Praėjusieji metai buvo išskirtiniai ne tik javų, bet ir bulvių augintojams. Pakankamai drėgna ir šilta vasara sudarė išskirtines sąlygas gausiam bulvių derliui susiformuoti. Tinkamai parinkę dirvą, veislę, sodinę kokybišką sėklą, subalansuotai patręšę ir laiku panaudoję fungicidus nuo bulvių maro, augintojai džiaugėsi gausiu derliumi.

Žemdirbystės institute vykdomuose bandymuose taip pat buvo gautas solidus bulvių derlius - apie 40 t/ha. Tačiau vyraujant palankiems orams bulvių pasėliuose greitai plito žalingiausia bulvių liga - bulvių maras. Fungicidų panaudojimo efektyvumas ypač išryškėjo šiais metais. Mūsų vykdomuose tyrimuose fungicidus užteko panaudoti 4-5 kartus, kad iki bulvių vegetacijos pabaigos būtų išlaikyti žali bulvienojai.

Fungicidų efektyvumas pranoko visus lūkesčius. Ankstesniais metais naudojant fungicidus pavykdavo padidinti bulvių derlių 5-10 t/ha, o 2012-aisiais jų derliaus priedas siekė iki 20 t/ha. Apie bulvių marą ir tinkamą fungicidų parinkimą bei naudojimą buvo nemažai rašyta ankstesniuose žurnalo numeriuose. Trumpai norėtųsi priminti, kad pirmiesiems purškimams naudojami kontaktiniai fungicidai, purškiami 5-10 dienų intervalu. Spartaus bulvių augimo metu rekomenduojama naudoti sisteminius arba kontaktinių ir sisteminių fungicidų mišinius, bet ne daugiau kaip du ar tris kartus kas 10-14 dienų. Bulvėms baigus žydėti, reikėtų vėl purkšti kontaktiniais fungicidais kas 5 dienas. Taip pat galima purkšti kontaktinių ir lokaliai sisteminių (translaminarinių) fungicidų mišiniais kas 5-10 dienų.

Juodoji kojelė

Daugelis profesionalių bulvių augintojų puikiai sugeba apsaugoti bulvių pasėlius nuo bulvių maro, tačiau šiais metais nemaža dalis bulvių augintojų susidūrė su kita bulvių liga - juodąja kojele. Pritaikyti chemines apsaugos priemones nuo šios ligos neįmanoma, nes ligos sukėlėjas yra bakterija (Erwinia carotovora var. atroseptica).

Pagrindinis šios žalingos ligos užkrato šaltinis yra užsikrėtę bulvių gumbai, todėl sodinimui reikėtų atrinkti tik sveikus gumbus. Bulvių stiebai juodąja kojele užsikrečia, kai bulvės sodinamos į drėgną ir vėsią dirvą. Bulvėms sudygus, ligos sukėlėjui reikalingi šilti orai. Tankus pasėlis, ilgai besilaikanti drėgmė lapijoje ir maždaug 24 ^oC oro temperatūra - tai palankios sąlygos juodosios kojelės vystymuisi ant antžeminių augalo dalių. Vyraujant lietingiems ir vėjuotiems orams, liga plinta labai greitai. O palankiausios sąlygos bulvių juodajai kojelei dirvoje plisti, kai ji drėgna ir jos temperatūra žemesnė negu 18 ^oC.

Liga pažeidžia bulvių stiebus ir gumbus įvairiais jų vystymosi tarpsniais. Pasodinus ligotus gumbus, bulvių daigai gali žūti dar iki sudygimo. Anksti juodąja kojele užsikrėtusių bulvių kerai būna žemesni už sveikuosius, suformuoja mažiau stiebų. Akimi matomi juodosios kojelės požymiai ant augalų antžeminės dalies išryškėja vegetacijos viduryje. Pažeistų augalų stiebų pagrindas juoduoja ir pūva, viršutiniai lapai sukasi laiveliu, geltonuoja ir palaipsniui sudžiūsta, o stiebus iš dirvos galima tiesiog ištraukti.

Juodosios kojelės pažeidimas dažniausiai prasideda nuo sėklinio gumbo ir gali apimti stiebą per visą jo ilgį. Pažeisto stiebo pjūvyje matomi patamsėję vandens indai. Drėgnu oru pūvantis stiebas būna šlapias ir glitus, liga apima didžiąją dalį augalo. Sausu oru pažeisti audiniai sudžiūsta ir susitraukia, pažeidimas dažniausiai būna ties požemine stiebo dalimi. Anksti užsikrėtę augalai gali visai neišauginti gumbų.

