Bendrovė „Vilkijos ūkis" yra stambiausias kailinės žvėrininkystės ūkis Lietuvoje, pastaraisiais metais gamybą dar labiau plečiantis: 2011 m. ūkyje paruošta apie 160 tūkst. kailių, pernai - apie 200 tūkst., o šiemet rinkai planuojama pateikti maždaug 250 tūkst. audinių ir lapių kailių. Šalies ūkį 2008-aisiais sudrebinusi ekonominė krizė ne vieną žvėrininkystės ūkį privertė pasitraukti iš verslo, tačiau „Vilkijos ūkis" atsilaikė ir net išsiplėtė - įsigijo žvėrelių fermą Panevėžio rajone, Žibartonyse, taip pat išpirko danų akcijas iš iki tol bendrai valdytos Jonavos rajone esančios įmonės „Danmink". Modernizavęs visas tris veiklos sritis - žvėrelių auginimą, pašarų ruošimą ir kailių apdorojimą - ūkis dabar yra vienas pažangiausių Europoje.

Akcinė bendrovė „Vilkijos ūkis" įsteigta prieš 20 metų - 1992 m. gruodžio pabaigoje, tačiau stiprus ūkis šioje vietovėje pradėtas plėtoti dar prieš II pasaulinį karą. Tuomet Vilkijos kultūrinio ūkio savininkas buvo agronomas Jonas Tallat-Kelpša, dabartinio bendrovės vadovo Česlovo Tallat-Kelpšos senelis. „Prieš karą tai buvo aukšto lygio ūkis, auginęs veislinius gyvulius ir paukščius", - senelio veikla didžiuojasi Česlovas, niekada nepamiršiantis ir to, kad senelis buvo ištremtas į Sibirą ir mirė lageryje. Po karo Vilkijoje buvo įsteigtas žvėrininkystės ūkis, 1950-aisiais atvežtos pirmosios juodsidabrės lapės iš Archangelsko. Tai buvo pirmasis ir seniausias Lietuvoje žvėrininkystės ūkis (neskaičiuojant Tado Ivanausko eksperimentinio ūkio prie Rokų, kuriame buvo tiriama, ar Lietuvoje būtų galima tokį verslą plėtoti).

Aukštos kainos ir džiugina, ir gąsdina

„Vilkijos ūkis", šiuo metu laikantis 42 tūkst. audinių patelių, yra vienas stambiausių kailių tiekėjų Europoje. 2011 m. apyvarta buvo 26,8 mln. Lt, o konsoliduota kartu su antrinės įmonės „Danmink" siekė 38,8 mln. litų. Šiuo metu žvėrininkystė išgyvena pakilimą, jau trečią sezoną laikosi itin aukštos kailiukų kainos, tačiau ne vienų metų patirtį turintys augintojai dėl to džiūgauti nelinkę - kuo aukštesnis būna kilimas, tuo skaudesnis laukia kritimas, kuris anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateis.

„Kodėl dabar tokios aukštos kailių kainos? Dėl Kinijos: ten ekonomika sparčiai auga, daugėja turtingų žmonių sluoksnis, o jie mėgsta prabangą ir nori ją demonstruoti. Kinija prieš 10 metų buvo įvariusi nemažai baimės žvėrelių augintojams, nes pati buvo pradėjusi auginti labai daug kailinių žvėrelių, tačiau pasirodė, kad gauti kokybišką kailį jiems kainuoja dar daugiau negu Europoje. Todėl dabar visi Europos ūkininkai ramūs ir visi kovoja už kailių kokybę", - sako Č. Tallat-Kelpša.

Kinijoje pastaraisiais metais statomi didžiuliai prekybos centrai su šimtais kailių parduotuvių, tad vien vitrinoms ir prekybinėms salėms užpildyti reikia galybės kailių gaminių. „Kai tos visos parduotuvės, prikištos pavyzdžių, nepajėgs jų parduoti, jos pačios bus parduotos. Ir tokiu atveju staiga rinkoje atsiras gaminių perteklius. Jei bus krizė, tai ji bus beprotiškai didelė", - blogiausio scenarijaus neatmeta ūkio vadovas.

