Stambiauogės spanguolės labai populiarios Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje - ten kasmetinis jų derlius skaičiuojamas šimtais tūkstančių tonų. Europoje plantacinis spanguolių auginimas prasidėjo maždaug prieš keturis dešimtmečius, tačiau kol kas šias uogas populiarumu gerokai lenkia sodinės šilauogės. Tokią situaciją gali pakeisti visagalė rinka - akivaizdu, kad šilauogių kasmet siūloma vis daugiau, o štai spanguolių gali pradėti trūkti.

Jau daugiau negu dešimt metų Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo mokslininkai bendradarbiauja su Vokietijos sodinių šilauogių selekcininkais ir augintojais Sonja ir Vilhelmu Dirkingais. Pasitikėdami mūsų mokslininkų profesionalumu, vokiečiai jau 1999 m. sudarė bendrų tyrimų sutartį ir į Kauno botanikos sodą tyrimams perdavė naujausias šilauogių veisles Nui, Puru ir Reka. Tuo metu jų dar nebuvo galima dauginti ir platinti, tačiau moksliniai tyrimai buvo vykdomi. Jų rezultatai parodė, kad šios veislės puikiai auga Lietuvos klimato sąlygomis.

Dabar netoli Hanoverio plutinčioje Dirkingų plantacijoje karaliauja stambiauogės spanguolės, o sodinių šilauogių plotai palaipsniui mažėja. Naujoji sodo kultūra Vokietijoje puikiai auga, dera, o plantacijos savininkai jau atrado nemažai uogų panaudojimo sričių ir perdirbimo receptų.

Stambiauogės spanguolės jau seniai tapo svarbia sodo kultūra šiaurinėje JAV dalyje ir kai kuriose Kanados provincijose. Spanguolių uogos čia vartojamos ištisus metus ir šviežios, ir perdirbtos. Laikoma, kad stambiauogių spanguolių plantacinio auginimo pradžia yra 1810 m., nes tai buvo pirmieji bandymai auginti šį augalą sukultūrintą. Po šešiasdešimties metų, 1871-aisiais, JAV susibūrė pirmasis spanguoles auginančių fermerių susivienijimas. Šiandien visoje Amerikoje jau skaičiuojami tūkstančiai hektarų spanguolynų, kasmet vartotojams tiekiančių apie 300 000 t šių vertingų uogų. Plantacijų plotai nuolat didėja, nes uogų paklausa didžiulė.

Uogos derėjo, bet jų niekam nereikėjo

Šis augalas nėra visiškai naujas ir Europoje. Dar buriniais laivais iš Amerikos plukdytos statinės su spanguolėmis, o uogos naudotos skorbutui gydyti. Tačiau plantacinis spanguolių auginimas prasidėjo būtent prie Hanoverio, kai Vilhelmas Dirkingas 1973 m. įkūrė vadinamąją „spanguolių pelkę", įrengtą pagal amerikiečių rekomendacijas. Pastangų buvo įdėta daug, tačiau nebuvo šių uogų reklamos, tad jas parduoti buvo sunku. Juk spanguolės netiko desertui, o perdirbimo pramonė jomis nesusidomėjo. Tad V. Dirkingo ūkis sėkmingai plėtė sodinių šilauogių laukus, ūkininkas tapo vienu iš stambiausių šilauogių augintojų Vokietijoje. Spanguolynas, žinoma, ir toliau gausiai derėjo, nors juo niekas rimtai nė nesirūpino.

