Seimas 2012 m. birželio 19 d. pakeitė Garantinio fondo įstatymą, kuris nustato įmokų mokėtojus ir reglamentuoja mokėjimo tvarką.

Garantinio fondo lėšos skiriamos išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams,  kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi. Kitaip tariant, Garantinis fondas - yra bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų gelbėjimosi ratas. Šiuo metu įmokas į Garantinį fondą moka visi juridiniai asmenys, išskyrus valstybės ir savivaldybių biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas ir religines bendruomenes bei bendrijas.

Įmokos

Priėmus Fizinio asmens bankroto įstatymą, kuris įsigalios 2013 m. kovo 1 d., ir kurio paskirtis  sudaryti sąlygas atkurti sąžiningą fizinio asmens, ūkininko ar kitą individualią veiklą vykdančio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą,  atsirado poreikis ir  fiziniams asmenims mokėti įmokas  į Garantinį fondą. Remiantis Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymu, nuo 2013 m. kovo 1 d. įmokas į Garantinį fondą už darbuotojus privalės mokėti ne tik darbdaviai - juridiniai asmenys, bet ir darbdaviai - fiziniai asmenys, tarp jų ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, ir kurių ūkiuose dirba samdomi darbuotojai. Vadinasi, bankroto atveju,  išmokos iš Garantinio fondo bus skiriamos ne tik juridinių, bet ir fizinių asmenų, tarp jų ir ūkininkų ūkiuose dirbantiems samdomiems darbuotojams.

Į Garantinį fondą mokamos 0,2 procentų dydžio įmokos nuo visų rūšių išmokų pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokas į Garantinį fondą darbdaviai apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, nuo kurios  darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitė įmokų į Garantinį fondą mokėjimo tvarka, nes ataskaitiniu laikotarpiu pripažįstami kalendoriniai metai (ne įmonės pasirinktas mokestinis laikotarpis). Įmokos į Garantinį fondą mokamos taip:

§  iki 150 Lt per metus - kartą per kalendorinius metus, ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 d.;

§  nuo 151 Lt iki 300 Lt per metus - 2 kartus per kalendorinius metus, ne vėliau kaip iki liepos 15 d. ir kitų metų sausio 15 d.;

§  301 Lt ir daugiau per metus - kiekvieną mėnesį, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d.

Jeigu juridiniai ir fiziniai asmenys atitinkama veikla verčiasi ne mažiau kaip dviejų ES valstybių narių teritorijose, įmokos į Garantinį fondą mokamos už darbuotojus, kurie nuolat dirba Lietuvoje, t. y. faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui. Jeigu neįmanoma nustatyti, ar darbuotojas nuolat dirba Lietuvoje, laikoma, kad darbuotojas dirba valstybėje narėje, kurioje yra jo darbovietė.

Išmokos

Garantinio fondo įstatymas nustato ne tik įmokų mokėjimą, bet ir lėšų iš Garantinio fondo skyrimo tvarką.  Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius, kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui paraišką ir dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Išnagrinėjęs bankroto administratoriaus pateiktą paraišką, Garantinis fondas skiria atitinkamą lėšų sumą, paskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dydžius, kurią bankroto administratorius išmoka darbuotojams. Konkrečios skyrimo sąlygos ir sumos paaiškinamos Vyriausybės nutarime „Dėl išmokų iš garantinio fondo",  kuriame numatytos mokamos išmokos ir jų dydžiai:

§  darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis kaip darbo užmokesčio, sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma. Kai sumokėta darbo užmokesčio suma yra mažesnė už tris minimaliąsias mėnesines algas, maksimaliu išmokos dydžiu laikoma trijų minimaliųjų mėnesinių algų suma. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė;

§  piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas - ne didesnė už 1 minimalią mėnesinę algą;

§  išeitinė išmoka - iki 2 minimaliųjų mėnesinių algų;

§  žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga žalos atlyginimas, kai ši prievolė nustatyta tvarka nepereina valstybei;

§  apmokėjimas už prastovą - neviršijantis 1 minimalios mėnesinės algos.

Bankrutavusių ar bankrutuojančių įmonių darbuotojams išmokėti skiriamos sumos apskaičiuojamos atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Išmokų paskirstymo, paraiškų tenkinimo eilės tvarką ir jų rengimo sudėtingumo vertinimo kriterijus nustato Garantinio fondo taryba.

R. Veliulienė

Mano ūkis, 2013/02