Jo manymu, sunkiausioje padėtyje tokiu atveju atsidurtų tie augintojai, kurie dabar pradeda verslą. Skaičiai kalba patys: 2008 m., kai „Vilkijos ūkis" keitė bandą, už patelę mokėjo po 30 eurų, nes kailiai tuomet buvo pigūs - apie 20 eurų. Dabar už gerą patelę reikia sumokėti 100 eurų. Audinės užauginimo savikaina per 2 metus išaugo nuo 20 iki 30 eurų. Skerdyklos, kurios dabar - natūralu - irgi naudojasi proga, atliekas, iš kurių gaminami pašarai žvėreliams, taip pat parduoda brangiau. „Jei staiga kailių kaina kristų, skerdyklos tikrai greitai nesureaguotų ir dar kokius metus atliekas pardavinėtų brangiai. Taigi, būtume priversti pirkti labai brangias žaliavas ir auginti labai pigius kailius. O auginti turėsime, nes šito verslo nesustabdysi", - galimą situaciją prognozuoja Č. Tallat-Kelpša.

Tokių nedėkingų etapų versle jau būta. 1992-aisiais, kai technikos mokslų daktaras Č. Tallat-Kelpša sėkmingai besiklostančią mokslininko karjerą iškeitė į kailinių žvėrelių verslą ir pradėjo vadovauti „Vilkijos ūkiui", kailiukų kainos buvo labai žemos. 1995-aisiais situacija pradėjo gerėti ir 1996-1997 m. periodas buvo fantastiškas, tačiau netrukus, 1998 m., beveik visi bankrutavo, Lietuvoje liko tik 3 kailinių žvėrelių ūkiai. „Didžiausias mūsų patirtas metinis nuostolis siekė 3 mln. Lt. Tikrai žinome, kas yra pelnas ir kas nuostolis", - neįkainojamą patirtį vertina ūkio vadovas ir kartu išreiškia nuogąstavimą, kad kailių verslo vis drąsiau imasi ne profesionalai, o mėgėjai. „Mėgėjai ateina ir į žvėrelių auginimą, ir į prekybą gaminiais - štai dėl ko kyla kainos. Neseniai Helsinkio aukciono vadovai surengė susitikimą augintojams, kuriame buvome informuoti, kad mūsų verslo srityje atsirado daug žmonių, kurie nesupranta ką daro. Tai anksčiau ar vėliau turės pasekmių", - sako Č. Tallat-Kelpša.

Ūkyje plečiamas ne tik žvėrelių auginimas, bet ir pašarų gamyba. Pašarai gaminami ne tik savo ūkio reikmėms, bet ir kitoms įmonėms, tarp jų ir neseniai į Lietuvą atėjusiam olandų ūkiui „Fur farm Lt", kurio savininkai yra patys didžiausi pasaulyje kailių augintojai - jie išaugina daugiau kailių negu visa Lietuva kartu sudėjus. „Vilkijos ūkis" gamina pašarus 100 tūkst. audinių patelių - tai maždaug pusei, kiek jų iš viso auginama Lietuvoje. Pernai ūkyje pagaminta 20 000 tonų pašarų - tai reiškia, kad sunaudota apie 12-13 tūkst. tonų gyvūninės kilmės atliekų. Didžioji dalis žaliavų pašarams yra Lietuvos skerdyklų ir žuvų apdorojimo pramonės atliekos. Bet jų jau pradeda trūkti, mat žvėrininkystė Lietuvoje sparčiai populiarėja.

Kaip paramos gavėjai - gana kuklūs

„Kaip paramos gavėjai mes esame gerokai kuklesni, negu kaip žvėrių augintojai", - sako ūkio vadovas. Ūkis įrengė didžiulius srutų rezervuarus. Kadangi kraikui naudojami ir šiaudai, neapsieita ir be kraikinio mėšlo saugyklų. Visam tam skirta 2 mln. litų. Ūkis yra pateikęs mokėjimo prašymą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas" (Nitratų direktyva ir investicijos į žemės ūkio produktų gamybą), bet prašoma paramos suma buvo sumažinta, dabar vyksta pakartotinis projekto vertinimas.