Bakterija per stolonus užkrečia ir gumbus. Pažeidimo požymiai skirtingi - nuo nedidelio vandens indų patamsėjimo prie stolono prisegimo vietos iki viso gumbo supuvimo. Sezono viduryje ant gumbų jau galima matyti ryškių ligos požymių. Juodos, šiek tiek įdubusios dėmės susiformuoja ant gumbo ties stiebo galu. Bulvės minkštimas yra kreminės spalvos, palaipsniui tamsėja ir galiausiai pajuoduoja. Gumbo centre gali susiformuoti įvairaus dydžio ertmės su pajuodavusiomis sienelėmis. Bakterija taip pat gali pažeisti gumbo lenticėles, kurios įdumba, paruduoja ar pajuoduoja. Audiniai po pažeistomis lenticelėmis iki 3 mm gylio paruduoja ir dažniausiai sudžiūsta. Juodosios kojelės pažeistų augalų išauginti nauji gumbai gali būti suminkštėję ar net pašlapę.

Pagrindinis juodosios kojelės užkrato šaltinis - ligoti gumbai. Užkratas plinta ir per dirvą su dirvožemio vandeniu. Jo būna ant sodinimo ir derliaus nuėmimo technikos, bulvių rūšiavimo įrenginių. Norint apsisaugoti nuo šios žalingos ligos, reikėtų laikytis tam tikrų rekomendacijų. Pirmiausia reikėtų parinkti juodajai kojelei atsparias bulvių veisles sodinimui. Sodinti perrinktus sveikus sėklinius gumbus lengvesnėse, optimaliai patręštose dirvose. Vengti bulves pasodinti per giliai, nes stiebai ilgiau dygsta ir susidaro palankesnės sąlygos infekcijai pereiti nuo gumbų į stiebus.

Laistomas bulves reikėtų vengti perlieti. Žydėjimo pabaigoje ir 2-3 savaitės bulvėms nužydėjus rekomenduojama patikrinti sėklinius pasėlius ir išrauti bei pašalinti iš lauko juodosios kojelės pažeistus augalus. Naikinti kenkėjus vegetacijos metu. Saugyklas ir jose esančią įrangą iki derliaus saugojimo pradžios reikia dezinfekuoti. Nuėmus derlių 1-2 savaites bulves reiktų palaikyti gerai vėdinamose patalpose 13-15 ^oC temperatūroje, esant 90-95 proc. oro drėgniui. Sandėliuoti sveikus gumbus, gerai vėdinamame, vėsiame (3-4 ^oC) sandėlyje.

Kolorado vabalai

Vieni iš labiausiai paplitusių bulvių kenkėjų yra kolorado vabalai. Tačiau šie kenkėjai bulvių pasėliuose atskirais metais nevienodai gausiai išplinta. Jų išplitimo intensyvumui labai daug įtakos turi oro temperatūra, kadangi šie kenkėjai yra šilumamėgiai. Kolorado vabalams plisti ir bulvių lauke, ir migruojant dideliais atstumais palankiausi sausi, karšti orai vasaros metu. Šiuo laikotarpiu kolorado vabalai gali įveikti didelius atstumus ir pasinaudoję palankiais oro srautais į mūsų šalį gali patekti iš pietinių kraštų.

Bulvių pasėlius nuo kolorado vabalų paprastai apsaugome naudodami sisteminio ar kontaktinio poveikio insekticidus. Insekticidus paprastai naudojame nuo kolorado vabalų lervų. Jos augdamos pereina keturis vystymosi ūgius: pirmojo ūgio lervos būna iki 2 mm, antrojo - 3-5, trečiojo - 6-8 ir ketvirtojo - 12-15 mm ilgio. Optimaliausias insekticidų panaudojimo laikas (ypač kontaktinių), kai bulvių pasėlyje vyrauja antrojo ir trečiojo ūgio lervos. Panaudojus insekticidus vyraujant pirmojo ūgio lervoms, nemažai jų būna neišsiritusių iš kiaušinėlių ir apsaugos produktus tenka naudoti pakartotinai. Ketvirtojo ūgio lervos ir vabalai yra mažiau jautrūs insekticidams.

