, pasinaudojęs ES parama, prieš kelerius metus įrengė džiovyklą, kuri ypač gelbėja lietingais metais. Joje džiovina ne tik kviečius, bet ir rapsus, miežius. Praėjusiais metais jie augino 210 hektarų žieminių kviečių, rudenį  šia kultūra užsėjo 230 ha. Dėl sėjomainos augina ir vasarinius kviečius, tačiau dėl mažesnės išeigos jų nemala, o parduoda.

Miltams gaminti paprastai pasilieka 200–400 tonų grūdų, kitais metais, jei turės fasavimo įrangą, malimo apimtis planuoja padidinti.

Rugpjūtį vienam mėnesiui kasmet malūnas uždaromas dezinfekcijai, jis kapitališkai išvalomas, išdažomas. Prieš sustabdant, primalama  tiek miltų, kiek paprastai per mėnesį jų parduodama, kad galėtų nenutrūkstamai aprūpinti pirkėjus.

Girnos išliko ir šiuolaikiniame malūne

Malūnas, pasak ūkininko, nėra fantastinis statinys. Iš grūdų išpylimo duobės grūdai sraigtiniu transporteriu keliami į valymo ir drėkinimo būgną. Pakeliui, švelniai trinant, nugramdomi lukšteliai, pelai, atskiriami pasitaikę šiaudai. Pašalinus šiukšles, grūdai sudrėkinami.

„Sudrėkintas grūdas paliekamas mažiausiai šešioms valandoms, kad atšoktų luobelė. Iš bunkerio grūdai keliauja į valcus. Viršutinis sutraiško į tris ar keturias dalis, antrasis – dar smulkiau ir  pradeda atskirti miltus, paskutinis nušveičia sėlenas. Dar gana rupios frakcijos miltai patenka į girnas, iš jų – jau sijojami. Išsijoti miltai pilami į pasirinkto dydžio maišus ir iškeliauja pas vartotojus.

Iš senoviškų malūnų į šiuolaikinį atkeliavo tik girnos ir valcai. Tiesa, pusę tonos sveriančios girnos pagamintos ne iš akmens, o iš specialaus teracą primenančio akmens masės lydinio. Jis taip pat nėra amžinas. Girnos malūne sudilo per aštuonerius metus. Pirkdami  įrangą, Vaškai užsisakė ir  atsargines girnas, o sudilusias pagal trafaretą  restauruoja pats šeimininkas. Tuo tarpu valcus kartą per dvejus atnaujinti tenka vežti pas meistrus į Gargždus.