Tik po 1993 m. V. Dirkingo sūnus nusprendė grįžti prie spanguolių. Kaip dabar prisimena Vilhelmas jaunesnysis, pabudinti „miegančiąją gražuolę" jį dar paskatino ir susitikimas su delegacija iš Sverdlovsko. Rusų mokslininkai papasakojo, kad jų atlikti tyrimai parodė - spanguolių ekstraktai sumažina radiacijos lygį kraujyje. Tad į labdaros traukinius, skirtus Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimui, V. Dirkingas įdėdavo ir spanguolių augalų - jų uogos turėjo pagelbėti nukentėjusiems nuo avarijos metu pasklidusios radiacijos. Sprendimą grįžti prie stambiauogių spanguolių auginimo sustiprino ir pažintis su vienu fermeriu, kuris nuomojo bandomuosius Miuncheno universiteto spanguolių plotus. Apžiūrėjus šiuos plotus, V. Dirkingą nustebino veislių įvairovė. Iki šiol spanguolynais Miunchene besirūpinantis fermeris jam nuoširdžiai padeda išvengti rimtesnių klaidų ir nuolat dalijasi savo patirtimi. V. Dirkingas sako, kad būtent jis įžiebė kibirkštėlę sodinti didesnę spanguolių plantaciją.

Norėjosi naujų išbandymų

Sodinių šilauogių verslas Sonjai ir Vilhelmui sekėsi puikiai: ir dabar aplinkiniai ūkininkai, užsikrėtę šia iniciatyva ir geru pavyzdžiu, augina šilauoges ir sėkmingai realizuoja uogas. Tačiau dviem labai darbštiems ir entuziastingiems žmonėms norėjosi naujų išbandymų.

Pirmiausia buvo parinktas saulėtas ir nuo vėjų apsaugotas plotas. Pirmajame lauke buvo pasodintos keturios stambiauogių spanguolių veislės: Earliblack, Stevens, Crowley ir Black Veil. Šios veislės atitiko svarbiausius kriterijus: uogos sunoksta iki stipresnių rudeninių šalnų, veislės pasižymi dideliu derlingumu ir gera uogų kokybe bei išsilaikymu, atsparios grybinėms ligoms. Veislinius šių veislių augalus 1997 m. Dirkingai atsivežė iš Mičigano Valstijos (JAV). Kaip ir visada pradėjus naują verslą, iškilo daug klausimų ir abejonių. Teko daug bendrauti su JAV fermeriais, kurie lyg susitarę linguodavo galvą ir stebėjosi vokiečių drąsa: pradėti auginti spanguoles šalyje, kurioje šios uogos praktiškai nėra žinomos ir naudojamos? Juk tai didžiulė rizika. Juolab, kad šiame Vokietijos regione sniego danga būna labai nepastovi.

Dabar, žvelgiant į spanguolyno plotus, ta rizika jau kiek pasimiršo, tačiau kiti vokiečių ūkininkai dar ir šiandien nesiryžta užsiimti stambiauogių spanguolių auginimu - jie tiesiog nenori mesti kol kas labai pelningo sodinių šilauogių verslo.

Įrengiant spanguolių plantaciją reikia atlikti daug paruošiamųjų darbų. V. Dirkingo plantacijoje viskas buvo atlikta su tikru vokišku tikslumu ir kruopštumu. Pirmiausia parinktame plote buvo sunaikintos piktžolės, įrengta laistymo sistema, kuri ateityje turėjo apsaugoti plantaciją nuo šalnų ir užtikrinti nuolatinį liejimą. Juk stambiauogės spanguolės yra visžaliai augalai, pasižymintys dideliu vandens poreikiu. Nuo rytų vėjų pusės plantaciją saugo pušynėlis.

Pirmasis plotas užsodintas 1999 m., sodinukai prigijo puikiai. Kadangi stambiauogės spanguolės auga vešliai, ilgieji ūgliai greitai uždengė visą plotą. Net iškilo problema: ūgliai augo taip intensyviai, kad apsunkino mechanizuotą derliaus surinkimą. Pasauliniu mastu apie 90 proc. stambiauogių spanguolių derliaus surenkama šlapiuoju būdu: plantacija užtvindoma, uogos nupurtomos nuo šakučių, transporteriu kraunamos tiesiai į sunkvežimį ir gabenamos į gamyklas, kuriose rūšiuojamos, plaunamos ir perdirbamos.