Insekticidus panaudojus laiku, dažniausiai pakanka vieno purškimo. Tačiau vyraujant karštiems orams, atsiranda pakartotinė kenkėjų invazija ir insekticidų purškimą gali tekti pakartoti. Kolorado vabalai turi aukštą atsparumo įvairiems insekticidams išsivystymo potencialą, todėl kartojant purškimą nuo šių kenkėjų, reikėtų naudoti skirtingo veikimo pobūdžio insekticidus juos kaitaliojant. Bulves insekticidais purkšti verta kenkėjams viršijus žalingumo ribą, t. y. kai kenkėjai apninka 10 proc. kerų, ant kurių randama po 10-15 lervų. Sodinant bulvių gumbus, kurie apdoroti beicais, savo sudėtyje turinčiais sisteminių insekticidinių veikliųjų medžiagų, apsisaugoma ir nuo kolorado vabalų bei jų lervų išplitimo bulvėse ankstyvuoju jų augimo tarpsniu.

Šiuo metu mūsų šalyje bulvių apsaugai nuo kolorado vabalų ir jų lervų profesionaliam naudojimui registruota 13 insekticidų, individualiam - 3 insekticidai. Profesionaliam naudojimui registruoti sisteminio veikimo insekticidai: Actara (0,08 kg/ha), Mospilan (0,05-0,07 kg/ha), Proteus (0,5-0,75 l/ha), kontaktinio-vidinio - Alverde (0,25 l/ha), Bulldock (0,15-0,25 l/ha), Cyperkill 250 EC (0,1 l/ha), Cyperkill 500 EC (0,05 l/ha), Decis mega (0,1-0,15 l/ha), Fastac (0,2 l/ha), Fury (0,07-0,1 l/ha), Kaiso (0,15 kg/ha), Karate Zeon (0,1 l/ha), Mavrik (0,1 l/ha). Individualiam naudojimui registruoti insekticidai Actara, Decis mega ir Mavrik.

Amarai platina virusus

Amarai - smulkūs, gležni vabzdeliai, randami apatinėje bulvių lapų pusėje. Šie kenkėjai vislūs: esant palankioms sąlygoms, per vegetacijos periodą gali išsivystyti net keliolika amarų generacijų. Tačiau bulvėse gyvenančių rūšių amarai didelių kolonijų nesudaro. Dažniausiai ant bulvių lapų randami pavieniai individai arba nedidelės amarų grupelės. Amarai minta augalų sultimis, tačiau dėl palyginti mažo gausumo tiesioginė jų daroma žala nėra didelė. Tačiau amarai yra svarbiausi bulvių virusų platintojai gamtoje. Kaip virusinių ligų pernešėjai jie žalingi visą bulvių vegetacijos laikotarpį.

Amarai virusus dažniausiai platina dviem būdais: persistentiškai ir nepersistentiškai. Persistentiškai plintančiais virusais amarai sveiką augalą užkrečia tik po ilgesnio maitinimosi ant sergančio augalo ir viruso inkubacinio periodo amaro organizme. Iš persistentiškai plintančių virusų minėtinas bulvių lapų susisukimo virusas. Amarai virusus dažniausiai platina nepersistentiškai, t. y. po maitinimosi ant virusuoto augalo sveiką augalą virusu užkrečia tuoj pat. Nepersistentiškai amarai platina bulvių virusus A, V, Y ir kitus.

Amarams plisti palankus šiltas, pakankamai drėgnas, tačiau be smarkaus lietaus oras. Smarkūs liūtiniai, su stipriais vėjais lietūs juos nuo augalų nuplauna žemėn, o vėl ant jų pakilti pavyksta tik nedaugeliui amarų.

Amarai bulvėse gausiai išplinta ne kiekvienais metais, be to, jų gausumas atskiruose bulvių plotuose būna skirtingas, todėl gera augalų apsaugos praktika rekomenduoja insekticidus nuo amarų naudoti tik esant realiam pavojui jautriausiu bulvių augimo tarpsniu - gumbų formavimosi metu. Nesėklinius bulvių pasėlius pakaktų nupurkšti vieną kartą (geriau sisteminiu insekticidu). Sisteminiai insekticidai dažniausiai pasižymi geresniu efektyvumu nuo amarų ir ilgesniu išliekamuoju poveikiu. Nesėklinių bulvių pasėlių purškimo nuo amarų laikas gali sutapti su naudojamos apsaugos nuo kolorado vabalų laiku. Tačiau norint apsaugoti sėklinių bulvių pasėlius nuo virusinių ligų, nuo amarų jie turi būti saugomi nuo sudygimo iki bulvienojų pašalinimo.