„Dėl šito projekto bylinėjamės teisme. Paramos mums skirta apie 400 tūkst. Lt, nors prašėme 690 tūkst. Lt. Manome, kad taisyklės buvo pakeistos žaidimo metu ir mes su tuo nesutinkame", - ryžtą bylinėtis paaiškina Česlovas. Šiuo metu pakartotinai vertinamas ir dar vienas projektas, pagal kurį gerinama ūkio infrastruktūra (projekto vertė 6,5 mln. litų, prašoma paramos suma - beveik 2 mln. litų).

Sunkumų gaunant paramą kyla todėl, kad ūkis pajamų turi ir iš žemės ūkio veiklos, ir iš produktų perdirbimo, bet nė viena iš šių sričių pagal esamą pajamų struktūrą nėra pagrindinė. „Jei apribotos mūsų galimybės į paramą, tai iš esmės skriaudžiami ūkyje dirbantys žmonės - o jų yra pusantro šimto. Jokiu būdu nesiskundžiu, esame finansiškai gana stiprūs, kad galėtume ir be paramos gyventi, bet aš kalbu apie pačius paramos teikimo principus. Įvedant apribojimus kenčia tie, kurie sąžiningai dirba ir nenori dirbtinai skaidyti įmonių. Kitaip tariant, su muse išpilami ir barščiai", - kartėlio neslepia Č. Tallat-Kelpša.

Nelaukiant Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo, ūkis modernizuojamas iš savų lėšų - vien per pastaruosius kelerius metų investuota per 5 mln. litų (pašarų gamybos cechui, fermoms rekonstruoti, šalutiniams gyvūniniams produktams perdirbti). Anksčiau ūkis ne kartą yra naudojęsis ES struktūrinių fondų parama - pirkdami įrenginius, nes tai paprasčiau, negu statyti statinius. Antrinė įmonė „Danmink" įgyvendino du žemės ūkio valdų modernizavimo projektus, kuriems skirta po 150 tūkst. litų. „Vilkijos ūkis" žemdirbyste neužsiima (fermose susikaupiančiu mėšlu „atsikratoma" Č. Tallat-Kelpšos ūkio valdose). O štai „Danmink" tenka dirbti 400 ha žemės, kad turėtų kur paskleisti mėšlą.

Jokios diskriminacijos dėl lietuviškos prekės kilmės

Ūkyje išaugintų žvėrelių kailiai parduodami tarptautiniuose aukcionuose - „Saga Furs"( Helsinkyje), „Kopenhagen Fur" (Kopenhagoje), „NAFA" (Toronte). Dalyvavimas aukcione - puikiai veikianti sistema. Visi aukciono klientai turi identifikavimo numerius ir informuoja aukcioną, kiek kailių tais metais žada pristatyti. Aukcionas aprūpina augintoją visa reikalinga pakavimo medžiaga: atsiunčia etiketes, prekių kodus, pakavimo dokumentus ir dėžes. Reikia tik sudėti paruoštus kailius į dėžes ir paskambinti jiems, kad atvažiuotų pasiimti. Nuo tos akimirkos, kai aukciono pasamdytas automobilis atvažiuoja į ūkį ir į jį pakraunami kailiai, visa atsakomybė už produkciją pereina aukcionui.

Aukcionuose lietuviški kailiai rūšiuojami bendrai su kitais (ang. intersorting). Taigi, kailiai praranda savo kilmę pirkėjo akyse. „Tai yra didžiausias mūsų verslo privalumas ir aš nežinau kito tokio verslo Lietuvoje, kur būtų galima tvirtai pasakyti, kad lietuviška prekė parduodama už tą kainą, kokios ji verta. Kitaip tariant, prekė nediskriminuojama dėl to, kad ji yra lietuviška", - aiškina Č. Tallat-Kelpša.