V. Dirkingas pasirinko kitą - sausąjį - derliaus nuėmimo būdą, kuriam pagamino specialų mechanizmą. Iš pradžių buvo bandoma rinkti spanguoles medinėmis šukomis, bet lauke pasilikdavo labai daug uogų, mat darbui trukdė vešlus vegetatyvinių ūglių sąžalynas.

Dėmesys reklamai ir produktų įvairovei

Teko nemažai padirbėti ir reklamuojant spanguolių uogas. Buvo paruošta daug reklaminės medžiagos, dalyvauta daugybėje seminarų, konferencijų ir susitikimų. Net sukurtas videosiužetas apie spanguoles sode ir virtuvėje.

Šviežios spanguolės yra gana rūgščios, tad desertinėms uogoms jų tikrai negalima priskirti. Tačiau galima pagaminti daugybę vertingų, žmogaus organizmą stiprinančių produktų. Uogos iš vokiečių plantacijos taip pat pavirsta įvairiais sveikatą stiprinančiais produktais. S. ir V. Dirkingų svetainėje tie gaminiai parodomi svečiams. Amerikiečių pavyzdžiu gaminamas spanguolių nektaras, kelių rūšių arbatos su džiovintomis spanguolėmis, įvairios uogienės, džemai, medus, surinktas iš spanguolių žiedų, ir net spanguolių vynas.

Spanguolių vertę didina ir tai, kad šias uogas šviežias galima paprasčiausiai laikyti šaldytuve keletą mėnesių. Juolab, kad tai yra tikra rudeninė uoga, kuri tokiu metu praktiškai nebeturi konkurentų - visos uogos jau seniai surinktos ir suvalgytos.

V. Dirkingas tvirtina, kad ilsėtis nėra kada - juk darbas su augalais jau toks yra, kad ilgų ramybės periodų nebūna. Net ir čia, Vakarų Vokietijoje, pasitaiko atšiaurių žiemų - tada su nerimu tenka laukti pavasario. Pasitaiko stiprių vėlyvųjų šalnų ir pavasarį. Bet vėlgi viską įveikia vokiškas darbštumas ir pareigingumas.

Mokslininkai turi ką pasakyti ūkininkams

Lietuvoje kol kas galima pasidžiaugti kaimynų baltarusių spanguolių auginimo pasiekimais. Dideles spanguolių plantacijas jau turi ir latviai. Stambiauogės spanguolės tyrimai Lietuvoje pradėti maždaug prieš tris dešimtmečius. Šiandien Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode sukaupta didelė veislių kolekcija, dalis jų gautos tiesiai iš JAV, Korvalio augalų genų banko. Atrinktos tinkamiausios auginti mūsų klimato sąlygomis stambiauogių spanguolių veislės, nustatytas jų atsparumas įvairiems aplinkos faktoriams.

Stambiauogių spanguolių auginimo pradžia Lietuvoje buvo sunki ir nesėkminga, tačiau sodininkams mėgėjams sekėsi tikrai neblogai. Dabar jau yra parengta nemažai knygelių ir straipsnių apie šios naujos sodo kultūros auginimą pramoninėse plantacijose. Pačios geriausios spanguolių veislės puikiai auga ir dera mūsų klimato sąlygomis.

VDU Kauno botanikos sodo mokslininkai įgyvendino Lietuvos kaimo plėtros projektą, skirtą pažangiausių technologijų diegimui, įrengiant sodinių šilauogių pramonines plantacijas. Per 200 ūkininkų susipažino su sodinių šilauogių auginimo ir priežiūros naujovėmis. Projekto rezultatas puikus - šilauogynai Lietuvoje jau dera, valgome Lietuvoje išaugintas uogas, o entuziastingi ūkininkai šį verslą sėkmingai plečia. Taigi, sodinių šilauogių Europoje jau užauginami dideli kiekiai, o stambiauogių spanguolių uogų pasiūla kol kas minimali. Galbūt vokiečių augintojų pavyzdys įkvėps ir mūsų žemdirbius plėsti spanguolynų plotus.

L. Česonienė, R. Daubaras

Mano ūkis, 2012/12