Ankstyvosios apsaugos nuo amarų labai svarbu nesuvėlinti sėklinių bulvių pasėliuose. Jeigu sodinami bulvių gumbai apdoroti sisteminiais insekticidiniais beicais, pasėlis nuo amarų platinančių virusines ligas persistentiškai, bus apsaugotas iki pusantro mėnesio. Sisteminiai insekticidai pakankamai efektyviai apsaugos tik nuo persistentiškai  platinamų virusinių ligų, o nuo nepersistentišku būdu platinamų virusinių ligų jie bus mažai efektyvūs. Sisteminiais insekticidais rekomenduojama pradėti purkšti sudygus apie 80 proc. bulvių gumbų, jei jie nebuvo beicuoti sisteminiais insekticidais. Sisteminiais insekticidais purškiama kas 10-14 dienų. Kontaktiniai insekticidai taip pat pradedami naudoti bulvėms sudygus, tačiau jais purškiama dažniau - kas 7-10 dienų. Purškiant kontaktiniais insekticidais, amarai žūva greičiau, sumažėja persistentiškai platinamų virusinių ligų rizika.

Spragšių lervos

Spragšių lervos kenkia įvairiais bulvių vystymosi tarpsniais. Jos įsigraužia į bulvių gumbus, ir tai mažina jų prekinę vertę. Kenkėjų pažeistuose bulvių gumbuose aiškiai matomos 1-3 mm skersmens apvalios skylutės. Per lervų padarytas angeles į gumbą patenka grybinių ar bakterinių ligų užkratas ir tokie gumbai labiau genda laikymo metu.

Gausiai spragšių lervų dažniausiai randama seniai nedirbtoje dirvoje - kelerius metus laikomuose daugiamečių žolių plotuose, dirvonuose, taip pat gausiai varpučiais užkrėstose dirvose. Spragšiai kiaušinėlius deda dirvose, kuriose gausu augalų šaknų ir kitų organinių medžiagų - maisto šių kenkėjų lervoms.

Prieš bulvių sodinimą būtina patikrinti dirvos užkrėtimą spragšių lervomis. Geriausia dirvas, į kurias planuojama sodinti bulves, patikrinti dar rudenį, bet galima ir pavasarį, prieš bulviasodį. Tiriamame plote, einant įstrižainės ar šachmatine tvarka, kasamos 50x50x30 cm duobelės, iš kurių iškastas dirvožemis pilamas ant šalia patiestos polietileno plėvelės ar brezento ir, susmulkinus dirvožemio grumstelius, atidžiai išrenkamos ir suskaičiuojamos spragšių lervos. Lauke iki 5 ha kasamos 4 duobelės, lauke iki 50 ha - 10 duobelių. Apskaičiuojamas vidutinis lervų skaičius viename kvadratiniame metre. Jeigu dirvoje lervų randama gausiai, bulvių geriau neauginti. Rekomenduojama vengti bulves auginti ką tik išartuose dirvonuose ar daugiamečių žolių plotuose. Spragšių lervų kiekį dirvoje galima sumažinti jas intensyviai dirbant.

Dirvose, kuriose randamos daugiau kaip 5 spragšių lervos 1 m², rizikinga auginti bulves, ypač ankstyvųjų veislių. Sodinant sisteminiais insekticidiniais beicais beicuotus bulvių gumbus, žalingumo riba laikytina 10 lervų/m². Sodinant insekticidiniais beicais išbeicuotus bulvių gumbus, spragšių lervų pažeidimų rizika sumažėja, tačiau kai jų gausu, beicų efektyvumo ne visuomet pakanka. Šiuo metu nuo spragšių lervų bulvių pasėliuose yra registruotas beicas Monceren G (0,6 l/t). Nuo spragšių lervų taip pat gali būti naudojami ir insekticidiniai masalai.

R. Šmatas, A. Ronis

Mano ūkis, 2013/02