Kaip antrąjį verslo pliusą jis įvardija tai, kad nereikia konkuruoti. „Savęs nelaikau tuo žmogumi, kuris galėtų dirbti versle, jei reikėtų konkuruoti. Jokios reklamos, jokio stumdymosi rinkoje - visu tuo užsiima aukcionas. Mums tik reikia užauginti gerą prekę, kuri būtų aukštai įvertinta. Užpraeitame aukcione aukščiausios kokybės kailių segmente (TopLOT) mes turėjome 3 kailius iš 40", - gera produkcijos kokybe gali didžiuotis ūkio vadovas.

Aukcionuose galioja dar viena taisyklė: negalima nepardavinėti kailių, net jei jų rinka ir nenori. Parduodama už tą kainą, kokią moka (net ir už nerealiai žemą). Jei to nepadaroma, susidaro „kamštis" - panaši situacija, kokia dabar yra su nekilnojamuoju turtu. „Tu negali pasakyti aukcionui, kad kailis kainavo 20 eurų ir būtinai reikia gauti daugiau - jie parduos už 10 eurų, jei bus tokia kaina", - sako Č. Tallat-Kelpša. Aišku, kainų kritimo metu kailių galima tiesiog netiekti aukcionui - sudėti į šaldytuvus ir laukti geresnių laikų. Bet žvėris reikia šerti kasdien, todėl dauguma ūkių tiesiog negali sau to leisti.

Juodsidabrės lapės - aukštasis pilotažas

Kailių kaina labai priklauso nuo kokybės. Praėjusį sezoną audinės kailis aukcione vidutiniškai kainavo apie 60 eurų, o lapės - 140 eurų. Tačiau už aukščiausios kokybės audinių kailiukus gauta net po 160 eurų, už lapių - per 200 eurų.

Didžiausią kailių dalį sudaro audinių kailiai. Juodsidabrių lapių ūkyje laikoma tik 460 patelių ir jos, ko gero, yra vienintelės Lietuvoje. Mat juodsidabrių lapių auginimas - tai aukštasis pilotažas. „Mes turime specialistų, todėl turime ir ambicijų jas auginti. Mūsų lapių kailiai geri, aukcionuose juos giria", - sako ūkio vadovas.

Vienas sudėtingiausių momentų - lapių veisimas. Tarkime, audinės rujoja kas devynios dienos nuo vasario iki kovo pabaigos, o lapė rujoja tik kartą per metus ir ruja tęsiasi vos 2 dienas. Be to, lapės dažniausiai sėklinamos dirbtinai, o tai yra dar sudėtingiau. „Sperma įvedama su adata, labai atsargiai, kad nebūtų sužalota gimda. Tai tikrai labai sudėtinga, gal tik vienas iš dešimties specialistų gali išmokti sėkmingai sėklinti lapes", - įsitikinęs Č. Tallat-Kelpša.

Audines auginti paprasčiau, tai labai smalsūs ir judrūs žvėriukai. Patinai užauga 3 ir daugiau kilogramų svorio, patelės būna smulkesnės. Dažniausiai poruojasi kovo mėnesį, mažylius (vidutiniškai po 5) atsiveda gegužę, o šie auginami iki lapkričio. Veislei atrenkami tik patys kokybiškiausi žvėreliai - pirmiausia jie turi būti iš geros šeimos, be to, labai atidžiai vertinama kailio kokybė - akimis ir liečiant ranka. Sunku net apibūdinti, kaip turi atrodyti tas kokybiškas kailis - įgudimas ateina bedirbant.

„Mokslas mažai mūsų versle gali padėti, nes Lietuvoje tiesiog nėra šių gyvūnų auginimo tradicijų. Beveik visos žinios mus pasiekia iš Danijos", - pastebi Č. Tallat-Kelpša. Jis vadovauja ir Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijai, kurios nariams organizuojamuose seminaruose lektoriai iš užsienio dalijasi savo patirtimi. Asociacija planuoja siūlyti kuriai nors žemės ūkio mokyklai ruošti kailinės žvėrininkystės specialistus, nes šiai ūkio šakai populiarėjant, jaučiamas nusimanančių žmonių stygius.

Kailiukai apdorojami moderniame ceche

Žvėrelius užmigdyti, kaip ir bet kokį derlių nuimti, reikia tinkamu laiku - kai subręsta. Čia kaip ir kviečių ar obuolių nereikia laikyti sunokusių. Paprastai lapkričiui baigiantis audinės fermoje užmigdomos CO₂ dujomis. Tada kūneliai atvežami į kailių apdorojimo cechą, kuris yra vienas moderniausių Europoje. Čia ruošiami ne tik vietoje išauginti kailiukai, bet ir atvežti kitų augintojų - yra dešimt nuolatinių klientų.

„Apdorojimo nereikia maišyti su išdirbimu - ten jau cheminiai procesai. Mes tiesiog ruošiame žaliavą. Tai būtų galima palyginti su grūdų sandėliu, kur grūdai priimami, išdžiovinami ir paruošiami ilgam laikymui", - paaiškina ūkio vadovas ir pabrėžia, kad visi įmonės padaliniai (fermos, pašarų ruošimo bazė ir kailių cechas) yra atskirai - taip išvengiama ligų pernešimo rizikos. Kadangi priimami apdoroti ir svetimi kailiai, izoliacija labai svarbu.

Kailiai išvalomi, nulupami, nuriebalinami, specialiuose būgnuose išvalomi šiltomis pjuvenomis. Kūneliai (skerdenėlės) atiduodami utilizuoti, nors teoriškai būtų galima juos sušerti kitoms audinėms. „Bet mes to nedarome, nes yra ligų grąžinimo rizika, be to, tam tikra prasme tai kanibalizmas", - paaiškina Č. Tallat-Kelpša. Beje, nudirtas kailiukas turi būti apdorojamas tuoj pat. Jei nėra tokios galimybės, tuomet reikia užšaldyti.

Išvalyti kailiai plauku į viršų užtempiami ant specialių džiovinimo lentų, kurios padengtos popieriumi, sugeriančiu taukus. Kailis užmaunamas plauku į viršų, staklės jį įtempia ir užfiksuoja plastikiniais laikikliais, kad būtų išlaikyta forma. Su penkiomis staklėmis apdorojama 300 tūkst. kailių per metus (dirbama tik 3 mėnesius!). Tačiau yra ūkių, kurie, laikydami palyginti mažai žvėrių, irgi perka tokias pat brangias stakles (vienų staklių kaina siekia 100 tūkst. Lt). Č. Tallat-Kelpša tai vadina ekonominiu nonsensu, nes šitą paslaugą labiau apsimoka nusipirkti. Ir nebūtinai čia, Vilkijoje. Tarkime, Lenkijoje yra cechas, kuris kasmet apdoroja 3 mln. kailiukų.

Pakavimo patalpoje vyksta paskutiniai paruošimo procesai - kailiai iššukuojami šukavimo mašinomis, į kiekvieną įspaudžiama etiketė ir sudedami į dėžes, kuriose brangi, švelni ir žvilganti produkcija pasieks aukcionus. Beje, Lietuvoje išaugintų žvėrelių kailiai vertinami puikiai - pagal kokybę jie atsiduria 4-5 vietoje Europoje.

Šiuo metu kailiai madingi - tai faktas. Tuo iš dalies taip pat rūpinasi aukcionai, pasitelkdami jaunus talentingus dizainerius, kuriems leidžiama eksperimentuoti su kailiu modeliuojant drabužius ir aksesuarus, kurti netikėčiausius derinius. Na, o tiems, kas griežtai pasisako prieš natūralius kailius, Č. Tallat-Kelpša turi svarų argumentą - už kailį ekologiškesnį produktą vargu ar būtų galima rasti. Vienintelė procedūra, kur naudojamos tam tikros cheminės medžiagos, yra kailių išdirbimas. Auginant žvėrelius, sunaudojami tūkstančiai tonų atliekų, kurias reikėtų supūdyti arba sudeginti. „Be to, kailiniai dėvimi labai ilgai ir moterims sunku būna įrodyti vyrui, kad joms reikia naujų", - šypteli žvėrelių ūkio šeimininkas.